Kai ji kirto finišo liniją ir sugriebė sidabrą, o stadione nuaidėjo keleto lietuvių garsi euforijos banga,o A.Zadneprovskiui palengvėjo.
Dar neseniai jis išgyveno dėl starto – L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė per anksti žengė pirmuosius žingsnius, o tada šoko atgal prie linijos. Dėl „falstarto“ ji užsidirbo 10 sekundžių baudą.
„Net šiurpulys nuėjo. Galvoju „blemba“, kaip čia...“, – apie emocijas pasakojo A.Zadneprovskis.
Lietuvoje mamos triumfu džiaugėsi judviejų dukra Adriana. Pernai ji laimėjo Lietuvos bėgimo ir šaudymo rungties vienuolikmečių varžybas ir apdovanojimą atsiėmė iš savo mamos. Prieš olimpines ji jos paklausė, ar parveš medalį. Tai tapo dar viena ypatinga paskata L.Asadauskaite-Zadneprovskienei.
„Mes pastoviai „ant ryšio“. Ji skambina ir klausia dėl situacijos. Sakau: „Žiūrėk televizorių“, bet jai patinka viską sužinoti per mane“, – nusijuokė A.Zadneprovskis.
Tad nė sakyti nereikia – Zadneprovskiai – ypatinga šeima. Nuo šiol jų namuose kabės visų prabų olimpiniai medaliai – Andrejus parvežė 2004 metų Atėnų žaidynių sidabrą ir 2008-ųjų Pekino olimpiados bronzą, o Laura 2012 metais Londone tapo čempione.
Šįkart jai į rankas krito sidabras – stebuklas visai Lietuvai, kuri jau buvo praktiškai susitaikiusi, kad gali likti be olimpinių medalių, kai pergalėmis džiaugėsi ir latviai, ir estai.
„Džiugu. Visi laukė ir jautėsi spaudimas. Laura sakė, kad tai – visos Lietuvos medalis. Nors su vienu šįkart, bet užtarnautu“, – sakė A.Zadneprovskis. Įprastai jis būna šalia savo žmonos ir atlieka sunkų patarėjo ir trenerio darbą.
Tačiau Tokijo žaidynėse Andrejus viską stebėjo iš stadiono tribūnų. Olimpinėse žaidynėse jis dalyvauja kaip akredituotas Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės asociacijos (UIPM) Vykdomojo komiteto narys.
Iš šios pozicijos viską stebėti – gal net sudėtingiau.
„Aš labai išgyvenau dėl tų dešimties sekundžių. Buvo šokas. Ji šaunuolė, kad susiėmė ir iškart penkiskart šovė švariai. Tada supratau, kad yra šansas“, – prisiminė A.Zadneprovskis.
– Andrejau, kaip sureagavote į tą visos Lietuvos lauktą sidabrą?
– Neslėpsiu, labai džiaugiuosi ir už Laurą, ir už Gintarę. Pradžia buvo sunki. Kaip Laura ir sakė, pirmą dieną planavome kitokius taškus, bet kaip buvo taip buvo. Tikėjau, kad jeigu Laura ir Gintarė gerai jos, tikrai bus – negaliu sakyti, kad medalis, bet geras rezultatas.
Po fechtavimo sakiau, kad realu – šešetukas, o paskui – kaip Dievas duos. Šįkart Dievas davė sidabrą.
– Kada patikėjote, kad bus medalis?
– Kai gerai jojo. Tada pradėjau skaičiuoti ir žiūrėti. Žinoma, laukiau vokietės (Annika Schleu, – Red.), nes jeigu ji būtų „sujojusi“, tai galėjo net ir nebėgti. Toks atotrūkis buvo.
Bet per tą dramą viskas apsivertė aukštyn kojomis ir atsirado tos trys vietos – jos nebuvo laisvos, reikėjo kovoti, bet mačiau, kad Laura – arti.
– Bėgimo ir šaudymo rungtis prasidėjo nuo Lauros „falsetartą“ – ji per anksti žengė žingsnius, tada šoko atgal...
– Reikia daryti, kad visos varžybos bent atitiktų pasaulio taurės etapą. Nėra tų sistemų. „Omega“ organizuoja ir tas „pyp“, „pyp“ (starto signalai, – red.) jiems neįprastas. Laura sako, kad girdėjo tą „pyp“, o baltarusė – ne, todėl ji ir neišbėgo. Tada Laura susimėtė, nesuprato ir gavosi nesusipratimas. Laura žiūri į ją ir pagalvojo, kad laikas. Pagalvojo, kad išgirdo savo startą, bet tai buvo baltarusės.
Gaila. Iškart pamačiau tą „falsestartą“ ir net šiurpulys nuėjo. Galvoju „blemba“, kaip čia...
Laukiau, kada prieis (baudos sekundės, – red.). Galvojau, kad gal jie nepastebėjo, bet ne – jie viską pastebėjo ir nubaudė.
– Prieš žaidynes Laura per treniruotę patyrė sunkią traumą – krito su žirgu ir jai skilo šonkaulis. Kokios nuotaikos buvo po šios traumos?
– Normalios. Trauma išmušė iš pasiruošimo, įjungėme ekonominį rėžimą. Iš kitos pusės – gal gavosi į gerą, nes planavome dalyvauti Europos čempionate, o trauma sumaišė kortas ir Laura nevažiavo. Važiavau tik aš ir stebėjau, kaip Ieva Serapinaitė laimi.
– Startą stebėjote ne iš trenerio zonos. Ar buvo sunkiau?
