Nors COVID-19 plitimas pristabdytas, mutuojantis virusas dar nesutramdytas ir tai lems žaidynes su kaukėmis, galybe testų, patikrų, bet be žiūrovų ir daugybės gerų emocijų. Net per apdovanojimų ceremoniją ant padėklo sukrautus medalius juos iškovoję atletai turės pasiimti patys.
Sportininkams lieka tikėtis, kad namo parsivežę trofėjus jie bus pagerbti ir įvertinti kaip anksčiau. Bet pirmiausia medalius reikės iškovoti.
Lietuvos delegacija į Tokiją keliavo ne geriausios nuotaikos, nors japonai ir tryško svetingumu priimdami lietuvius aklimatizuotis. Tik tų lietuvių buvo nedaug.
„Tragedija“, – dar prieš olimpinę krepšinio atranką dūsavo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė D.Gudzinevičiūtė, suskaičiavusi vos 32 pavardes.
Dar penkias pridėjo pagal reitingą patekę lengvaatlečiai, o krepšininkai nutraukė nuostabią septynių iš eilės olimpinių žygių seriją.
Delegacija padidėjo iki 41 sportininko, kai irkluotojų keturvietė gavo teisę užimti dėl dopingo įkliuvusių rusų vietą, bet netgi toks skaičius yra mažiausias per visą istoriją nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Iki šiol mažiausiai sportininkų (47) turėjome 1992-aisiais Barselonoje, kai olimpiniai vartai atsivėrė likus vos keliems mėnesiams iki žaidynių.
Jei 12 krepšininkų būtų prisijungę prie delegacijos, gal ir nereikėtų rautis plaukų, nes niekam iš aplinkinių šalių nepavyko pagausinti delegacijos, palyginti su 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiada.
Prieš 5 metus Lietuva turėjo 67 atletus (15 sporto šakų), o dabar – 41 (12). Latvija išlaikė tuos pačius 33 (tik sporto šakų skaičius paaugo nuo 12 iki 14), Estija nuo 45 (13) susitraukė iki 33 (14).
Pasigūžė ir didesni kaimynai: Lenkijos delegacija nuo 243 (23) sumažėjo iki 210 (28), o Baltarusijos – nuo 124 (21) iki 101 (17).
Bendras olimpinių žaidynių dalyvių skaičius numatomas toks pat – 11 238, tik rungčių skaičius išaugo nuo 306 (28 sporto šakose) iki 339 (33).
Akivaizdu, kad Lietuva neišugdė (nes neturėjo) naujų talentų debiutuojančiose sporto šakose, o pusę delegacijos sudaro lengvaatlečiai (11) ir irkluotojai (9). Vos du sportininkai atstovauja dvikovų sporto šakoms.
Šaulė D.Gudzinevičiūtė nesirinko žodžių taikydama į pablogėjusios situacijos kaltininkus.
„Tai, kas įvyko, yra katastrofa, kurią LTOK prognozavo dar 2017-aisiais. Kas dėl to kaltas? 2018-aisiais įvykdyta nelogiška sporto reforma, kurios metu buvo sugriauta centralizuota sportininkų rengimo sistema, o iš Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) atimtos medicininio ir mokslinio aptarnavimo funkcijos“, – kalbėjo D.Gudzinevičiūtė.
Anot LTOK vadovės, dėl to kalčiausias pertvarką sumanęs tuomečio Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) direktorius E.Urbanavičius, kuris ir pats netrukus buvo išspirtas, kai KKSD funkcijos buvo perduotos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.
„Prašėme politikų neskubėti ir dar kartą apsvarstyti galimus reformos padarinius. Išgirsti nebuvome. Tik įdomu, ar tie, kurie įgyvendino šią sporto reformą, dabar prisiims atsakomybę. Kol veikė LOSC, čia buvo įdarbinta per ilgus metus suburta sporto medikų komanda. Kadangi vienam aprėpti visas sporto šakas sunku, dirbdami komandoje medikai galėjo pasiskirstyti užduotimis ir specializuotis. Jų paslaugos buvo laisvai prieinamos elito sportininkams“, – aiškino D.Gudzinevičiūtė.
Krepšinio gėlą LTOK vadovė įvertino kaip didelį liūdesį visiems sirgaliams, nes susidomėjimas olimpiada smarkiai sumenks.
„Duobėje yra visas Lietuvos sportas, ne tik atskiros sporto šakos. O tai yra neįtikėtina. Lietuva kaip valstybė sparčiai žengia į priekį, sporto mokslas ir medicina tobulėja kiekvieną dieną, bet vietoj progreso matome stiprų nuosmukį. Akivaizdu, kad mūsų šalies sporte pokyčiai būtini. Ir kuo greičiau, tuo geriau“, – sakė LTOK prezidentė.
Apie pribrendusius pokyčius bandė kalbėti ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė, prieš olimpiadą sukvietusi federacijų atstovus.
Bet praėjus vos dienai po pasitarimo kelios dešimtys sporto federacijų sužinojo, kad yra metamos iš buvusio KKSD pastato, kuriame nuomojosi patalpas kelis dešimtmečius galėdamos naudotis šalia esančiu maniežu ir kitomis salėmis.
Tai reiškia, kad jos turės skirti dar daugiau lėšų veiklos administravimui, o ne sportui. Net 70 sporto šakų vienijančios Lietuvos sporto federacijų sąjungos vadovas D.Šaluga išrėžė: „Valdžia neva rūpinasi blogėjančia Lietuvos sporto padėtimi, bet nieko nedaro, kad ji gerėtų. Neoficialiuose pokalbiuose nedviprasmiškai leidžiama suprasti, kad sportas ministerijai yra kaip šuniui penkta koja.“
Šiuose žodžiuose daug tiesos, o dar skaudžiau gali tekti prabilti po žinių iš Tokijo.
Panaši situacija jau buvo prieš 1996-ųjų Atlantos olimpiadą, kur Lietuvos garbę gelbėjo bronziniai krepšininkai.
Bet šįkart jų nebus ir po Tokijo žaidynių teks neišvengiamai aiškintis, kaip atkurti sugriautą sportininkių rengimo piramidę, kuri 2000–2016 metais iškėlė aukštyn ne vieną sporto žvaigždę.
