Dauguma lengvaatlečių kovoms rengiasi netoli Tokijo esančioje Hiracukoje ir į olimpinių žaidynių kaimelį atvyksta likus dviem dienoms iki rungties starto.
Pirmieji į Tokiją išskrido A.Gudžius, D.Zagainova, A.Glebauskas, jų treneriai, kineziterapeutai Tomas Bendaravičius ir Mantas Lesnickas.
Į olimpines žaidynes vyksta kone visi mūsų šalies sportininkų treneriai: Vaclovas Kidykas, Tatjana Krasauskienė, Gražina Goštautaitė, Viktoras Meškauskas, Teresė Nekrošaitė, Audronė Gavelytė, Edmuntas Matusevičius ir Martas Skrabulis, o Agnės Šerkšnienės treneris Flavio Zbergas akredituotas Šveicarijos olimpinėje rinktinėje.
Lietuvos lengvosios atletikos rinktinė – gausiausia mūsų šalies olimpinėje delegacijoje. Tokijo žaidynėse rungsis vienuolika Lietuvos lengvaatlečių. Penkiais mažiau nei 2016 m. Rio de Žaneire.
Tiesa, jeigu žaidynės būtų vykusios 2020-aisiais, komanda galėjo būti gausesnė: disko metikė Ieva Zarankaitė, trišuolininkė Dovilė Kilty ir 1500 m bėgikas Simas Bertašius pagal reitingus tais metais užėmė aukštas pozicijas ir realiai pretendavo tapti Tokijo olimpiečiais. Kelialapį buvo iškovojusi ir ėjikė Živilė Vaiciukevičiūtė, tačiau ji nutarė baigti sportininkės karjerą, o minėti lengvaatlečiai nukrito į žemesnę reitingo poziciją ir į Tokiją nepateko.
„2020-aisiais buvo visiškai kita situacija, o šie metai mums iškrėtė daug nemalonių siurprizų. Metai visiems buvo sunkūs, tačiau varžybų sąlygos, kokiomis sportininkai rinko reitingo taškus, buvo nevienodos. Didžiosios šalys, turinčios stiprių vadybininkų, gavo gerokai daugiau galimybių iškovoti kelialapius nei mūsų atletai. Kiekvienas vadybininkas žiūri savo kišenės ir čia atsiranda problemų: pajėgūs mūsų sportininkai nepateko į gero lygio varžybas, kuriose buvo galima rinkti reitingo taškus. Tomis nelygiomis sąlygomis liko nepatenkinti ne tik mūsų, bet ir kitų šalių lengvaatlečiai.
Visų rungčių normatyvai buvo be proto paaukštinti, jų net negalima lyginti su Londono ar Rio de Žaneiro žaidynių normatyvais. Kai kuriose rungtyse juos įvykdė ne tiek daug lengvaatlečių. Tarkime, ieties metikė Liveta Jasiūnaitė į olimpines žaidynes pagal reitingą pateko 22-a, o iš viso jėgas bandys 32 sportininkės.
Šuolininkėms į aukštį reikėjo peršokti 196 cm, o vyrams – 233 cm. Šuolininkių į tolį normatyvas buvo 6 m 80 cm. Vyrams diską reikėjo nusviesti 66 m, o moterims trišuoliu nušokti 14 m 32 cm.
Po olimpinių žaidynių rezultatai bus kruopščiai analizuojami. Manau, dėl olimpinės atrankos sistemos Tarptautinė lengvosios atletikos federacija sulauks nemažai priekaištų ir turės imtis priemonių toms spragoms ištaisyti.
Džiaugiuosi mūsų lengvaatlečiais, kurie nuėjo ilgą kelią ir, nepaisant didžiulės konkurencijos bei dėl kelialapių kovojusių 214 valstybių atletų, pateko į olimpines žaidynes. Tai didelė garbė ir kiekvieno sportininko didžiausia svajonė.
Niekas už ačiū mums kvietimų į Tokiją nedalijo, juos turėjome išsikovoti. Labai vertinu didžiulį mūsų sportininkų ir jų trenerių darbą, tai aukščiausia lyga. Tačiau ne visiems tai duota. Kitiems didžiausias siekis ir galimybė – Europos čempionatas. Tai irgi pasiekimas“, – mintimis dalijasi Lietuvos lengvosios atletikos federacijos viceprezidentė ir generalinė sekretorė, šalies lengvaatlečių olimpinės komandos vadovė Tokijuje Nijolė Medvedeva.
– Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvavo net penki Lietuvos maratonininkai, o Tokijuje nebus nė vieno. Kas atsitiko, juk pajėgių bėgikų tikrai netrūksta?
– Pirmą sykį nuo 2000 m. Sidnėjaus žaidynių neturėsime maratono bėgikų. 2016-aisiais netgi kilo klaustukų, ką reikės siųsti į Rio de Žaneirą, nes olimpinius normatyvus įvykdė penkios maratonininkės, o šaliai galėjo atstovauti tik trys. Olimpinėse žaidynėse dalyvavo ir du mūsų vyrai.
Dabar viskas kardinaliai pasikeitė. Pasidarius nelygioms olimpinės atrankos sąlygoms ir atšaukus kone visas varžybas, maratono bėgikai neturėjo galimybių savęs realizuoti. Pandemija jiems žiauriai pakišo koją. Lietuvos bėgimo taurės varžybose dalyvauja mėgėjai, kurių kasmet gausėja. Tačiau mėgėjai skiriasi nuo profesionalų. Mėgėjai sportuoti pradeda ganėtinai vėlai, neturi lengvosios atletikos įgūdžių ir maratono bėgikais iš karto netampa.
Kažkada mūsų maratono bėgikai stadionuose bėgiojo 1500 m, 5000 m ir 10 000 m distancijas. Nuo čia ir pradeda augti maratonininkai. Tikėkimės, kad kada nors iš tų mėgėjų išaugs ir maratono bėgikų. Tačiau tam reikia laiko. Per ankstesnes olimpines žaidynes neturėjome nei 200 m, nei 400 m nuotolių bėgikų, apie tai nė nesapnavome, o dabar jų turime.
– Pakalbėkime apie mūsų Tokijo olimpiečius. Pradėkime nuo metikų. Ar Andrius Gudžius, Liveta Jasiūnaitė ir Edis Matusevičius tinkamai pasirengė olimpinėms kovoms? Kokias vietas jie pajėgūs užimti?
– A.Gudžiui tai bus antrosios olimpinės žaidynės. Per tuos penkerius metus jis ypač fiziškai sustiprėjo, nors ir turėjo gana daug problemų, operacijų. Tokio lygio sportininkui traumų praktiškai neįmanoma išvengti, bet pasaulio ir Europos čempionas yra tvirto charakterio, užsigrūdinęs ir tas smulkias traumas bando kuo skubiau išsigydyti.
Besirengdamas žaidynėms Andrius dalyvavo keliose varžybose, nebuvo taip, kad viską laimėtų. Tačiau tikėtina, kad jis pačią geriausią sportinę formą pasieks tada, kai to reikės – per olimpines žaidynes.
Aš tikiu sportininku, jis labai motyvuotas, su treneriu Vaclovu Kidyku tikslingai viską planuoja. Nenoriu kalbėti apie jo vietą olimpinėse žaidynėse, tarkime, mane tenkintų medalis. Mūsų čempionas pats to tikisi, tačiau iš anksto nekabinkime jam medalio, nes sektoriuje pajėgių varžovų bus daug ir jie viską išsiaiškins tą dieną tame pačiame sektoriuje.
2019-aisiais L.Jasiūnaitei iki olimpinio normatyvo trūko 2 cm. Per tą laiką kaunietė subrendo ir reitinge praktiškai nenukrito žemiau, jos pozicija išliko stabili. Kiekvieną dieną jos sportinė forma gerėja ir mus tenkintų, jeigu ieties metikė patektų į finalą.
Olimpinėse žaidynėse debiutuosiantis E.Matusevičius prie jam pačiam priklausančio Lietuvos ieties metimo rekordo (2019 m. – 89 m 17 cm) kol kas nepriartėja, betgi rekordai kiekvieną dieną negimsta. Tokijuje tikimės geresnių rezultatų, nei jis pasiekė besirengdamas žaidynėms. Edis šį pavasarį patyrė traumų: buvo patempęs raumenis, gydėsi petį. O liepos pradžioje užsikrėtė COVID-19, nors ir buvo pasiskiepijęs.
– Tokijuje dalyvaus ir trys šuolininkai: į aukštį šokinės Airinė Palšytė ir Adrijus Glebauskas, o trišuoliu – Diana Zagainova. Kokias viltis siejate sau jais?