– Dabar ta situacija, tad esi ribotas, bet buvome apsitarę, kad Lauros treneris Jevgenijus Kliosovas bus visur, kur reikės, o aš būsiu pasiruošęs. Šiek tiek pakalbėjome prieš bėgimą. Kai trenerių per daug – irgi blogai.
Mes nuolat kalbėjome, bendravome. Trumpai, bet pasakydavome, ką reikėjo.
– Tribūnose šaukėte Lauros vardą, žiūrėjote įsitempęs. Ar buvo sunku emociškai?
– Taip. Neslėpsiu – išgyvenau. Stengiamės ir padėjome tuo, kuo galėjome.
Aš labai išgyvenau dėl tų dešimties sekundžių. Buvo šokas. Ji šaunuolė, kad susiėmė ir iškart penkiskart šovė švariai. Tada supratau, kad yra šansas.
Kai ją teisėjai laikė, o varžovės – apibėgti, buvo toks momentas...
– Iškart supratote, kodėl teisėjai ją laiko?
– Taip. Iškart Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei pasakiau, kad bus bauda. Ji dar klausė, už ką, bet pakartojau, kad negerai, nes bus bauda.
Bet labai džiaugiuosi, kad turime sidabrą.
– L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė jau antrosiose žaidynėse iš eilės pagerino bėgimo ir šaudymo rungties olimpinį rekordą. Ar tas greitis – treniruočių pasekmė ar įgimta dovana?
– Ji treniruojasi. Ji sukurta bėgimui, jai duota, jai patinka. Tai – jos rungtis. Visi mato, kad ji gali kovoti ir atiduos paskutines jėgas. Dar ir savijauta – ji buvo pasiruošusi.
– Po olimpinių žaidynių grįžus į Lietuvą lauks daug sveikinimų. Veikiausiai tradiciškai skambės ir pažadai. Laura jų girdėjo daug. Kaip manote, ar šįkart bus pokyčių?
– Lietuvos sportas – dugne. Jau laikas kilti ir atsispirti. Jeigu ne Lauros medalis, būtų labai skaudu ne tik sportui. Apie tai turi pagalvoti valdininkai ir visi atsakingi už sportą. Reikia rimtai galvoti apie bazes, baseinus ir sąlygas.
Prieš olimpiadą važiavome į Estiją, miestelį. Ten ruošiamės su jaunimo fechtavimo rinktine. Estė (Katrina Lehis, – red.) laimėjo olimpinę bronzą individualioje fechtavimo rungtyje, o auksą – komanda. Tai – neblogas ženklas.
Šįkart mums nepavyko fechtavimas, bet buvo kaip buvo.
Mūsų Druskininkai šimtą kartų geresni už tą miestelį, bet jie turi bazę. Baseinas, stadionas, puiki fechtavimo salė – viska vienoje vietoje. O miestelis mažesnis nei visas šis Tokijo stadionas.
Kiek laiko Druskininkai stato? Nuo Pekino pradėjome? Tai jau trylika metų. Atsakymas visiems yra.
– Nemažai mūsų sportininkų bandė iškovoti medalius, bet tada atvyko šiuolaikinė penkiakovė ir išgelbėjo olimpines žaidynes. Ar šis sportas turėtų sulaukti didesnio dėmesio? Galbūt tai įrodymas, kad mes visada galime turėti olimpinius medalius?
– Mes neturime masiškumo. Mūsų nedaug. Išeis kažkada Laura, nes jai ir metai, traumos. Justinas irgi į pabaigą. Dar turime merginų, bet su vaikinais jau – sunkiau. Neturime tokio kalibro sportininkų, kurie galėtų kaip Justinas...
Dirbame, žiūrime. Yra jaunimo, bet šiai dienai dar trūksta.
Bet turėtų galų gale užbaigti maniežą – dabar viską metė, liko nesutvarkytas koridorius. Į fechtavimo salę turi eiti per nesutvarkytą laiptinę. Yra techninių dalykų ir sportininkai neateis, neklijuos plytelių ar nedažys sienų.
– Kai Rūta Meilutytė Londone iškovojo auksą, visi suplūdo į baseinus. O kokie vaikai turėtų ateiti į penkiakovę?
– Iš plaukimo. Plaukimas reikalauja darbo, įdirbio. Reikia poros metų, kol išmoksi, dar kelių, kol pasieksi kažkokį lygį. Tada treneriai žiūri – ar tinkamas plaukimui. Tokie vaikai labai super tinka penkiakovei.
O tada – bėgimas su šaudymu, fechtavimas.
– Po moterų šiuolaikinės penkiakovės varžybų buvo reiškiama daug kritikos dėl žirgų. Ta pati vokietė A.Schleu iš nevilties tiesiog rėkė. Dalis jų buvo pakeisti, bet charakterį rodė ir per vyrų varžybas. Kas ten vyksta?
– Čia jau tokia tematika. Pas vyrus irgi matėsi, kad žirgai pavargo. Čia dar ir kliūčių aukštis toks...Kai kurios merginos ir vaikinai pirmą kartą mato tokį aukštį, o dar kliūtys plačios. Kai kurie žirgai eina po keturis kartus, o tai – krūvis. O dar jeigu kažkas nesigauna, žirgas užsigauna, jiems – didelis stresas. Tada reikia juos raminti. Vieniems užtenka 1-2 dienų ar treniruočių, o kitiems reikia iki mėnesio, kad grįžtu į gerą būseną.
O laiko nėra. Varžybos vyksta. Ką gauni – tą gauni.
– Justino Kinderio žirgas irgi rodė charakterį...
– Labai gaila. Tokio žirgo niekam nelinkėčiau. Jis – labai sudėtingas. Jau mačiau, kai tik pasirodė. Man nepatiko, nes mažas ir tikrai ne šiam maršrutui.
