Pirmoji olimpiados diena po karantino: ryški Tokijo keistenybė ir kodėl visada jauti nerimą Specialiai lrytas.lt, Tokijas

2021 m. rugpjūčio 4 d. 17:40
Spalvingas, garsus, kai kur keistas ir visada turintis siurprizą kišenėje – tokį ne olimpinį Tokiją teko išvysti savo pirmąją laisvės dieną. Penkiolikta diena į Tokijo žaidynes atvykusiems žurnalistams ir daliai pagalbinio personalo – ypatinga.
Daugiau nuotraukų (8)
Penkioliktąją dieną atsikeli gerokai laimingesnis, tradiciškai atsidarai specialią programėlę vardu OCHA ir suvedi savo sveikatos duomenis: temperatūra normali, nekosėju, jokių išvardytų simptomų nejaučiu, neteko bendrauti su sirguliuojančiais, neregėjau kosinčių ir sutinku su sąlygomis.
Grafoje „Sveikatos būklės įvertinimas“ smagiai pūpso žinutė, kad jau esu „laisvas“ – galiu sau ramiai išeiti iš viešbučio nesiregistravęs, vaikščioti po miestą ir netgi sėsti į viešąjį transportą, kuris veža kur tik nori.
Griežčiausi COVID-19 protokolo ribojimai baigėsi, bet iki žaidynių pabaigos dar teks paspjaudyti seilių į mėgintuvėlį.
Bet viskas prasideda ne nuo pasivaikščiojimų – Olimpiniame stadione bėgo Agnė Šerkšnienė ir Gediminas Truskauskas, pirmuoju ieties metimu į finalą pateko Liveta Jasiūnaitė, o po lengvaatlečių startų teko imtis „smagių“ klaidžiojimų ir pakeiksnoti nė kiek nesilankstančias taisykles, kad būtų įmanoma pasiekti įspūdingo grožio Tarptautiniame forume besivaržantį sunkiaatletį Andriu Šidiškį.
Tradicinis rytas – daug važinėjimo, mažiausiai 29 laipsniai karščio ir 88 proc. drėgmės dovanų, per porą minučių peršlapę marškinėliai, telefone iššokęs pranešimas, kad „įrenginys tuoj perkais“ ir skubėjimas į „mix zoną“, kur žurnalistams leidžiama per dvejų metrų atstumą pakalbinti sportininkus.
Tad tai – nieko nauja. Po pirmųjų trijų absoliučios izoliacijos dienų sekė vienuolika, kai diena baigdavosi su sportininkų startas. Leki, važiuoji, rašai, kartoji.
Bet tik ne penkioliktąją dieną.
Įveikęs darbinį bėgimą su kliūtimis iškart tikrinu tvarkaraštį – vakare atsirado keletas laisvų valandų, nes nėra lietuvių startų. Prisipažinsiu, mielai į stadioną būčiau patraukęs vakarop, bet, deja, finaluose lietuviai nesivaržė. Galima užversti įspūdžiais, bet stebėti Lietuvos sportininkus visada įdomiau.
Pagalvoju, kad tikrai trūksta miego – dvi savaites taip nė karto ir neteko keltis norimu laiku ar eiti miegoti galvoje kulkos greičiu nelakstant dienos įspūdžiams ir išgyvenimams – bet olimpiada jau greitai baigsis, o dar yra ką nuveikti.
Pasiimu telefoną, mane visur lydinčią įvairiausiais išsikeistais ženkliukais nukabintą akreditaciją, greitai „šaunu“ kavos ir pirmyn.
Penkiolikta diena Tokijo olimpinėse žaidynėse būna tik vieną kartą.
O kur eiti?
Girdėjau netoliese esančią aktyvesnę gatvelę, tad ir patraukiu ta kryptimi. Noriu gyvai pamatyti tą visą anime ir manga kosmosą, tad pagrindiniu tašku tampa „AmiAmi“ parduotuvė. Legendinis rajonas Šibuja, kurį matėte milijonuose filmų, yra gerokai toliau, o daug laiko neturiu – ankstų ketvirtadienio rytą Jūros miško kanale laukė baidarininkas Mindaugas Maldonis, olimpiniame stadione – ieties metikas Edis Matusevičius.
