Paklaustas, kokia to bilieto kaina, 33 metų sportininkas prisipažįsta: „Tikrai nelengva buvo jį laimėti. Tai neatsitinka per dieną, ypač mūsų sporte, kur labai didelė konkurencija ir varžybų dalyvių krūva. Rezultatas buvo pasiektas itin aukštas ir tai leido užimti labai geras pozicijas.ׅ“
Šį laimėjimą paskutinėmis gegužės dienomis jis šventė Kroatijoje vykusiame Europos čempionate, kai iškovojo vienintelį Europai likusį kelialapį kulkinio šaudymo šautuvu 3×40 rungtyje (šaudoma iš 50 m atstumo gulint, klūpint ir stovint po 40 šūvių).
Per kvalifikaciją surinkęs 1184 taškus K.Girulis buvo trečias ir pateko į finalą. Ir nors finale tarp aštuonių šaulių lietuvis liko aštuntas, kelialapis vis tiek atiteko jam: Vengrijos atstovas, kuris iš finalininkų taip pat dar neturėjo vietos Tokijo olimpinėse žaidynėse, dar prieš lemiamą kovą buvo diskvalifikuotas.
Sudedamųjų šios pergalės dalių daug, bet konkretaus recepto, sako Karolis, nėra. Taktika, strategija, savijauta ir psichologinis nusiteikimas plius sėkmė. Pandemiją, kuri sujaukė įprasto gyvenimo ir, be abejonės, varžybų ritmą, taip pat reikia įtraukti į šį sąrašą.
„Buvo pertrauka, mes be varžybų prabuvome visus metus. Be startų, be išgyvenimų, be nieko. Matyt, pasiilgau, norėjau grįžti į ritmą. Ir tai buvo pradžia: viskas iš naujo, pirmosios varžybos, labai svarbus startas ir labai reikalingas rezultatas, vienas vienintelis kelialapis, o jį pasiimti norinčiųjų – daug. Tokio rango varžybose startuoja apie 70–80 šaulių“, – sako sportininkas, kuriam varžybų ir išgyvenimų badas irgi tiesė kelią į sėkmę.
O tuo keliu jis ėjo ne vienas – jį lydėjo specialistas iš Serbijos Nemanja Mirosavljevas, su kuriuo susibičiuliavo ir draugiškai bendradarbiauja jau penkerius metus, o prieš Europos čempionatą jis tapo oficialiu lietuvio treneriu. Tiesa, kelias nebuvo lengvas, nes bendrauti ir treniruotis teko per nuotolį.
„Pasėdim prie telefono, pasiplanuojam, pasistrateguojam, o generalinės treniruotės buvo šaudykloje jau nuvažiavus į Europos čempionatą. Per jas mes sugeneravome vadinamąsias mūsų padėtis, sustrategavome ekipuotę taip, kaip turi būti, viską sudėliojome ant šviežumo jausmo, kad yra varžybų, išgyvenimų badas ir labai puikiai pavyko“, – pasakoja olimpietis.
Patyręs serbas, kuris pats penkiskart yra startavęs olimpinėse žaidynėse, lietuvį atlydėjo ir į Tokiją. „Šis treneris turi neeilinę patirtį. Radome su juo sinergiją, tapome gerais draugais, jis man sugebėjo parodyti ir atskleisti galbūt tai, ko aš nemačiau, ko kiti treneriai nematė“, – sako K.Girulis, kuris yra įsitikinęs, kad darbas su specialistu iš Serbijos taip pat davė vaisių.
Beje, Tokijo olimpinėse žaidynėse K.Girulis startuos dviejose rungtyse – be kulkinio šautuvo iš 50 m atstumo, jis savo taiklumą dar bandys orinio šautuvo iš 10 m atstumo rungtyje. Pastarosios varžybos vyks liepos 24 d.
Kas yra taiklumas? Pasak K.Girulio, viena svarbiausių sudedamųjų taiklumo dalių – gebėjimas susikoncentruoti, atsipalaiduoti, kontroliuoti savo mintis, emocijas, valdyti kūną.
