„Šios žaidynės turėjo būti vienos įspūdingiausių istorijoje. 2019-ųjų olimpiniame kongrese mačiau, kaip japonai ruošėsi, ką jie darė.
Bet dabar tinkamiausias žodis jas apibūdinti – išskirtinės“, – „Lietuvos rytui“ sakė Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas D.Barkauskas.
55 metų medikas per ilgą laiką jau yra pripratęs prie olimpinio ritmo – keliasi 6 valandą ryto arba šiek tiek vėliau, o dirbti baigia vidurnaktį.
Visą jo grafiką diktuoja sportininkai, bet yra ritualų, kurių pavyko laikytis per įvairiausius čempionatus ar olimpiadas, – tai pirmuoju žingsniu tampantis rytinis kavos puodelis.
Kavos D.Barkauskas olimpiniame kaimelyje atsigeria, tačiau tai jau ne svarbiausia ritualo dalis – ją užėmė būtinas paspjaudymas į mėgintuvėlį, kurį, kaip ir visiems sportininkams, yra būtina priduoti kiekvieną dieną.
„Buvo toks ritualas. Dabar paspjaudai seiles ir eini ieškoti kavos“, – šypsojosi D.Barkauskas.
Kai specialistas Tokijuje kalbėjo su „Lietuvos rytu“, buvo 22 valanda, tačiau jis nesiruošė eiti ilsėtis.
„Dabar dar neilgai. Dar visi tik renkasi, – paklaustas, ar kasdien taip ilgai dirba, atsakė D.Barkauskas. – Pagrindinis darbas ir krūvis – dirbant su irkluotojais. Šįkart užtrukome ilgiau, nes į kaimelį atvyko ir pirmieji plaukikai.
Dar dirbsiu, nes gimnastas Robertas Tvorogalas jau išbando varžybų salę ir įrankius, tad kai grįš, reikės pažiūrėti, kaip su jo bėdomis, nes vienokių ar kitokių turi kiekvienas sportininkas.
Tada lauksime lengvosios atletikos, ir prasidės įprasta olimpinė rutina.“
Griežtos COVID-19 protokolo taisyklės pakeitė ir D.Barkausko dienotvarkę – jam reikia atsižvelgti ne tiktai į rekomendacijas, bet ir pačiam planus dėlioti taip, kad kuo labiau sumažintų riziką sportininkams užsikrėsti ar tapti artimu kontaktu.
Dėl taisyklių daugelis kartais ir pabamba, nes ne viskas einasi kaip iš pypkės, bet D.Barkauskas giria japonus, nes nemano, kad kuri nors kita šalis tokiomis sąlygomis su situacija galėtų susitvarkyti geriau.
Be to, jis siūlo įvertinti ir pačios Japonijos situaciją.
„Japonai patiria labai didelį spaudimą iš visų pusių. Didžiosios šalys spaudžia, kad jie ką nors daro neva ne taip, kad reikia daryti kitaip. Čia patarėjų netrūksta. Reikia suprasti, kad japonų biurokratinė mašina sunkiai įsivažiuoja, tačiau kai įsivažiuoja, būna superefektyvi.
Kita vertus, įsivažiuoti ir lanksčiai priimti sprendimų faktiškai neįmanoma, todėl daugelis dalykų stringa arba priimami nepakankamai greitai, – svarstė D.Barkauskas. – Situacija keičiasi, todėl reikia reaguoti lanksčiai.
Kita vertus, dalies japonų visuomenės požiūris į žaidynes yra dviprasmiškas, tad vienos nuomonės nėra.“
D.Barkauskas pasakojo apie Lietuvos olimpiečių situaciją, kovą su didžiule kaitra ir tai, ką dėl tokių žaidynių praranda pasaulis.
– Esate matęs daug olimpinių žaidynių. Kaip vertinate sąlygas Tokijuje? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Barkausko.
– Sąlygos geros arba labai geros.
Sporto kompleksas – nuostabus, maitinimo blokas – didelis ir erdvus, oficiali olimpinio kaimelio poliklinika gerai aprūpinta ir didelė – yra visko, ko reikia.
Lifte keliais žodžiais persimetėme su Kolumbijos delegacijos atstovu, kuris gyvena tame pačiame pastate kaip ir mes. Sakėme, kad viskas labai gerai, tačiau nenormaliai.