Reikėtų ir pavalgyti, nes dirbant dažnai tokie menkniekiai užsimiršta. Tuščią skrandį užpili kava ir vandeniu. Daug vandens. Ir kavos.
Jeigu esu užsienyje, būtinai valgau vietinį maistą ir būtinai pabandau užsukti ten, kur vaizdas dažnam europiečiui gal ir nebūtų pats maloniausias. Jeigu keliauji darbo reikalais – vienas toks kartas yra pakankama pramoga, tad reikia rinktis atsargiai.
Eidamas ir grožėdamasis didingomis gatvėmis praėjau keletą smagiai atrodančių vietų: vietiniai valgė ir juokėsi. Izakaja – taip vadinasi tokios vietelės, kur japonai po darbų susirenka išgerti, pavalgyti ir linksmai praleisti laiką. Dažnai mažos porcijos ir visi dalinasi prie stalo.
Pirmosios dvi izakajos mano kelyje buvo sausakimšos. Sustojau pažiūrėti pro langą. Japonai žiūrėjo į mane, aš – į juos.
Labai norėčiau užeiti, bet...
Man ribojimai baigėsi, bet pandemija niekur nepasitraukė. Tokijas kiekvieną dieną praneša apie tūkstančius naujų COVID-19 atvejų. Keturias iš dienas skaičiai buvo rekordiniai – didesni nei 3 tūkst.
Rimta problema – COVID-19 dideliu tempu plinta populiacijoje. Tokijo žaidynių burbule buvau sąlyginai saugus – nuo liepos 1-osios iki rugpjūčio 4 dienos koronavirusas buvo nustatytas 327 su žaidynėmis susijusiems asmenims.
Dauguma atvejų – olimpiniame kaimelyje, tarp sportininkų, su kuriais netenka susidurti. Bet Tokijas – visai kita situacija.
Japonijoje skiepijimo tempai greitėja, bet dar yra apverktini. Japonija negalėjo pirkti vakcinų kaip Lietuva, tai padariusi kartu su Europos Sąjunga (ES). Šioje šalyje trūksta apmokyto personalo, ligoninės jau kemšasi – pagalbos reikia ir nuo milžiniško karščio kenčiantiems žmonėms. Kiekvienais metais panašiu metu žmonės miršta dėl kaitros.
Kenčia net ir vaikai – viešosios mokyklos taupo pinigus, tad išjungia kondicionierius.
O dar reikia pridėti koronavirusą.
Japonijoje trūksta vakcinų. Jų tiek mažai, kad įvairios prefektūros jau prašo Vyriausybės leidimo daryti gerokai ilgesnius tarpus tarp pirmosios ir antrosios dozių. Nuo pandemijos pradžios Japonijoje mirė 15 222 žmonės.
Kai liepos pabaigoje didžiosios Europos valstybės lipo per 50 procentų vakcinuotų žmonių barjerą, Japonijoje pilnai paskiepytų buvo tik 28 procentai.
Tad praeinu taip jaukiai atrodančią izakają, nes ten visi sėdi vieni šalia kitų, garsiai kalba ir, žinoma, yra be kaukių.
Nenoriu rizikuoti. Reikia surasti saugesnę vietą.
Po keleto minučių pasiekiu ir gatvę, kurioje yra mano minėta parduotuvė. Pirmiausiai ją išgirdau – kažkur tolumoje aidėjo seno ir tobulo žaidimo „Super Mario“ muzikėlė. Tai nuteikė gerokai smagiau – lyg pats būčiau iš ore kabančios kaladėlės monetą išmušęs.
Netrukus jau stovėjau žiūrėdamas į spalvų gamą. Fantastika.
Jeigu esate žaidę kompiuterinius žaidimus ar bent kiek domitės Japonija – jau nekalbu apie komiksus – tikrai žinote, kokio populiarumo yra anime ir manga.
