„Koničiva“, – japoniškai sveikinasi 28 metų D.Neverauskas su savo komanda, atsiviliojusia Lietuvos beisbolo žaidėją iš JAV aukščiausiosios lygos MLB klubo „Pittsburgh Pirates“.
Koronaviruso pandemija pernai sustingdė sezoną Amerikoje, todėl gavęs gerą pasiūlymą iš Japonijos lietuvis ryžosi naujam nuotykiui Azijoje. Tik nenuspėjo, kad čia gali pablogėti pandemijos situacija.
„Palikti MLB negaila, bet liūdna, kad mano gyvenimui Japonijoje kiša koją koronavirusas“, – „Lietuvos rytui“ sakė „Hiroshima Carp“ metikas D.Neverauskas.
Debiutavo susirgus žaidėjams
Koronavirusas trims mėnesiais pavėlino jo kelionę į Japoniją, paskui uždarė į griežtą karantiną, o po jo įsivažiuoti lietuvis buvo išsiųstas į antrinę komandą, kuri žaidžia žemesnėje lygoje.
Bet tas pats koronavirusas ir padėjo D.Neverauskui debiutuoti Japonijos beisbolo lygoje (NPB), nes gegužės pabaigoje keletas „Carp“ žaidėjų susirgo. Reikėjo kam nors juos pakeisti.
„Viskas įvyko per greitai! Žemesnėje lygoje buvau pamėtęs tik du kartus ir staiga turėjau žaisti pagrindinėje komandoje. Aišku, visada smagiau aukščiausiame lygyje“, – šyptelėjo D.Neverauskas, debiutavęs mače su Čibu „Lotte Marines“ ir taip įsirašęs į istoriją kaip pirmasis lietuvis NPB.
Bet po trumpo pasirodymo japonų televizijos ekranuose jis vėl sugrįžo į antrinę komandą tyliai ruošti savo kūno pagrindinio metiko darbui ir mokytis japoniško beisbolo niuansų.
Tribūnose – sušiai ir alus
Nors dažnai juokaujama, kad populiariausias reginys Japonijoje yra stebėti sakurų žydėjimą, iš tiesų šis titulas priklauso „jakyju“ – taip ten vadinamas beisbolas.
Nuo šio sporto populiarumu gerokai atsilieka net sumo imtynės ir futbolas.
Hirošimoje visas miestas nusidažo raudonai, kai žaidžia „Carp“ – klubas, kurį valdo „Mazda“ automobilių koncerno šeimininkė Matsudu šeima. Beisbolas padėjo miesto, turinčio tragišką istoriją, gyventojams grįžti į normalų gyvenimą po to, kai 1945 m. rugpjūčio 6 dieną ant Hirošimos amerikiečiai numetė atominę bombą, kuri pražudė iki 140 tūkst. žmonių, sugriovė miestą ir vietinių gyvenimą.
Bet Hirošimos gyventojai atsistojo ant kojų stipresni ir išdidūs, atgaivino savo miestą ir aistrą beisbolui.
Berniukas su beisbolo lazda iš „Carp“ emblemos puošia langus ir marškinėlius, sirgaliai yra sukūrę skanduotes kiekvienam žaidėjui, tribūnose liejasi alus, kurį pilsto merginos, ant nugaros nešiojančios sunkias statinaites su žarnele, japonai užkandžiauja maistu, kuris neįprastas kituose stadionuose: grikiniais makaronais (soba), ryžių kukuliais su kiaušiniais, tofu, keptu unguriu ir, aišku, sušiais.
Šviesus, aukštas, 190 cm ūgio lietuvis Hirošimos gatvėse pasislėpti negali. Nesvarbu, kad jis kol kas žaidžia tik antrojoje „Carp“ komandoje. Japonai žino visus užsieniečius klube.
„Tokį kaip aš gatvėje retai sutiksi, – nusijuokė beisbolo žaidėjas. – Vieną kartą nuėjau į restoraną pavalgyti su keliais komandos draugais užsieniečiais. Tai tik atėjome, restoranas atsiuntė vaišių nuo savęs.“
Didina metimų skaičių
Kalnų viršūnės, mėlynas ežero vanduo ir smėlis beisbolo aikštyne – „Carp“ treniruočių bazėje užmiestyje D.Neverauskas praleidžia daugiau laiko nei pagrindiniame stadione.
