Pastaraisiais metais jis gyveno Vidiškėse (Ignalinos r.).
Dirbdamas tuomečiuose Kūno kultūros institute ir Vilniaus pedagoginiame institute, A. Kepežėnas buvo glaudžiai susijęs su Ignalina, čia rengdavo šių aukštųjų mokyklų slidininkų treniruočių stovyklas, mokė juos slidinėti ir pamilo šį ežerų kraštą.
„Pasakiau sau – reikia greičiau bėgti iš Vilniaus, čia nuo ryto iki vakaro gatvėse kamščiai, nėra kur mašinos pasistatyti, kvėpuoti nėra kuo.
Vidiškėse greta Ignalinos nusipirkau butą. Vaizdai aplinkui puikūs, švarus oras, ežeras čia pat, niekas nelipa ant galvos“, – yra sakęs Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynių siela vadinamas A. Kepežėnas.
Jis gimė 1938 m. balandžio 8 d. Kaune. 1955 metais baigė Kauno 13-ą vid. mokyklą ir pradėjo studijuoti Kūno kultūros institute, kurį baigė 1960 m.
Gavo paskyrimą į Šiaulių muzikos technikumą, kuriame 1960–1962 m. dėstė ne tik kūno kultūrą, bet ir fiziką, chemiją, karinį rengimą.
Po dvejų metų grįžo į Kauną ir septynerius metus dirbo Politechnikos institute ultragarso laboratorijoje.
1966–1976 m. jis – vyr. dėstytojas Kūno kultūros instituto Dviračių, irklavimo ir turizmo katedroje, o nuo 1976 metų – Vilniaus pedagoginiame institute Kūno kultūros teorijos katedroje. 1984 m. tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) apsigynė disertaciją „Sportininkų širdies ritmo adaptacija įvairiems fiziniams krūviams“.
1987 m. A. Kepežėnui buvo suteiktas docento vardas. Jis paskelbė per 80 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, jam suteiktos vieno mokslinio išradimo ir 14 racionalizacinių pasiūlymų autorinės teisės.
Parašė knygas „Sporto biomechanika“ (2006 m.), „Sportininkų širdies adaptacijos fiziniams krūviams vertinimas ritmografijos metodu“ (1990 m.). Daug prisidėjo prie Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės mokslinių tyrimų.
A.Kepežėnas kalnų slidinėjimu susidomėjo ne iš karto. Jo sportinė biografija prasidėjo nuo lengvosios atletikos – dalyvaudavo jaunių penkiakovės varžybose ir per Kauno apskrities jaunių varžybas nuolat užimdavo prizines vietas.
Po to buvo greitasis čiuožimas, o Kūno kultūros institutą baigė kaip graikų-romėnų imtynininkas.
Tačiau gavus paskyrimą į Šiaulius, ten nebuvo galimybių tęsti savo sportinės karjeros.
Nuo 1962 m. A. Kepežėnas susižavėjo alpinizmu bei kalnų slidinėjimu. Žiemą su draugais važiuodavo slidinėti, o vasarą – laipioti į kalnus.
Su alpinizmu jis išsiskyrė tik po 20 metų, įkopęs į 25 viršūnes Kaukaze, Pamyre, Tian Šanyje.
„Tais laikais tik šiuose regionuose buvo leidžiama kopti į kalnus. Nemačiau didelės prasmės toliau laipioti į viršūnes, nutariau likti tik kalnų slidinėjime.
Tada dar nebuvo keltuvų, iškildavo daug problemų – Karpatuose nusileisti nuo kalno buvo didelis malonumas, bet užsiropšti į kalną ne bet kas galėdavo“, – atmintyje išliko jo pasakyti žodžiai.
Su kalnų slidinėjimu susieti patys gražiausi A. Kepežėno metai, jau 1970-1973 metais Kaukaze jis jau mokė pradedančiuosius leistis nuo kalnų.
Jam buvo sudaryta galimybė nemokamai atvykti į Azau vietovę, gyventi viešbutyje ir slidinėti.
Už darbą pinigų negaudavo. Tos sąlygos jį tenkino, kadangi ir pats galėjo paslidinėti.
Nors su kalnų slidinėjimu A. Kepežėno gyvenimas susietas jau seniai, tačiau jis savęs prie šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje nepriskyrė.
Pačius gražiausius žodžius tardavo šviesaus atminimo Antanui Naujokui, kuris organizuodavo pagrindines Lietuvos kalnų slidininkų varžybas.
Tačiau kai jam buvo per sunku tai daryti, nuo 1985 metų visą krūvį ryžosi nešti A. Kepežėnas.
„Kalnų slidinėjimą Lietuvoje nebuvo lengva plėtoti. Ypač daug padėjo iš Karpatų į Kūno kultūros institutą atvykęs studijuoti vengrai Stefanas ir Ferencas Milčievičiai, kurie ėmėsi trenerių darbo.
Stiprią grupę sportininkų treniravo Jurijus Dementjevas. Jam pasitraukus iš slidinėjimo, vaikus į treniruočių stovyklas tekdavo vežioti man pačiam, nors tada ir dirbau Pedagoginiame institute.
Išvežti jaunimą į stovyklas nebuvo sunku, kelionės buvo pigios – sukrapštydavome 3 tūkst. rublių, kurių užtekdavo 20 vaikų išvežti“, – prisiminė A. Kepežėnas.
