33-ejų A.Šerkšnienei tai buvo olimpinis debiutas – 400 m bėgimo atrankoje ji liko 33-ia, nuotolį įveikusi per 52,78 sek.
Jos asmeninis rekordas – 50,99 sek., o šį sezoną ji greičiausiai bėgo per 52,12 sek.
„Rezultatas – neįspūdingas. Norėjau pasiekti savo sezono geriausią, o apie asmeninį bendrą, pagal šio sezono formą, nelabai galvojau, – po finišo pasakojo sportininkė. – Visą mėnesį nebuvo varžybų, tik treniruotės, o ten forma buvo gera. Galvojau, kad gal pavyks pasiekti geriausią sezono, bet nepavyko. Bet esu patenkinta. Nebuvo ypatingo tikslo, nes tai – pirma olimpiada. Nežinau, ar paskutinė, bet džiaugiuosi, kad atvykau, sudalyvavau ir man pačiai viskas šimtu procentų patiko.“
Pasibaigus olimpiadai bėgikė staiga nutarė išsilieti ant žiniasklaidos atstovų, kad šie per mažai ją gyrė ir ne tokius klausimus uždavė.
„Nepaisant keleto sunkumų, aš esu labai laiminga, kad galiu daryti, ką labiausiai mėgstu – bėgti. Dabar jau galiu vadintis ir olimpiete ir man yra didelė garbė būti viena iš Tokijo olimpiados dalyvių. Negaliu vadintis olimpine čempione, bet niekada ir „neturėjau tikslo“ tokia tapti – dėl savaime suprantamų priežasčių.
Kai kuriems spaudos atstovams pasirodė, kad apskritai „neturiu tikslo“. Bet ką gali tokiems plunksnos „broliams“ pasakyti – matyt, tokios jų suvokimo ribos.
Nemaniau, kad įmanoma taip parašyti apie žmogų, kuris daugiau nei pusę savo gyvenimo profesionaliai sportuoja. Pasigedau elementarios etikos ir bent minimalių moralės principų – kalbinant sportininką (tautietį!), ką tik išėjusį iš arenos, tokiame renginyje, kai jie yra afekto būsenos, maksimaliam susikaupime, žema naudotis situacija ir provokuoti klausinėjant pašalinėmis temomis, neliečiančioms sportininko pasirodymo.
Mano atveju antraštėse nuskambėjo politinis komentaras, kovingumo trūkumas, bet ne mano olimpinis debiutas, kuriam atidaviau visas jėgas. Liūdna, jeigu tai padaryta tik dėl click'ų.
Jaučiasi didžiulis pagarbos sportininkams trūkumas: suvokimo, kur esate, kaip derėtų elgtis ir supratimo, kokia apskritai yra Olimpinių žaidynių prasmė.
Juk nesant žiūrovų, žurnalistams tenka privilegija ir atsakomybė būti ruporu, naujienų pateikėjais visam pasauliui, ir pirmiausia – savo šalies auditorijai. Kaip pateiksi, taip ir skambės.
Pagal publikacijas galima suprasti, kad išskyrus Lauros medalį, viskas buvo labai blogai, ir man labai gaila, kad apskritai dabar reikia apie tai kalbėti. Bet reikia.
Tarsi jie su savo antraštėm būtų svarbesni už visus kitus ten dalyvavusius. Tarsi be medalio sportininkas – nulis“, – feisbuke parašė bėgikė.
Susidarė įspūdis, kad A.Šerkšnienė ėmė gailėtis kalbėjusi apie Baltarusijos bėgikę Krysciną Cimanouskąją, kuri dėl šalies sporto valdininkų spaudimo turėjo prašytis politinio prieglobsčio ir jį gavo Lenkijoje.
„Apie tai daug neskaičiau, bet girdėjau – visi apkalbėjo situaciją. Situacija – labai nemaloni. Tas kaimyninės šalies prezidentas savo veiksmais labai provokuoja pasaulį. Po truputį visose srityse savo situaciją gadina. Baisu, kuo čia viskas baigsis. Man sunku tai įsivaizduoti šiuolaikiniame pasaulyje ir ypač Vakaruose. Čia posovietinė šalis, kuri dar toliau atitrūkusi nuo mūsų laikų. Niekas pasauliniu mastu – nei sportininkai, nei federacijos – nepalaiko tokio elgesio“, – stadione lrytas.lt žurnalistui Martynui Suslavičiui ir kitiems žiniasklaidos atstovams rugpjūčio 3 dieną sakė A.Šerkšnienė.
Bėgikės nuomone, trūko dėmesio sportininkėms mamoms – tarsi joms galėtų būtų rengiamos atskiros olimpinės žaidynės.
„Žymi tema buvo Mamos, kurios dalyvavo olimpiadoje – žinau beveik kiekvieną, kuri ten dalyvavo ir, nesvarbu, ar ji laimėjo medalį ar ne. Didžiausias laimėjimas, kad jos buvo ten, o kiekvienos mamos namuose laukė jų vaikučiai.
Ir manęs dukrytė taip pat labai laukė, Ir Lauros laukė, be galo džiugu, kad ji dar ir būdama mama iškovojo medalį!
Pasaulinėje arenoje labiausiai žinoma Mama buvo Allyson Felix – daugiausiai, net 11, olimpinių medalių istorijoje laimėjusi sportininkė. Ir absoliučiai kiekvienas jos pasisakymas žaidynių metu buvo skirtas MAMOMS, nes mums, kaip ir jai, to palaikymo reikia“, – teigė A.Šerkšnienė.