Kai kam gali pasirodyti keista, kad japonai nukišo į žemesnę lygą užsienietį, kuriam už sezoną moka net 875 tūkst. JAV dolerių (apie 720 tūkst. eurų). Sutartis pasirašyta pagal formulę 1+1, todėl klubas turi teisę rudenį lietuvį paleisti arba išlaikyti jį antram sezonui.
Bet D.Neverausko pasirengimas sezonui vėlavo – ne taip paprasta paruošti kūną startinio metiko krūviams, kai Amerikoje penkis sezonus žaista pakaitinio metiko pozicijoje.
Galima įsivaizduoti, ką reiškia šimtą kartų iš eilės šveisti kietą beisbolo kamuoliuką 150 km per val. greičiu.
„Žinojau, kad iš pradžių žaisiu tik žemesnėje lygoje. Turiu įsivažiuoti po truputį: pradžioje žaisti tris kėlinius, paskui keturis, penkis ir taip toliau. Negalėjau atvažiavęs po karantino iškart eiti žaisti septynių kėlinių pagrindinėje komandoje“, – sakė D.Neverauskas.
Kada sulauks kvietimo į „Mazda Zoom Zoom“ stadioną su 32 tūkst. pamišusių sirgalių, jis net neįsivaizduoja.
Kaip garsiame filme apie Tokiją „Pasiklydę vertime“, D.Neverauskui nelengva bendrauti su komanda ir aiškiai suprasti lūkesčius.
„Nors turime vieną fizinio rengimo trenerį, kuris moka angliškai, su kitais reikia vertėjo – išeina kaip sugedęs telefonas. Natūralaus pokalbio nebūna, – pasakojo beisbolo žaidėjas. – Kaip bus toliau, neaišku.
Bet negalvoju apie tai. Seku planą, turiu režimą, kada pašauks į viršų, tada pašauks.“
Tėvas naujienomis nesidžiaugė
Ne visai taip D.Neverauskas įsivaizdavo savo gyvenimą Japonijoje, kai nusprendė nebežaisti loterijos laukdamas naujos sutarties su MLB klubu.
„Pirates“ pagrindinėje sudėtyje jam vietos nebuvo, o dėl pandemijos JAV nebuvo aišku, kas lygos laukia toliau.
Japonai tik ir gaudo tokius talentus, kuriems Amerikoje ne visai pavyksta atskleisti savo galimybes. Pasirašęs sutartį su „Carp“ D.Neverauskas apie tai pirmiausia pranešė savo tėvui Virmidui Neverauskui.
Lietuvos beisbolo asociacijos vadovas geriausiai iš visų žinojo, ką reiškė berniukui iš Vilniaus Lazdynų rajono įveikti tūkstančius tokių pasaulyje ir prasimušti Amerikoje. Ir ką reiškė ją palikti.
„Japonijos argumentai buvo svarūs: COVID-19 situacija JAV buvo prasta, žemesnėje lygoje visiškai nebuvo žaidžiama, Dovydas sėdėjo stovykloje ir laukė. Japonijoje sutartis geresnė, lygis – antras pasaulyje, japonai išprotėję dėl beisbolo.
Bet MLB vis tiek yra MLB“, – sakė 56 metų V.Neverauskas.
Lietuvius mokė lakūnas
V.Neverauskas visada tikėjo, kad jo sūnus ar kas nors iš auklėtinių pateks į stipriausią beisbolo lygą pasaulyje.
Kitiems atrodė beprotybė, kai 2000-aisiais V.Neverauskas pasikvietė sūnaus bendraklasių ir draugų į plyną lauką prie „Litexpo“ parodų rūmų ir pradėjo mokyti sporto, kurio vaikai nebuvo net matę.
Bet niekas neatstoja jausmo, kai lazda atmuša kamuoliuką, o jis skrieja šimtą metrų, tu bėgi užimti bazės, o gal net apibėgi visą ratą ir pelnai tašką. Tai užkrečia.
Nedaug lietuvių supranta visas beisbolo taisykles, kurias dar 1924 metais iš JAV į Lietuvą grįžęs lakūnas Steponas Darius surašė knygoje „Beisbolo žaidimas“. Po karo, sovietų laikais, tai buvo „kapitalistinis“ žaidimas, SSRS nepažįstamas, kol nutarta įtraukti beisbolą į 1992-ųjų olimpines žaidynes. Tik tada pradėta ieškoti žaidėjų.
Taip 1986-aisiais V.Neverauskas atrado beisbolą – nors žaisti tekdavo ir su ledo ritulio vartininkų pirštinėmis, o mušinėti teniso kamuoliukus, dėl svorio pripildytus vandens. Baltų beisbolo kamuolių sovietinio beisbolo žaidėjai nebuvo akyse regėję.