„Mes treniruojamės tam, kad kiekvienas šūvis nuo jo pradžios iki pabaigos būtų kaip refleksas. Bet kai jis tampa refleksu, reikia viską paruošti galvoje taip, kad tą refleksą išlaikytum maksimalios koncentracijos – nuo to priklauso šūvio kokybė, pataikymas. Jeigu šūvis įvyksta savaime, reflekso metu, tikslumo, kurio reikia, nebelieka, nes dėmesys būna kažkur šalia. Turint puikią techniką ir gebėjimą, itin svarbu susikoncentruoti kritiniu momentu, kai įvyksta šūvis, tinkamai mąstyti, galvoti, kada tas momentas turi įvykti“, – šaudymo subtilybes dėsto K.Girulis.
Koncentracija itin svarbi ir dėl to, kad kiekvienas naujas šūvis – tarsi naujas startas: „Mes turime ne vieną startą, kaip, tarkim, 100 m bėgikas – mes turime 120 startų, nes kiekvienas šūvis yra kaip naujas startas. Ir kiekvienas šūvis daro įtaką kiekvienam kitam šūviui – naujam startui: ar jis buvo geras, ar blogas, kaip tu jį realizavai, ar tai buvo emocija, išgyvenimas, ar tai buvo klaida, su kuria tu negali susitaikyti. Būtent tam reikalingos taktikos, strategijos.“
Kulkinio šautuvo iš 50 m atstumo rungtyje sportininkai šaudo iš trijų padėčių – gulėdami, klūpėdami ir stovėdami. K.Giruliui arčiausia širdis – trečioji padėtis, nors būtent iš jos šaudyti sudėtingiausia.
„Gana stiprus jaučiuosi šioje padėtyje. Daug šaudau ir oriniu ginklu, kuris taip pat skirtas šaudyti stovint, tik uždarose patalpose iš 10 metrų, – kodėl stovima padėtis patinka labiausiai, atskleidžia šaulys. – Stovima padėtis visiškai priklausoma nuo šaulio judesio, ant rankos laikome ginklą atrėmę į petį ir visas kūno judesys tiesiogiai perduodamas ginklui. Tam jau reikia įdirbio, kad būtų pastovumas, kad sugebėtum išlikti nejudrus.“
O štai šaudyti gulint – paprasčiausia. „Kūno masė ant žemės, daug daugiau atramų nei kitose padėtyse, vadinasi, ginklo stabilumas daug didesnis. Ir taiklumas priklauso tik nuo to, kaip tu sugebi nusitaikyti, nuspausti gaiduką ir atlikti šūvį. Vidutinio sunkumo padėtis – klūpomis, kai sėdima ant vienos kojos. Kaip ir gulomis, yra naudojamas diržas ir ginklas pakankamai įveržtas“, – paaiškina sportininkas.
Lygindamas dvi rungtis, kuriose jis bando savo taiklumą, pirmenybę dzūkas atiduoda kulkiniam šaudymui, nes čia, pasak jo, šaudymas gyvesnis. „Šaudoma atviroje šaudykloje, kur pučia vėjas ir įtaką daro galybė oro sąlygų. Turi mokėti tai skaityti, reikia daugiau patirties ir išmanymo. Trys padėtys – dinamiškumas yra. Tai ne sausas techninis šaudymas“, – kulkiniam šaudymui nusilenkia alytiškis.
Bet tam, kad būtum taiklus, neužtenka vien treniruočių ir psichologinio pasirengimo. Reikalingas, be abejo, ginklas, ir toks, kuris iki minimumo sumažintų tikimybę klysti.
„Ginklai evoliucionuoja, atsiranda naujų niuansų, dėl to jie ir yra keičiami, kad klaidų nepadarytų pati ekipuotė“, – paaiškina K.Girulis, pats turintis du ginklus – orinį šautuvą ir mažo kalibro šautuvą.