Jis su slidėmis nuo kalnų yra leidęsis visuose žemynuose, net Afrikoje ir Antarktidoje.
Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos prezidentas, švęsdamas savo 80-metį, tebekūrė tolimų kelionių planus.
„Prieš porą metų su senais kelionių draugais buvome Aliaskoje, tiesa, ten jau neslidinėjome. Dabar yra minčių nukeliauti į Grenlandiją, Islandiją, Špicbergeno salą. Tik nežinia, ar šiuos planus pavyks įgyvendinti“, – dėstė buvęs sportininkas, dėstytojas, treneris ir sporto mokslininkas.
A.Kepežėnas buvo vienas pagrindinių idėjos rengti Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynes autorių.
Naujai įsteigta Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacija, kuri vienijo šios sporto šakos entuziastus mėgėjus, Algimantas labai džiaugėsi.
Veikla plėtėsi, į sąjūdį įsitraukdavo nauji entuziastų būriai. Lietuviškų žiemų jis nekeiksnodavo ir sakydavo, kad koks čia gali būti kalnų slidinėjimas.
Išgyvendavo, kad jau nebuvo rengiamos aukštųjų mokyklų kalnų slidinėjimo varžybos.
„Jeigu būtų ideali žiema – gal ir nieko. Tačiau pas mus niekas iki pabaigos neužbaigta.
Geru oru į Ignaliną suvažiuoja daug žmonių, bet kalniukas trumpas, nusileidžiama labai staigiai, o į jį pakilti reikia laukti ilgoje eilėje.
Jeigu tenka laukti, tai tas pats, kaip dirbti per prievartą. Nusileidi, o tave jau turi kviesti į keltą.
Kai geros sąlygos – pasijunti baltu žmogumi. Užsienyje – ilgos trasos, Prancūzijoje viena trasa – net 16 km ilgio.
Mūsų mėgėjai jas renkasi pagal savo lygį, jie per varžybas ar treniruotes nebūna vieniši, yra prižiūrimi, nes kalnuose negalima rizikuoti“, – yra sakęs A. Kepežėnas, kuris irgi leisdavosi nuo kalnų.
Svajonė sukviesti kalnų slidinėjimą mėgstančius lietuvius iš visų pasaulio kampelių į vieną vietą pirmą kartą išsipildė 1991 m. liepą ant Elbruso šlaitų Kaukaze.
Kaip Elbrusas, ant kurio vyko pirmosios bendros visų Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynės, yra tapęs neatsiejama lietuvių kalnų slidinėjimo istorijos dalimi, taip ir A. Kepežėnas visam laikui įėjo į Elbruso slidinėjimo istoriją. Būtent jis buvo tarp pirmųjų lietuvių, dar 1971 m. nusileidusių su slidėmis nuo aukščiausios Europos viršukalnės.
Vėliau žaidynės po du kartus vyko Australijoje (1997 m. ir 2013 m.) ir JAV (2001 m. ir 2009 m.), po sykį – Kanadoje (1995 m.), Prancūzijoje (2004 m.), Italijoje (2007 m.).
2017 m. Lietuvos ir išeivijos kalnų slidininkai pirmąkart susirinko Lietuvoje, Druskininkų „Snow Arenoje“.
„Žaidynės užsienyje jau nebevyks, nebėra prasmės jų ten rengti. Nes jau ir mūsiškiai nelabai nori važiuoti, ką jau kalbėti apie išeivius.
į Druskininkus jų irgi nedaug susirinko. Nebėra tos dvasios“, – apgailestavo šių varžybų pagrindinis organizatorius.
Pelnęs daug vyriausybinių apdovanojimų, A. Kepežėnas per savo mokslininko ir pedagogo gyvenimą paruošė daug puikių sportininkų, o pats slidinėjimo aistra užkrėtė aibes tautiečių iš Lietuvos ir pasaulio.
Ne vieną Lietuvos čempioną treniravęs specialistas slidinėti išmokė ir visus keturis savo vaikus – tris sūnus ir dukterį.
Turėdamas tikslą paslidinėti visuose pasaulio žemynuose, slidinėjimo ir kelionių entuziastas aplink žemę apkeliavo keturis kartus.
A.Kepežėnas buvo pasišventęs ne tik kalnų slidinėjimui, bet buvo ir didelis Lietuvos patriotas.
1989 m., artėjant atgimimui, po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo Algimantui su bendraminčiais kilo mintis J. Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose 30 ha plote pasodinti tautinio atgimimo ąžuolyną.
Apie 100 ąžuoliukų pasodino ir Algimantas. Dabar ten auga apie 8 tūkst. ąžuolų, jis prižiūrėjo represijų aukų giraitę.
Ąžuolynas jau turi Lietuvos kultūros paminklo statusą. Atidengtame paminkliniame akmenyje iškalta ir A. Kepežėno pavardė.
* * *
Velionis bus palaidotas netoli Rumšiškių esančiose Lašinių kaimo kapinėse šalia savo tėvų.
* * *
Dėl buvusio ilgamečio Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidento, nuoširdaus „Žalgirio“ draugijos bičiulio ir draugijos žiemos žaidynių varžybų teisėjo Algimanto Juozo Kepežėno mirties reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.