Geriausiu atveju gaudavo kažkokius rudus.
Nepaisydamas to, V.Neverauskas jautė tokią aistrą šiam žaidimui, kad jo sūnus Dovydas net nesvarstė: gal geriau lankyti krepšinį? Juk jo motina – buvusi krepšininkė Elvyra Muradova.
„Augau prie Lazdynų ligoninės. Tai ten nusileidi per skardį, per laukus ir ateini į beisbolo treniruotę“, – pasakojo D.Neverauskas, pradėjęs žaisti septynerių.
Kietas kamuoliukas sulaužė ne vieną nosį, kai atšokdavo nuo kupstų nelygioje aikštėje. Nuvažiavę į pirmąsias savo varžybas Lenkijoje tie vaikai gavo į skudurus 50:0 ar panašiai. Bet tame plyname lauke prie kelio Vilniuje vyko kažkokie nepaaiškinami dalykai. Po dvejų metų šie vaikai jau skynė pergales Europoje, o tobulintis pradėjo keliauti į išsvajotąją Ameriką.
Užkampyje rado deimantą
Dovydui buvo trylika, kai pirmą kartą su jaunimo komanda iškeliavo į Kaliforniją ir gyvai pamatė MLB rungtynes. Žaidė „Oakland Athletics“ ir „New York Yankees“.
Berniukas iš krepšinio šalies su juostiniu fotoaparatu fotografavo to meto beisbolo žvaigždę Dereką Jeterį neįsivaizduodamas, kad šiame stadione žais ir pats.
„Tada Amerika buvo svajonių šalis. Gal dabar taip nebėra, bet tuomet tikrai visi svajojo tik apie Ameriką“, – sakė D.Neverauskas.
Tokių svajotojų pasaulyje buvo tūkstančiai. Bet ne kiekvienas 13–14 metų paauglys sugebėjo mesti kamuoliuką 120 km per val. greičiu. MLB klubų skautai pirmą kartą istorijoje nusipirko lėktuvų bilietus į Vilnių, kad pamatytų, kas per stebuklas auga apgailėtinuose Lietuvos aikštynuose.
Be to, D.Neverauskas važiavo pasirodyti ir MLB Europos stovyklose, kur amerikiečiai medžioja talentus. Jam buvo šešiolika, kai 2009-aisiais Pitsbergo „Pirates“ klubas pasiūlė lietuviui ilgalaikę sutartį ir galimybę tobulėti komandos treniruočių bazėje Floridoje.
Amerikiečiai išrašė ir 60 tūkst. JAV dolerių premiją. Dovydas ilgai negalvojo ir pradėjo aštuonerius metus trukusį kelią į beisbolo olimpą MLB: per antrines komandas, įvairias lygas, valstijas ir miestus.
„Šeimos odisėja, prasidėjusi komunistinėje Rusijoje, apkeliavusi visą Europą ir lėtai kilusi visais Pitsbergo žemesnių lygų sistemos laiptais, baigta, – 2017 m. balandį pasauliui pranešė naujienų agentūra AP. – Kai D.Neverauskas balandžio 24 dieną užbėgo ant metimo kalniuko „PNC Park“ stadione pabaigti pralaimėto mačo su „Chicago Cubs“ – ką tik atlėkęs iš oro uosto ir pasiskolinęs pirštinę iš vieno savo naujos komandos draugų – 24 metų pakaitinis metikas tapo pirmuoju žaidėju iš Lietuvos MLB istorijoje.“
Keturis sezonus iš eilės tėvas sekė Dovydo karjerą MLB, kurioje ne viskas ėjosi lengvai: pagrindinėje komandoje jis sužaidė 76 rungtynes, bet dažnai būdavo siunčiamas į antrinę komandą Indianapolyje.
Jo ERA koeficientas MLB buvo 6.81 – tai kiek prasčiau nei vidutinio metiko. Tačiau priešininkai juk buvo geriausi pasaulio mušėjai MLB, o ne Lietuvos beisbolo čempionate.
Tikisi grįžti į MLB
Amerikoje tapęs pirmuoju MLB lietuviu D.Neverauskas jautė atsakomybę visai savo šaliai, net jei ji ir nežinojo, kaip skaičiuojami beisbolo taškai ir kas gi tas ERA koeficientas, toks svarbus metiko karjerai.
Atsakomybę jis jautė tėvui, kurio tikėjimas svajonėmis taip žavėjo amerikiečius.
