Jau prieš vienuolika metų lietuviai Čikagoje aptarinėjo, kaip viena emigrantų šeima augina antrąjį Michaelį Schumacherį.
Tuo metu D.Malūkui buvo aštuoneri, bet jis jau turėjo komandą ir lenktyniavo kartingo čempionatuose JAV.
Dabar 19 metų Čikagos lietuvis dalyvauja varžybose „Indy Lights“, kurios yra vos vienu laipteliu žemiau už pačias prestižiškiausias automobilių lenktynes JAV „IndyCar“.
„Norėčiau jau kitąmet važiuoti „IndyCar“ ir ten atstovauti abiem vėliavoms – JAV ir Lietuvos“, – „Lietuvos rytui“ sakė D.Malūkas, atstovaujantis „HMD Motorsports“ komandai, kurią įkūrė jo tėvai Henrikas ir Daiva Malūkai iš Žemaitijos.
Jie džiaugsmingai su sūnumi pozavo ant podiumo „Barber Motorsports Park“ trasoje Alabamoje, iškėlę pergalingą pirštą „Numeris 1“, kai balandį D.Malūkas iškovojo pirmąją pergalę naujame „Indy Lights“ lenktynių sezone. Kitas lietuviškosios komandos lenktynininkas švedas Linus Lundqvistas finišavo antras.
Komanda, kurios pavadinimas iššifruojamas kaip „Henrikas Malūkas Daiva“, įsitvirtino lentelės viršuje.
„Šioje industrijoje „Andretti“ komanda karaliauja per dvidešimt metų, o tada ateiname mes ir geriname trasos rekordus. Iš tikrųjų tai yra stebuklas“, – sakė D.Malūkas, po pirmosios sezono pergalės kelioms dienoms grįžęs namo į Čikagą iki kito etapo Floridoje.
Iškalbus ir linksmas mėlynakis blondinas laisvomis nuo lenktyniavimo dienomis dirba savo šeimos versle – transporto kompanijoje „HMD Trucking“.
Dabar skamba neįtikėtinai, bet kelias į krovinių gabenimo ir lenktyniavimo imperiją prasidėjo nuo vieno vilkiko, kurį D.Malūko tėvas Henrikas pradėjo vairuoti, kad uždirbtų pragyvenimui. Vėliau kartu su žmona jie įkūrė krovinių gabenimo įmonę ir ji per 20 metų išsipūtė iki 450 vilkikų.
„Kai Henrikas pradėjo vairuoti, nemanėme, kad padarysime verslą. Emigrantų Amerikoje darbai pradžioje yra tik valyti namus, vairuoti arba dirbti statybose. Henrikas buvo ne statybininkas ir ne meistras, bet vairuoti jis mėgo“, – pasakojo Daiva Malūkas, su vyru emigravusi į JAV ankstyvaisiais laisvos Lietuvos laikais.
Šeima neslepia, kad jų istorijoje būta ir pilkų atspalvių. 1995-aisiais H.Malūkas Čikagoje buvo nuteistas 3,5 metų kalėjimo, kai su kitu lietuviu buvo sučiupti JAV pareigūnų, nes bandė nelegaliai įsigyti ginklų gabenti į Rytų Europą.
Nepaisant teistumo, išėjęs į laisvę lietuvis toliau kabinosi į amerikietišką svajonę, užuot grįžęs namo. Netrukus gimė ketvirtas vaikas Deividas, užsikūrė verslas, šeima stojosi ant kojų.
„Pradėjome nusipirkę vieną „troką“, o išaugome iki normalios kompanijos ir dabar su vyru dirbame šalia vienas kito, tame pačiame kabinete. Tas pat ir dėl lenktynių komandos – pradėjome tik tam, kad palaikytume Deividą, o paskui kiti pradėjo klausti, ar gali važiuoti mūsų komandoje. Dabar liko paskutinis laiptelis – „IndyCar“ lenktynės“, – pasakojo Daiva Malūkas.
Ji neslėpė, jog per tiek metų nepriprato ramiai sirgti už sūnų lenktynių trasoje ir kaskart meldžiasi su rožiniu rankoje, kad tik Deividas finišuotų sveikas.