Ginklas kainuoja. Mažo kalibro šautuvas atsieina 6000–6500 eurų, pneumatinis 3000–3500, dar apie 4000 eurų reikia išleisti įvairiems priedams. Ir tai – ne vienintelės šaulių išlaidos. Varžybose jie dėvi specialią aprangą, kuriai įsigyti reikia atseikėti 2000–2500 eurų. Aprangą vieni keičia kasmet, kiti – kas dvejus trejus metus. K.Girulis aprangos keisti neskuba ir savąją vilki jau trečius metus.
„Gali būti, kad po olimpinių žaidynių bus įvestos naujos taisyklės ir ši apranga nebetiks, nes neatitiks standartų. Tada visi turės pasikeisti. Taip būna kiekvieną olimpinį ciklą“, – paaiškina K.Girulis.
Apranga šauliams svarbi dėl to, kad ji sukurta siekiant sumažinti neigiamą šaudymo poveikį nugarai. Beje, šaulių šautuvai sveria 6,5–7 kg.
„Apranga reikalinga, kad nesusižalotume nugaros ir daugiau įtampos būtų galima perduoti tam drabužiui“, – sako sportininkas.
O tam, kad apranga nesuteiktų kažkokio pranašumo siekiant rezultato, įvestos griežtos taisyklės ir ji turi atitikti gausybę standartų, kaip antai: medžiagos lankstumo, storio ir pan.
„Per kiekvienas varžybas tie specifiniai punktai patikrinami. Jeigu viskas atitinka, gali eiti startuoti. Yra ginklo patikrinimas ir aprangos“, – savo sporto šakos užkulisius praskleidžia šaulys. Beje, būtent dėl aprangos – švarkas pasirodė esąs neleistino storio – buvo diskvalifikuotas į Europos čempionato finalą patekęs vengras Zalanas Pekleris, kuris buvo likęs vienintelis lietuvio konkurentas dėl olimpinio kelialapio.
Bet grįžkime prie finansų. Apibendrinant galima sakyti, kad elito sportininko ekipuotė atsieina 20–25 tūkst. eurų. Bet tai dar ne visos išlaidos. Kainuoja ir kiekvienas šūvis. Pasak K.Girulio, elito šauliai mažo kalibro šautuvais per metus šauna 20–35 tūkst. šūvių. O 50 000 šovinių kainuoja 15–18 tūkst. eurų. Taigi sportininkai kasmet prašaudo 10 tūkst. eurų.
„Aš nesu toks bagotas, tai daugiausia šaudau iš tuščio, o tai nieko nekainuoja. Per metus su varžybomis į orą paleidžiu 2–3 tūkst. eurų. Pneumatinio šautuvo, kurio kulkutė švininė, šoviniai pigesni – 500 kulkų kainuoja apie 10 eurų“, – savo išlaidas skaičiuoja Karolis.
Be abejo, treniruotės tuščiais šoviniais nėra lygiavertės. „Reakcija po šūvio, atatranka, organizmo reakcija visiškai kitokia, kai šaudai su šoviniais. Su tuo irgi reikia mokėti susigyventi, skaityti, prognozuoti. Nėra, kas pakeistų gyvą šūvį, tai tiesiog būtina ir privaloma. Galbūt mano karjera labai ilga ir dėl šios priežasties. Kiti, kurie turi sąlygas ir stiprius trenerius, aukštų rezultatų gali pasiekti greitai. O man tai kainavo daug metų, nes neturėjau galimybių konkuruoti su stipriais šauliais, galbūt trūko tarptautinės patirties“, – svarstė alytiškis.