Palikdamas svajonių Ameriką dėl Japonijos D.Neverauskas nesijautė uždaręs MLB duris visiems laikams. Gal kai kam pasirodė, kad tai – laiptelis žemyn, bet ne pačiam sportininkui.
„Tai naujas iššūkis, naujas išbandymas, nauja patirtis, o ne žingsnis žemyn. Aš manau, kad į MLB dar grįšiu“, – sakė „Hiroshima Carp“ lietuvis.
Lietuvos rinktinei padėti negalėjo
Dėl savo karjeros JAV D.Neverauskas niekada negalėjo atstovauti Lietuvos rinktinei, kuri pamažu stiprėjo ir pradėjo svajoti patekti į Europos čempionatą.
Prieš dvejus metus lietuviams trūko vienos pergalės, bet paskutinėje stotelėje kovojant su Izraeliu durys užsitrenkė prieš nosį.
Šiemet Lietuva bandė iš naujo: dėl vienintelio kelialapio į Europos čempionato finalinį etapą keturios rinktinės kovojo Utenoje, vieninteliame Lietuvoje beisbolo stadione, įrengtame hipodrome.
„Aš grįžti į Lietuvą dabar negaliu, Japonijoje tęsiasi sezonas. Dėl koronaviruso vėl reikėtų karantinuotis, tai neįmanoma“, – sakė geriausias Lietuvos beisbolo žaidėjas D.Neverauskas.
Bet ir be savo žvaigždės rinktinėje beisbolo puoselėtojas Lietuvoje V.Neverauskas nebijojo svajoti: „Visada tikime, kad galime prasimušti į Europos čempionatą. Dabar pasirengimas buvo sunkus, nes negalėjo įvykti planuotos kontrolinės rungtynės su Baltarusija ir Rusija. Labai trūks brolių Valinčių iš Čikagos, kurie negalės atvykti.
Įdomu, kokios sudėties bus Graikija, – jos sąraše yra bent devyni žaidėjai iš Amerikos ir Kanados. Mūsų rinktinės lygis jau gana aukštas. Bet sudėtinga kovoti, kai pas kitus pririnkta pilna amerikiečių. Ten lygis visai kitas.“
V.Neverausko abejonės pasitvirtino: lietuviai vėl liko be Europos čempionato, šeštadienį pralaimėję lemiamą kovą Graikijai 4:8.
Graikams atiteko vienintelis kelialapis į Europos pirmenybes tarp 16 stipriausių Senojo žemyno komandų.
„Atidavėme visas jėgas ir kovojome iki galo. Gal kažkiek pritrūko bendrų treniruočių, gal kažkiek talento, bet tikrai atidavėme viską, kad laimėtume. Mums dar trūksta šiek tiek iki tokio lygio, kokio yra graikų lyderiai. Jų labai stiprus metikas yra atvažiavęs iš JAV ir tokių metikų Europoje dažnai nematome.
Tikimės, kad išlaikysime rinktinės branduolį. Aš pats tikrai liksiu rinktinėje ir bandysiu motyvuoti ir kitus žaidėjus dirbti dar daugiau. Nes vėl šiek tiek pritrūko ir jau trečią kartą pralaimime lemiamose rungtynėse dėl patekimo į Europos čempionatą“, – sakė JAV universitete studijuojantis vienas Lietuvos rinktinės lyderių Marius Balandis.
Lietuvos rinktinė du kartus buvo per žingsnį nuo kelialapio į Europos čempionatą.
2017 metais Lietuvos beisbolininkai lemiamoje kovoje svečiuose pralaimėjo Austrijai, o 2019 metais Utenoje turėjo pripažinti Izraelio pranašumą.
„Rinktinėje turime nusistovėjusį komandos branduolį ir jį tikrai išlaikysime, o pasipildyti visada galime. Graikijos rinktinėje didžioji dalis beisbolininkų yra amerikiečiai, turintys Graikijos pilietybę. Mes irgi turime lietuvių kilmės beisbolininkų netgi stipriausioje pasaulio lygoje MLB.
Ten žaidžia lietuvių kilmės J.P. Bukauskas, broliai Chrisas ir Patas Valaikos. Bet jie neturi galimybių žaisti Lietuvos rinktinėje. Jie yra profesionalai ir jiems šiuo metu yra sezono įkarštis, kaip ir Dovydui Neverauskui, rungtyniaujančiam Japonijos klube“, – apie rinktinės ateitį kalbėjo Lietuvos beisbolo asociacijos prezidentas Virmidas Neverauskas.