Didžiulių pastatų sienas puošė įvairiausi herojai. Turiu prisipažinti, atpažinau vos keletą – mačiau Songoką iš „Drakonų kovos“, buvo ir futbolo super dievo kapitono Cubasos paveikslas, kitus gal irgi esu matęs, bet nesu profesionalas.
Atėjau paragauti populiariosios japonų kultūros ir ji mane pribloškė iškart.
Muzika, ryškios spalvos ir daug vietinių akimirkai tarsi ištrynė koronavirusą – apie jį priminė tik kaukės. Žmonės nesilaikė socialinio atstumo, būrėsi krūvelėmis.
Geras ženklas, kad reikia elgtis dar atsargiau.
Priešais save mačiau daugybę komiksų ir žaislų parduotuvėlių – čia traukė ir suaugusieji, ir vaikai. Prie įėjimų stovėjo buteliukai su dezinfekciniu skysčiu, bet šįkart delnus stipriai tryniau tik aš. Gal tik taip sutapo. Tikiuosi.
Rinkausi tas, kur buvo vos vienas ar kitas žmogus.
Lietuviškai mokantis japonas Kotaro Hisada (pokalbį su juo galite skaityti čia) anksčiau pasakojo, kad japonai jau yra pervargę nuo COVID-19 taisyklių, nemato gerėjimo ženklų ir dauguma tiesiog nuleidžia rankas.
Įsivaizduoju, kad sunku. Aš nuo pirmosios atvykimo į Tokiją dienos – liepos 19-osios – vaikštau tik su kauke ir progai pasitaikius rankas maudau dezinfekciniame skystyje. Skauda ausis, bet mano ir kitų saugumas – svarbiausia. Laikinas diskomfortas pradings.
Tad žinodamas japonų nuotaikas prieš įeidamas į parduotuves atlikdavau patikrą.
Turiu būti atviras – kai kurios parduotuvės gerokai pribloškė. Filmavau vaizdą lrytas.lt portalo „Instagram“ paskyrai ir lrytas.tv skyriui – rodžiau komiksų viršelius, tų pačių komiksų herojų pliušinius žaislus, modelius, kai staiga turėjau išjungti kamerą.
Ramiai užlipęs laiptais atsidūriau tos pačios komiksų krautuvėlės kitame skyriuje – tik jau suaugusiems. Taip ir nesupratau, kur apie tai įspėjantis ženklas. 
Kiek vėliau pamačiusi mano akreditaciją mane apie olimpines žaidynes užkalbino amerikietė Sandra. Ji gyvena ir dirba Japonijoje, Okinavoje, kur moko anglų kalbos. Kai papasakojau pastarąją istoriją, ji juokėsi, o tada surimtėjusi priminė Japonijai itin skaudžią statistiką – šalyje gimstamumas smarkiai krenta, japonai sensta, o prie to ypač prisideda du komponentai – įsivyravusi persidirbimo kultūra ir iš vyriškosios tradicijos kilęs noras viską seksualizuoti.
Sunku su tuo nesutikti – einant gatve tiesiog neįmanoma nepastebėti, kaip tų pačių komiksų herojės balansuoja ties tam tikra riba.
Pati Sandra jau pasiilgo Kalifornijos, iš kur yra kilusi. Sako, kad Japonijoje kartais slegia vyrų elgesys su moterimis – moteris yra azijietiškų bruožų, todėl dažnai jie tikisi, kad ji yra įsisavinusi visus kultūrinius bruožus, kurie vakariečiui yra sena praeitis.
Nemažai moterų net ir neįsivaizduoja kitokio gyvenimo: nori pagimdyti, o jeigu reikėtų dirbti – tai nebent ne pilną etatą. Apie karjerą dažnai moterys net ir nekalba. Pagal tradiciją pinigus namo parneša vyras, paaiškino Sandra ir pridūrė, kad ir taisykles rašo vyrai. 
Taip vaikštinėdamas pirmyn ir atgal praleidau gal valandą. Sutikau keletą olimpines akreditacijas turinčių žmonių, persimetėme keliais žodžiais. Spalvos ir garsai įspūdį paliko ne man vienam – visi stengėsi per tą trumpą laiką sugerti kuo daugiau įspūdžių, nes po olimpiados reikės skubėti namo.