„Kai prieš dvejus metus įvyko baisi avarija per varžybas, tą minutę gyvenimas sustojo. Po to tikėjausi, kad gal jis pasakys, kad viskas, kad išsigąs. Bet, deja, taip neįvyko. Baimės jausmo lenktynininkai neturi“, – sakė Daiva ir prisipažino, kad gimus sūnui negalėjo net įsivaizduoti, kad jis užaugs tokiu šaltakraujišku sportininku, nes buvo tylus ir ramus berniukas.
Tai jo tėtis mėgo greitį, važinėjo savo „Corvette“ sportiniu automobiliu ir per vienas vasaros atostogas Mičigane nuvedė sūnų pasivažinėti kartais. Po tos dienos vaikas nieko kito veikti nebenorėjo.
Kai vienose vaikų kartingo lenktynėse Deividas iškovojo pergalę, amerikietis žurnalistas paklausė, iš kur jis. „Iš Lietuvos“, – atsakė Čikagoje gimęs Deividas.
„Kaip tau ten patinka?“ – klausė reporteris. Deividas atsakė: „Aš ten niekada nebuvau.“
Ši istorija jo tėvams iki šiol kelia šypseną. Nors jie vaikus Čikagos priemiestyje augino tik žemaitiškai, Deividas lietuviškai kalba su ryškiu anglišku akcentu ir jo drovisi.
Nepaisant to, ant visos D.Malūko varžybų ekipuotės šalia JAV nupiešta ir trispalvė, o „HMD Motorsports“ komandos vagonėlyje kabo istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu, nors joje dirba užsieniečių mechanikų komanda, o jai atstovauja keturi skirtingų tautybių sportininkai.
Svarbiausia, kad „HMD Motorsports“ šį sezoną nusitaikė į aukščiausias vietas „Indy Lights“ čempionate, kuris po metų pertraukos prasidėjo prieš dvi savaites. Čia varžosi trylika automobilių ir lenktynininkai iš aštuonių šalių.
Iki rugsėjo vidurio jie kovos dėl nugalėtojo titulo ir 1,2 milijono JAV dolerių prizo dešimtyje skirtingų trasų.
D.Malūkas antrajame etape praėjusį savaitgalį Floridoje užėmė trečiąją ir pirmąją vietas, o bendrojoje įskaitoje tapo lyderiu su 94 taškais.
Tačiau į jo istorijos knygą visiems laikams įrašyta įspūdinga pirmoji karjeros „Indy Lights“ pergalė Alabamoje, kur Čikagos lietuvis finišavo pirmas. Jis aplenkė artimiausią varžovą 6 sekundėmis, o visus kitus – net 32 sekundėmis ir daugiau.
„Išsiveržiau į priekį puse rato. Mačiau, kad jie ten grumiasi kitoje trasos pusėje, o pats važiavau atsipūtęs. Norėjosi net juoktis, buvo kažkas siurrealaus“, – „Lietuvos rytui“ sakė Deividas.
– Pirmoji pergalė buvo išskirtinė ne tik jums, bet ir tėvams, kurie nebijojo rizikos įkurdami savo komandą JAV automobilių lenktynių pasaulyje?
– Taip, maždaug prieš ketverius metus pradėjome visą šį procesą, o tai reiškė daug pinigų, daug politikos, daug rėmėjų paieškų.
Mes su tėvais svarstėme, ar geriau man eiti į kokią nors komandą, ar pradėti kurti savo. Kitur lenktyniauti daug kainuotų ir į tave žiūrėtų kitaip. Nusprendėme surinkti savo komandą, bet kartelės pradžioje nekėlėme aukštai – norėjome pasimokyti, suprasti, ką sugebame, nesitikėjome iš karto laimėti.
– Lenktynių pasaulis priėmė naujokus skeptiškai ar atviromis rankomis?
– Kuo daugiau komandų, tuo organizatoriams geriau.
Bet kai ėmė sklisti gandai, kad mes kursime savo komandą, man buvo sunkiau važiuoti kitose – visi į mane žiūrėjo įtariai. Praėjo keleri metai, ir lenktynių pasaulyje „HMD Motorsports“ žino visi.
– Atrodė, kad lietuviška komanda įsibėgėjo dar 2019-aisiais, kai neblogai pasirodėte tų metų „Indy Lights“ sezone, bet po to visus planus sumaišė koronaviruso pandemija.