– Airinei praėjusių metų rudenį buvo atlikta atsispiriamosios kojos čiurnos operacija ir visiems buvo neramu, ar ji sugebės atsigauti ir suspės grįžti į ankstesnį lygį, nes po tokių operacijų sudėtinga tai padaryti. Tačiau Europos komandinis ir Lietuvos čempionatas parodė, kad ji artėja prie ankstesnės sportinės formos, atsirado pasitikėjimas savo jėgomis. Olimpinio normatyvo Airinei nepavyko įvykdyti, ji į Tokiją pateko pagal reitingą.
Sportininkė yra sukaupusi didelę patirtį, moka susikoncentruoti ir kovoti su stipriomis varžovėmis. Tačiau paskutinėmis dienomis atsirado ypač daug negirdėtų pajėgių šuolininkių, kurios įvykdė normatyvus. Manau, kad Tokijuje norint patekti į finalą reikės šokti 194 cm.
Kasmet tobulėja A.Glebauskas, kuris kaupė patirtį per Europos žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Šiemet jis peršoko 230 cm ir debiutuos olimpinėse žaidynėse. Būtų džiugu, jei kaunietis patektų į finalines varžybas, o norint tai padaryti, manau, reikės įveikti 228 cm.
Olimpinėse žaidynėse debiutuos ir D.Zagainova, olimpinį normatyvą įvykdžiusi 2019-aisiais Šveicarijoje ir pagerinusi Lietuvos rekordą (14 m 43 cm). Tais pačiais metais ji tapo ir Europos jaunimo iki 23 metų čempione.
Sportininkei ypač sunkūs buvo 2020-ieji. Susirgo jos treneris Kęstutis Šapka ir Dianą pradėjo treniruoti patyrusi Tatjana Krasauskienė. Tačiau per trumpą laiką sunku ką nors gero nuveikti, ir šiemet vilnietė nepriartėja prie savo geriausių rezultatų.
Manau, kilo psichologinių problemų, jai taip pat nesiseka suderinti fizinio pajėgumo su technika. Tačiau viliamės, kad iki starto Tokijuje jai pavyks ištaisyti tuos trūkumus. 24-erių Diana yra viena jaunesnių mūsų sportininkių, jai tikrai šios olimpinės žaidynės nebus paskutinės, o Paryžiuje ji bus kur kas stipresnė.
– Olimpinėje rinktinėje ir trys sportinio ėjimo meistrai: Brigita Virbalytė-Dimšienė, Arturas Mastianica ir Marius Žiūkas. Ko iš jų būtų galima tikėtis Sapore?
– Po 2019 m. pasaulio čempionato Dohoje buvo akcentuojama, kad ištvermės sportininkams varžytis karštu ir drėgnu oru yra ypač pavojinga sveikatai, todėl Tarptautinė lengvosios atletikos federacija priėmė sprendimą, jog maratono bėgikai ir ėjikai dėl olimpinių medalių kovos ne Tokijuje, o Sapore.
Ėjikai kartu su mūsų rinktine dalyvauja treniruočių stovykloje Hiracukoje, o po to užsakomuoju reisu vyks į Saporą. Per varžybas su ėjikais dirbs Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Tomas Vorobjovas.
Mariui tai jau ketvirtosios olimpinės žaidynės, o Brigitai – trečiosios. Jie – patyrę sportininkai, vieni mūsų rinktinės senbuvių. Per 2019 m. pasaulio čempionatą Dohoje Marius užėmė aukščiausią vietą iš mūsų lengvaatlečių – vienuoliktą.
Būtų optimistinės svajonės, jeigu jam ir Brigitai per olimpines žaidynes pavyktų prasibrauti į šešioliktuką. Brigita per pasirengimo laikotarpį patyrė daug rimtų traumų. Pasirengimą sujaukė ir tai, kad dėl pandemijos ji porą metų nesimatė su savo treneriu iš Australijos, pas kurį treniravosi pastaruoju metu, ir nevyko į treniruočių stovyklą Australijoje.
A.Mastianica už savo komandos draugus yra gerokai jaunesnis. Jis kasmet tobulėja, tikslingai dirba. 2016-aisiais sportininkas debiutavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, tačiau 50 km distancijoje pabradietį iš trasos praktiškai išnešė – sukandęs dantis jis dar bandė nueiti visą distanciją, kol visiškai prarado sąmonę.