Įspūdžiais sotus gali būti labai ilgai, bet aš vis dar norėjau valgyti.
Prie vienos iš aikščių pamačiau, pavadinsiu jį, barą. Tai nebuvo izakaja, bet nebuvo ir mums tradicinis baras. Žmonių ten buvo daug, bet turėjo langelį.
Nusprendžiau, kad valgysiu stovėdamas lauke. Šūktelėjau ir užsisakiau tiesiog iš lauko – taip išvengiau nereikalingų kontaktų, o be to, meniu viduje neturėjo paveikslėlių, į kuriuos įprastai bedi pirštu ir žiūri, ką atneš.
Šioje vietoje tikrai būta turistų, nes lauke kabėjo lapelis su keliais angliškais žodžiais. Užsisakiau kiaulienos gabalėlių.
Maistas atrodė nuostabiai ir buvo labai skanus. Kirtau greitai, lazdelės judėjo tarsi susigrojęs duetas.
Viduje žmonės gėrė ir alų. Šiek tiek nustebau, nes Tokijuje įvedus ekstremaliąją padėtį nuo 20 valandos draudžiama baruose pardavinėti alkoholį. Ten buvau apie 21 valandą.
Prieš olimpines žaidynes žurnalistai gavo mažiausiai tris taisyklių versijas – vienoje jų ir buvo kalbama apie kavines ir barus.
Buvo nurodoma, kad eiti į tokius barus – pavojinga, nes ne tik didėja tikimybė užsikrėsti, bet gali nubausti ir policija. O prieš žaidynes Tokijo olimpiados organizatoriai atsiuntė pranešimą, kuriame jau kalbėjo apie pagautus kelis akredituotus asmenis, kurie naktį patraukė į barus linksmintis.
Niekas nėra apsaugotas nuo tų, kurie spjauna į COVID-19 taisykles.
Bet sveikas protas turi nugalėti. Mano atveju – sveika buvo stovėti lauke.
Kirtau maistą stebėdamas vietinius – vienus baro viduje, kurie žiūrėjo futbolą ir iš kažko daug juokėsi. Kitus – lauke ant suoliukų.
Keli iš jų kilnojo alaus buteliukus. Gal ne alkoholinio.
Japonijoje vartoti alkoholį viešoje vietoje galima. Keista taisyklė, bet ne vieną kartą girdėjau ir skaičiau apie tai, kad netgi padauginę japonai sugeba valdytis.
Paskutinieji traukiniai įprastomis dienomis būna sausakimši iš barų patraukusių vietinių. Kas miega, kas sėdi, bet sakoma, kad neišgirsi nė garso.
Ramūs ir mano stebimi vietiniai. Dauguma jų apsirengę vienodai. Apie šį fenomeną irgi galima daug pasakoti.
Atsiskaitau bekontakčiu būdu, keletą kartų padėkoju už labai gardų maistą ir patraukiu viešbučio link.
Reikia dar pasiruošti rytui.
Laukia nauji startai ir naujos viltys.
Tokiose žaidynėse labai norisi medalio, bet tikrai jo nenoriu labiau už sportininkus.
Kita vertus, pandeminiais metais medalio nusipelnė visi, kurie įdeda bent kiek pastangų, kad apsaugotų save ir kitus.
Eidamas galvoju, kad smagu, jog esu paskiepytas. Ir kad gaila, jog tokia šalis susiduria su COVID-19 vakcinų stygiumi. Dar galvoju apie tai, kad nuo šiol galiu nemokamai važinėtis viešuoju transportu, bet nežinau, ar tikrai noriu lipti į pilną traukinį.
Tuo metu jau aiškėjo, kad visai Graikijos sinchroninio plaukimo komandai COVID-19 užbaigė olimpines žaidynes. Visi penki sportininkai ir dvylikos narių komandos atstovai užsikrėtė koronavirusu.
Jų startų nebebus.
Šiurpu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.