Kaip visa tai paveikė jūsų ir komandos planus?
– Atrodė, kad 2020 metų sezonas įvyks, nes prasidėjus pandemijai tvarkaraštis buvo tik pakoreguotas. Bet likus dviem savaitėms nuspręsta jį visiškai atšaukti.
Man buvo šokas. Bijojau, kad visiškai neturėsiu kur lenktyniauti 2020-aisiais! Bet komanda per dvi savaites surado „Formulę 3“, kad galėčiau dalyvauti bent jau „Formula Regional Americas“ čempionate, bolidą sutvarkė ir paruošė sezonui.
Aš niekada tokiu nebuvau važiavęs, bet įšokau ir sezono pabaigoje užėmiau antrą vietą. Buvau atsipalaidavęs, važiavau dėl smagumo, nes „FR Americas“ nebuvo mano pagrindinis tikslas. Pagrindinis tikslas buvo „Indy Lights“.
– Kaip pavyksta visą sezoną išlikti tvirtam ir psichologiškai, ir fiziškai?
– Lenktynės yra labiau psichologinis reikalas.
Aišku, ir fizinis – kaklas turi atlaikyti gravitacines jėgas važiuojant daugiau kaip 240 km per val. greičiu, o reakcija turi būti beprotiškai staigi.
Įsivaizduokite, kaip važiuodamas tokiu greičiu turi sureaguoti, jei pamatai padangos gabalą trasoje ar kokią nors kliūtį.
Kai dariau reakcijos greičio testus, rezultatai buvo tarp geriausių, gal 20 milisekundžių.
– Susikaupti prieš lenktynes padeda ir maldos – kiek žinau, lietuviškos?
– Taip, užaugau lietuviškoje šeimoje, kiekvieną sekmadienį su tėvais ėjome į lietuvišką bažnyčią, todėl ir moku tik lietuviškas maldas. Nors kalbėti lietuviškai man sunku.
Jei nervinuosi, visada meldžiuosi. Ne dėl pergalės, bet dėl saugumo, kad lenktynes mašina baigtų nesudužusi.
– Kuri avarija per karjerą buvo pavojingiausia?
– Dar kartingo varžybose esu kelis kartus neblogai vertęsis. Bet pagrindinė avarija įvyko 2019-aisiais, kai „Indy Lights“ etapas vyko ovalo formos trasoje Indianapolyje.
Varžovas kliudė mano padangą, ir rėžiausi į apsauginę sieną daugiau nei 300 km per val. greičiu. Varžovo bolidas užlipo ant manęs, o padanga trenkėsi į galvą. Baisi patirtis.
Mane apsaugojo neperšaunamas šalmas, o gal ir tos maldos pasuko mašiną tinkama kryptimi. Šį sezoną „Indy Lights“ boliduose įtaisyta nauja apsauga – virš atviros kabinos yra tokia apsauginė aureolė, panaši į šlepetę per pirštą.
– Net po tokios avarijos neatsirado baimės lenktyniauti?
– Pirmąsias kelias savaites jaučiau, kad drebu kaip čihuahua šuniukas, – ne tik rankos, viskas.
Mane tikrai kankino nerimas, regėjau degančio automobilio vizijas. Bet išmokau nusiraminti, susikaupti ir atsisėdęs vairuotojo vietoje visiškai susikaupiu.
– Šiemet esate laikomas vienu favoritų laimėti „Indy Lights“ sezoną. Kodėl dabar pagaliau patekote tarp lyderių ir realiai planuojate tolesnį žingsnį į aukščiausio lygio varžybas „IndyCar“?
– Jau laikas. Ankstesniais sezonais, jei vienas dalykas pavykdavo, visa kita – ne. Šiemet turime nuostabią komandą su didžiule patirtimi.
Jau pirmajame etape parodėme, kad galime pasiekti didžiulį greitį. Tai metai, kai turiu parodyti, kas esu.
Esu tik laipteliu žemiau nuo „IndyCar“. Jei gerai pasirodau, jei laimiu 1,2 milijono JAV dolerių, užmezgu ryšius su reikalingais žmonėmis, tada viskas įmanoma.
Šitame pasaulyje lenktyniavimas yra tik viena darbo dalis. Ne mažiau svarbus ir bendravimas, interviu, įvaizdis, domėjimasis.
