Lietuvos sportininkai olimpiniame kaimelyje gyvena 16-ame aukšte, todėl gali pasigirti išskirtinai puikiu vaizdu – vieniems pro langus atsiveria vandenyno vaizdai, o kitiems – Tokijo dangoraižiai. Pūpsantys įspūdingieji gigantai uždengia įvairiausias šventyklas ir kultūrines vietas, kurias taip dažnai matome kine, o gyvai lietuvių titanai jų pamatyti negali.
Tad vieniems Tokijas ir išlieka neišragautu desertu, o kiti skanauja savo nuotraukų, vaizdo įrašų ir prisiminimų archyvais.
Tarp jų – ir olimpinio krikšto laukiančios Lietuvos buriuotoja Viktorija Andrulytė, ir dziudo atstovė Sandra Jablonskytė. Liepos 13 dieną į Japoniją atvykusi kovotoja iš pradžių buvo Lietuvos aklimatizacijos bazėje Hiracukoje, o šią savaitę persikėlė į olimpinį kaimelį Tokijuje.
Per šį laiką ji tikrai būtų spėjusi ne tik treniruotis, bet ir pasigrožėti Japonijos vaizdais, juolab, kad žino, ko ir kur ieškoti.
„Dziudo kilo iš Japonijos, tad čia esu buvusi kokius 5-6 kartus. Galiu pasakyti, kad Tokijas – ypatingai gražus miestas ir labai gaila, kad niekas negali niekur nueiti. Čia atvykau su asmenine trenere, kuri dar nėra buvusi šiame krašte. Man atrodo, kad ji čia mato kokius 20 procentų to, ką turi pasiūlyti Tokijas“, – lrytas.lt pasakojo 29-erių sportininkė.
S.Jablonskytė varžysis svorio kategorijoje virš 78 kilogramų ir dar turi nemažai laiko – jos startas liepos 30 dieną. Dabar olimpinių žaidynių debiutantės dienotvarkė tokia pati kaip ir visų – seilių mėginio pridavimas, pusryčiai, kelionė į treniruotę, pietūs, nors viena kita akimirka pasilepinti įspūdžiais tikrai praverstų.
Patiekaluose tikisi dar atrasti pažįstamų japoniškų skonių
Žaidynių organizatoriai sportininkams ruošė staigmeną – prieš olimpiadą buvo paskelbtas konkursas vietos virėjams ir šeimininkėms. Nugalėtojai galėjo pristatyti savo gamintus patiekalus ir patiekti juos svečiams, taip sudarydami puikią progą pažinti kultūrą per skonį. Pasak S.Jablonskytės, gestas – labai gražus, bet sušiai ir sašimi nekvepia tikruoju Tokijumi.
„Maistas olimpiniame kaimelyje nėra blogas, tačiau tai nėra tokie patiekalai, kokius gautum Tokijo gatvėse. Be to, eilės – labai didelės. Žmonių tikrai daug ir užtrunki čia valandą laiko, nors ir greitai pavalgai. Yra japoniško maisto, bet tie, kas Japonijoje valgė tikrą rameną, sušius, žino, kad valgykloje maistas nėra toks pats. Kaip gali maisto kokybė būti tokia gera, kai čia gyvena šitiek žmonių? Juk reikia viską greitai daryti, o pusryčių, pietų ir vakarienės srautai eina tuo pačiu metu“, – pasakojo S.Jablonskytė, kuri tikisi vėliau atrasti kažką tokio, ką jau yra ragavusi Japonijoje anksčiau.
Olimpiniame kaimelyje per žaidynių piką gyvens iki 7 tūkstančių sportininkų ir atstovų. Kaimelio ribos – tvora, kelionės galimos tik specialiu autobusu ir tik į treniruočių ar varžybų areną. Valgyti galima tik valgykloje, vietiniai restoranai – tabu. Prieš eidami į valgyklą jie gali užimtumą pasitikrinti mobiliąją programėle, bet retas ketina keisti labai svarbų pasiruošimo planą.