Jis – kovotojas, moka kentėti. Tikiu, kad su treneriu Viktoru Meškausku jiems viskas pavyks, ką yra susiplanavę. Jam irgi nenoriu prikabinti vietos – visų olimpiečių didelė svajonė patekti į šešioliktuką.
Juk dalyvaus po 60 sportininkų, mes nesame tų rungčių lyderiai ar didelė valstybė, turinti daug sportininkų, kurie gali iššokti labai aukštai. Ypač džiaugiamės, kad mūsų atletai sugeba įvykdyti tokių sudėtingų rungčių aukštus olimpinius normatyvus ir patekti į žaidynes.
– Bėgikų garbę gins du olimpinių žaidynių debiutantai: patyrusi Agnė Šerkšnienė ir paskutiniu momentu kelialapį pelnęs Gediminas Truskauskas. Kokias viltis siejate su jais?
– Agnė pretendavo vykti į dvejas olimpines žaidynes, bet nepateko. Į olimpinį traukinį dabar ji įšoko trečiu bandymu. Tai labai motyvuota, pajėgi sportininkė. Per pastaruosius porą metų ji stabiliai rodė aukštus rezultatus.
23-ejų Gediminas tarp mūsų olimpiečių lengvaatlečių jauniausias, jo patekimas į Tokiją daugeliui buvo maloni staigmena. Dar pavasarį neturėjome jokių vilčių, kad jis galėtų tapti olimpiečiu, svajones siejome su Paryžiumi.
Gediminas – ypač talentingas sprinteris, jį surado ir užaugino trenerė Danutė Skirmantienė bei perdavė Martui Skrabuliui. Per pasaulio ir Europos savo amžiaus grupių čempionatus jis dalyvaudavo 400 m ir 200 m bėgimo varžybose, o dabar specializuojasi 200 m trasoje. Praktiškai per paskutinį atrankos mėnesį Gediminas padarė tai, apie ką svajojo visą savo karjerą. Debiutuodamas olimpinėse žaidynėse jis įgis neįkainojamos patirties, pajaus olimpinę dvasią.
- Ketvirtas už borto liko puikiai šį sezoną rungtyniaujantis ir per liepą net du kartus Lietuvos 1500 m bėgimo rekordą pagerinęs S.Bertašius.
- Jis – vienas reitingo aukų, bene labiausiai nukentėjęs. Simas nugalėjo ne vieną Tokijuje dalyvausiantį varžovą, bet neturėjo daugiau galimybių startuoti aukščiausio rango varžybose. Tokijuje šioje distancijoje, kaip ir maratone, konkurencija bus ypač didelė.
– Lengvaatlečiams šis sezonas buvo nepaprastai sunkus, tačiau vienas kitas talentas vis dėlto atsiskleidė. Ką pavadintumėte šio sezono atradimu?
– Iš olimpiečių labiausiai atsiskleidė G.Truskauskas ir A.Mastianica, jie per pasirengimo laikotarpį stipriai pagerino savo rezultatus. Džiaugiamės, kad atsiranda jaunų sportininkų, kurie belsis į Paryžiaus olimpinių žaidynių duris.
Manau, disko metimo sektoriuje tikrai turėsime ne vieną mūsų sportininką. Puikius rezultatus rodo Mykolas Alekna, kuris dar dalyvauja dvidešimtmečių čempionatuose, mina ant kulnų suaugusiems metikams, o po trejų metų dar labiau sustiprės.
Nors atsiranda vienas kitas talentas, tačiau nerealu, kad nedidelė Lietuva turėtų didelę olimpinę komandą. Neturime puikių sąlygų ir galimybių talentams ugdyti.
– Kas olimpinių žaidynių išvakarėse kėlė daugiausiai nerimo?
– Didžiausias nerimas, kad sportininkai nesusirgtų COVID-19, kad jie išliktų sveiki, negautų traumų. O visa kita – pačių atletų rankose, kaip jų treneriai sugebės savo auklėtinius atvesti prie reikiamos sportinės formos tą dieną, kada jie startuos.
Mūsų lengvaatlečiai patyrę ir, manau, sugebės viską susidėlioti taip, kad nebūtų kažkokių nemalonių staigmenų.