Taip ir yra. Ta su pandemija susijusi realybė uždeda ryškų antspaudą.
Geriausiai tai sprendė UEFA, rengusi Europos futbolo čempionatą, nes ten buvo ne tik rungtynės, bet ir šventė.
Kiekvienas sporto renginys – ne tiktai sportinės varžybos, bet ir socialinis, kultūros renginys, per kurį vyksta keitimasis emocijomis, patirtimi.
Ne veltui akcentuojamos ir bendražmogiškos vertybės.
Ši olimpiada išskirtinė tuo, kad stengiamasi organizuoti bent sporto renginį.
Olimpinės žaidynės netenka labai daug, bet reikia žiūrėti į realybę ir vertinti tai, ką turime.
– Vieni sako, kad taisyklės perteklinės, kiti jas kaip tik giria. Kaip į COVID-19 protokolą žiūrite jūs?
– Visa tai galima vertinti labai įvairiai, bet neįmanoma pasakyti, ar viskas padaryta labai gerai, nebūnant organizatorių vietoje.
Jie jaučia didelę atsakomybę ir spaudimą iš išorės, kad ir tos pačios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO).
Tik žinodamas visus niuansus gali pasakyti, kaip yra.
Galime sakyti, kad kai kurie niuansai pertekliniai arba būtų galima kitaip daryti, bet tokiomis sąlygomis surengti žaidynes galėjo tik japonai. Tai ir garbės kodeksas, ir tradicinės vertybės, ir atsakomybės jausmas.
Įvertinkime ir džiaukimės, kad toks renginys vis dėlto vyksta, o nėra vėl atidėtas ir kad Tokijo olimpiada netapo žaidynėmis, kurios neįvyko. Tačiau galėjo ir taip nutikti.
– Kaip koronaviruso taisyklės keičia jūsų olimpinę dienotvarkę?
– Anksčiau nekreipdavau dėmesio ir tiesiog dirbdavau su kiekvienu atėjusiu, o dabar jau kuriu planą ir dėlioju srautus. Noriu, kad sportininkai kuo mažiau maišytųsi tarpusavyje, kad vienu metu būtų vienos rinktinės sportininkai.
Stengiamės kiek įmanoma griežčiau reguliuoti srautus ir kad sportininkai medicininėje erdvėje kartu būtų kuo mažiau.
Tos pačios federacijos sportininkai ar taip, ar kitaip bus kartu – čia jau nieko nepakeisime.
Kita vertus, skirtingų sporto šakų atstovai laisvalaikiu vis tiek bendraus tarpusavyje, nes yra iš tos pačios rinktinės.
Bet medicininėje erdvėje stengiamės išlaikyti vienokį ar kitokį reglamentą, kurio reikalaujama, stengiamės, kad kontaktų būtų kuo mažiau.
Be to, laikomės ir visų dezinfekavimo taisyklių – vėdiname patalpas, sudarome skersvėjus.
Reikia ar nereikia, bet darai taip, kaip reikalaujama.
– Tokijuje anksčiau lankęsi sportininkai sakė, jog gaila, kad čia atvykę pirmą kartą praranda labai daug įspūdžių. Šį įspūdingą miestą pažįstate ir jūs?
– Esu čia buvęs ne kartą. Vykau kartu su Povilu Vanagu ir Margarita Drobiazko, kai čia vykdavo Didžiojo prizo finalai.
Japonija man nėra svetima. Čia esu buvęs kokius 7–8 kartus. Tokijuje – 4–5.
Nesvarbu, koks gražus ir erdvus olimpinis kaimelis, bet daug praranda visi. Nepajusti tos megapolio dvasios, nepereiti Ginzos kvartalu, neaplankyti kelių tradicinių restoranėlių – labai didelis praradimas.
Japonai irgi daug praranda, nes įdėjo daug darbo ir vilčių, – juk buvo ruošiami suvenyrai, atidaromos parduotuvės. Galų gale pati šventės dvasia, kai visas miestas būtų išpuoštas.
Dabar renginys tapo lokalizuotas. Juk ir sakome: olimpinės žaidynės. Žodis „žaidynės“ jau mums rodo, kad tai – fiesta.