„Visų grafikai panašūs: rytinė treniruotė, sportas vakare, todėl ir valgyti visi eina panašiu metu. Srautai tikrai dideli, tad vargu, ar pavyktų pagaminti tikrą kokybišką japonišką maistą, nes jo neprištampuosi. Ir būna, kad nori sušių, tad tenka palaukti eilėje ir 15-20 minučių, – įspūdžiais dalinosi S.Jablonskytė. – Daržovės – deficitas (juokiasi). Salotų dažnai ir nesulauki, nes turbūt daug sportininkų stengiasi išlaikyti ar numesti svorį. Žmonių daug, tad norėdamas pasiimti visko, ko nori, užtruktum.“
Įspūdžių praradimai – milžiniški
Kulinarija – itin ryški kerinčio nihonga dalis, bet japonišką paveikslą sudaro gerokai daugiau potepių.
„Mes matome japonus, bet mes nematome kultūrinių vietų, įvairiausių šventyklų. Olimpiniame kaimelyje gyvenimas – visai kitoks nei yra Japonijoje. Mes juk sutinkame savanorius, kitus sportininkus, bet daugiau nieko nematome. Tokijuje yra labai daug lankytinų vietų, čia – visai kitoks pasaulis. Vietiniai yra labai tvarkingi, svetingi, – pasakojo S.Jablonskytė. – Esu kartą pasiklydusi tikrai painiame Tokijo metro, tad paprašiau vietinio žmogaus pagalbos. Tas vyras nemokėdamas anglų kalbos paėmė mane už rankos ir praleisdamas savo traukinį mane nuvedė iki tos vietos, kur turiu būti aš. Žmonės – labai draugiški. Bet ir visas jausmas toks, kurį reikia pažinti.“
Didžiulis susižavėjimas Japonija atsispindi ir V.Andrulytės žodžiuose. Japonijoje buvo 4 kartus, o du iš jų – Tokijuje. 29-erių buriuotoja yra pasikėlusi ir į „Sky Tree“ dangoraižį – aukščiausią tokį pastatą pasaulyje, kuris siekia 634 metrus.
„Esu susipažinusi su kultūra, nes čia gyvenau ir su japone. Buvau šokių festivalyje, dėvėjau kimono. Buvau ir šventyklose, traukiau sėkmės lapelius, netgi teko būti, kur mus šventino, – neslėpdama susižavėjimo Japonija pasakojo V.Andrulytė. – Kai buvo atranka, sudalyvavau ir priėmimo vakarėlyje, kur sveikino su šeimomis. Buvau labai daug kur čia. Galbūt todėl ir nejaučiu to didelio nusivylimo, nes esu lankiusis ir vietiniuose restoranuose. Labai gaila, kad daug kas to net nepatirs. Kai prisimenu, man būna gera ir nėra skaudu, kad negaliu kažkur išeiti.“
Šildosi prisiminimais
Paklausta, ar galėjo būti olimpinės rinktinės gide Viktorija nusijuokė – iš tiesų taip. Prieš COVID-19 pandemiją Japonija planavo tiesiog burtų lygio žaidynes, kur gili senovės istorija turėjo susipinti su pribloškiančiomis naujovėmis. V.Andrulytė tikrai būtų rekomendavusi kolegoms, kur galima nueiti, bet dabar apsiriboja žvilgsniais pro langą ir nuotraukų rodymu savo masažuotojai ir kitam buriuotojui Juozui Bernotui.
„Galbūt tai ir erzina šiek tiek. Nežinau, – juokėsi V.Andrulytė. Buriuotojai gyvena toliau nuo olimpinio kaimelio, tad turi daugiau ramybės. Aš pati nesijaudinu. Ką padarysi – tokia situacija. Gali nervintis, gali nesinervinti – nieko nepakeisi. Netoli yra labai graži šventykla, bet mes esame už vartų. Mus uždaro ir negalime išeiti. Niekur negalime išeiti. Dabar stoviu balkone ir matau gražius didelius baseinus. Mūsų viešbutis – labai prabangiame rajone, buvo skirtas karininkams reabilituotis po karo. Labai prabangus viešbutis, tik tiek, kad matome kokius 200 japonų maudantis ir eiti negalime.“
V.Andrulytei šįkart Tokijuje neteks ir pasimėgauti vienu iš savo hobių – ilgais pasivaikščiojimais, tačiau sportininkė pabrėžė – gaila, bet išgyventi dėl dalykų, kurių pakeisti negali – nereikėtų.
„Štai apačioje – baseinas, kur išleista vanduo ir tiek. Nieko nepadarysi. Nieko nepakeisi – sėdi į autobusą ir važiuoji į treniruotes, o tada – sėdi ir grįžti. Tiek ir tematai“, – sakė sportininkė.