Dabar K.Girulis treniruojasi ne kasdien. Laikai, kai taiklumą miklindavo kiekvieną dieną ir ne po kartą per ją, – praeityje. Pasikeitusį ritmą diktuoja gyvenimas. Gegužę jis sudarė sutartį su viena didele vokiečių ginklų gamybos įmone, tapo jos darbuotoju. Karolis neslepia, jog buvo minčių dėl to netgi stabdyti sportinę karjerą. Bet neprireikė: „Pati kompanija pasakė, jog nenori, kad aš sustočiau, nori padėti, pafinansuoti, galbūt technologiškai prisidėti. Atsirado truputį daugiau galimybių. Gal tas sudėliojo tam tikrus momentus ir galvoje, ir gyvenime. Ir truputį lengviau pasidarė“, – neslepia K.Girulis, šiandien gyvenantis tarp Lietuvos ir Vokietijos bei kitų šalių, į kurias tenka keliauti darbo reikalais.
Nors sportinės karjeros keliu 33 metų vyras žengia jau daugiau nei du dešimtmečius, rankos taiklumą jis miklina kone visą gyvenimą. O pirmas ginklas, kurį taikliausias Lietuvos šaulys paėmė į rankas, buvo lankas.
Pirmas ginklas, kurį į savo rankas paėmė K.Girulis, buvo lankas. Asmeninio albumo nuotr. „Tėtis pirmą lanką padirbo, kai buvau kokių ketverių metų. Nuo to momento viskas ir prasidėjo – noras šauti, noras pataikyti. Požiūrio formavimasis atvedė į šaudyklą, paskui tai perėjo į sportą, karjerą, gyvenimo būdą“, – trumpai savo karjeros taškus sudėlioja Karolis.
Nors sportinių aukštumų jis siekia su šautuvu, lankas irgi neišmestas iš jo gyvenimo. Lanką į rankas alytiškis pasiima laisvalaikiu. Ir ne tik jis – iš lanko šaudo visa šeima: žmona Gintarė, pirmą klasę baigusi dukra Mėja ir į mokyklą besiruošiantis sūnus Emilis.
„Važiuojame į varžybas, į mišką, praleidžiame daug laiko gamtoje, šaudyklose, trasose. Tai labai intensyvus ir puikus laisvalaikio leidimo būdas“, – patikina šaulys.
Su lanku jis dalyvauja ir medžioklėse užsienio šalyse. O ilgą laiką sportininkas ir duoną sau pelnė gamindamas lankus. Tiesa, dabar šis versliukas pastūmėtas į šoną.
„Aš užaugau kaime, lankas man buvo žaislas, įrankis, su kuriuo smagu leisti laiką. Norėjosi pasidaryti vis geresnį, įdomesnį, išbandyti, paeksperimentuoti. Taip išėjo, kad išdirbome produktą, kuris keliavo pas draugus, iš draugų per draugus pas kitus ir tapo mažu verslu. Dabar jau seniai bedariau lankus, nes kiti darbai, kiti tikslai. Bet įrankių yra, medžiagų yra – bus galima bet kada grįžti“, – paskutinės strėlės iš lanko nešauna K.Girulis.
Karolio šeimos nariai ne tik lanką laiko rankose. Žmona – buvusi kulkinio šaudymo atstovė, kurią Karolis ir sutiko šaudykloje. O vaikai, nors rimtai dar nesitreniruoja, pirmąsias pamokas iš taikliarankio tėčio jau gauna.
„Treniravomės tame pačiame klube. Kai pradėjom studijuoti, jos sportinė karjera baigėsi, o mano tęsėsi, aš buvau gana stiprus ir visą laiką siekiau aukštų rezultatų. Žmona tą interesą pametė ir dabar šaudo tik lanku. O vaikai į treniruotes reguliarias dar neina, dar reikia paūgėti, bet mes jau galime padėti šautuvą ant pagalvėlės, pradėti kalbėti apie taikymąsi, ką reikia atlikti, kaip sulaikyti kvėpavimą ir t.t. Perima subtilybes po truputį. Visi taiklūs. Žiūrėsim, ar jų norai ir tikslai bus panašūs į mano. Galbūt jie save atras kitoje vietoje“, – sako K.Girulis, kuris save atrado leisdamas šūvį po šūvio ir nukeliavo iki pat olimpinio Tokijo.