Vyksta bendravimas tarp įvairiausių tautų, keičiamasi kultūra. Dabar netenkama didžiosios dalies žavesio.
– COVID-19 situacija išties įtempta – jau yra namo turėjusių išvykti sportininkų, infekcija neaplenkė olimpinio kaimelio, o dėl griežtų taisyklių galima ir neatvykti į startą. Ar lietuvių stovykloje juntama įtampa?
– Nežinomybės yra. Gali rengtis startui, bet ateis ryte ir tau pasakys: „Palaukite, jūsų testas teigiamas arba neaiškus.“
Tas neaiškus testas ir sukelia nežinomybę. Negali nuo to atsiriboti, tai juntama, atsiranda spaudimas.
Eini į valgyklą – automatiškai eini į minią. Ten neįmanoma išlaikyti atstumų, nors ir yra reikalavimai.
Tai tikrai veikia sportininkus.
– Prieš COVID-19 pandemiją dažniausiai buvo kalbama, kad didžiausias iššūkis bus karštis. Jau dabar jaučiama kaitra, temperatūra ir drėgmės lygis kyla. Kiek tai pavojinga patiems sportininkams?
– Karštis vienareikšmiškai turi įtakos.
Daug kalbėjome, kad reikia vartoti elektrolitus, taikomos strategijos, kad greitai ir efektyviai atvėsintume kūną. Tai – ir ledo liemenės, ir šalti rankšluosčiai.
Visa tai ypač svarbu sportuojantiems lauke.
Strategija – visiems žinoma. Kineziterapeutai turi savo protokolus, yra paruošta įranga.
Sportininkams karščio įtaka nėra kitokia nei paprastiems žmonėms, tačiau jie labiau treniruoti. Prisiminkime pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Osakoje, kai trečdalis moterų maratono dalyvių nebaigė distancijos dėl drėgno karščio.
Patirties yra, todėl Tarptautinė lengvosios atletikos federacija, pasitarusi su Tarptautiniu olimpiniu komitetu, ištvermės rungtis iškėlė į Saporo miestą. Tai natūralu, nes karštis veikia visus.
Irkluotojams labai sunku, nes 8 valandą ant vandens – tikras pragaras, o nuo to kenčia rezultatai. Čia jau reikia būti labai geros sportinės formos, tinkamai pasirengusiems. Sportininkai turi strategijų, ką iškart padaryti po tarpinio starto, kad būtų pasiruošę kitam.
Tam yra šaldymo liemenės, ledo vonios, specialūs aparatai, efektyvus elektrolitų vartojimas.
– Minėjote, kad visi sportininkai turi kokių nors sveikatos bėdų. Kokios būklės yra mūsų rinktinės nariai?
– Reikia suprasti, kad situacija yra kaip su lenktyniniu automobiliu. Visi pasiruošia idealiai, bet ne visi pasiekia finišą.
Juk dirbama ties kūno galimybių riba, visi turime silpnųjų vietų ir jos dažniausiai išlenda, kai psichologinis ir fizinis stresas pasiekia aukščiausią lygį.
O čia dar prisideda papildomų veiksnių. Kaip aš vadinu – nenuspėjamasis komponentas, kuris prideda psichologinės įtampos. Visa tai turi įtakos mūsų kūnui.
– Olimpines žaidynes perkėlus iš 2020-ųjų į 2021-uosius vieni sportininkai liko labai nusivylę ir bijojo dėl savo formos, o kiti džiaugėsi, kad galės geriau pasiruošti. Kaip mūsų sportininkų fizinę būklę paveikė papildomi metai?
– Didžiausią įtaką tai turėjo sportininkams, kurie žada baigti karjerą, arba turintiems lėtinių traumų. Vieni sakė, kad gerai, – spėsime pasigydyti, o kiti jautė nerimą, kad kūnas nepaveš dar metų.
Kita vertus, visi atletai startui ruošiasi pagal periodus, o pastarieji sudaryti ketverių metų ciklui. Dabar jis tapo penkiametis. Išėjo toks eksperimentas.
Matysime, kaip tai paveikė, o viską spręsime iš rezultatų, tada ir sužinosime, kiek turėjo įtakos sporto mokslui, nes šis klausimas ir skirtas mokslui.