– Tačiau „IndyCar“ jūs atstovautumėte kitai komandai, o gal lietuviškoji „HMD Motorsports“ turi šansų patekti į tas varžybas?
– Tai įmanoma, bet reikia daug lėšų, daug darbo, tad kol kas dar to neplanuojame. Kaip vairuotojas aš noriu patekti į kitą „IndyCar“ komandą.
– Lietuvoje dauguma svajoja apie „Formulės 1“ varžybas, o Amerikoje – apie „IndyCar“. Ar „Formulė 1“ taip pat yra galutinis tikslas?
– Aišku, nuo vaikystės žiūriu „Formulę 1“, o Michaelis Schumacheris iki šiol yra mano idealas.
Augdamas tokio ryšio neturėjau su jokia „IndyCar“ žvaigžde.
2015–2016 metais lenktyniavau „Formulės 4“ varžybose Vokietijoje, Anglijoje, Viduriniuose Rytuose.
Aišku, patekti į „Formulės 1“ komandą būtų fantastika, bet realiai dabar man norėtųsi tik pabandyti vairuoti „Formulės 1“ bolidą, o varžytis aš noriu „IndyCar“. Čia vis dar svarbesnis yra lenktynininkas, o ne pats bolidas.
„Formulės 1“ varžybose svarbiausia yra tai, kokį automobilį sukūrė komanda, o vairuotojas jį tik pademonstruoja.
„Williams-Mercedes“ komanda niekada nelaimės, nes geriausius bolidus turi „Mercedes“, ir taškas. Ten kiekviena komanda gali sukurti tik savo dizainą, unikalius sparnus ar kokius nors mažyčius varžtelius.
O „IndyCar“ vieną dieną laimi Scottas Dixonas, kitą – Coltonas Herta, nes čia visi vairuoja tokį pat bolidą. Netgi variklių yra tik dvi leidžiamos rūšys.
– Lenktyniaujate nuo labai jauno amžiaus.
Ar buvo momentas, kai supratote, kad nieko kito gyvenime veikti nenorėtumėte?
– Taip, kai 2015 metais atvažiavau į didžiulį pasaulio kartingo čempionatą X30 klasėje Le Mane, Prancūzijoje, niekas iš kažkokio amerikiečio nieko nesitikėjo. Niekas manęs nepažinojo.
Bet treniruotėje buvau greičiausias, kvalifikacijoje laimėjau visus penkis važiavimus, iškovojau pirmąją starto poziciją, laimėjau ikifinalinį važiavimą ir paskui finalą. O juk dalyvavo šimtai lentynininkų!
Tada supratau, kad man lemta būti lenktynininku, kad aš tam gimiau. Tada pradėjau rimtai žiūrėti į savo karjerą.
Iki tol viskas vyko dėl smagumo – pabandžiau kartus per atostogas, patiko, pradėjau treniruotis, pabandžiau varžybas.
Paskui žiūriu, kad man penkiolika ir esu Dubajuje, „Formulėje 4“!
– Kelerius metus lenktyniavote Europoje. Kuo skiriasi lenktynės ten ir Amerikoje?
– Vairavimo stilius Europoje gerokai agresyvesnis, visi labiau rizikuoja, trasoje vyksta tikras karas.
Amerikoje vairuotojai viską bando atlikti tiksliau – jei jau nutarė lenkti, tai tik tada, kai garantuotai žino, kad pavyks.
Bet, aišku, Europoje aš lenktyniavau „Formulės 4“ klasėje, ten visi jaunesni ir gal todėl vairuoja chaotiškiau.
Bet man buvo naudinga gauti patirties kur nors toli, būti nematomam, o tada sugrįžti į Ameriką ir visus nustebinti: „Iš kur jis atsirado?“
– Visa šeima jus labai palaikė, o lenktynės tėvams net tapo verslo dalimi – abu dirba ir „HMD Motorsports“ komandoje, nors reikia vadovauti ir transportavimo verslui.
– Taip, viskas sukosi aplink mane, visada buvau išlepintas ir ypatingas. Gal todėl, kad turiu tris seseris ir esu mažiausias brolis. Nenoriu nuvilti tėvų, jie į mane tiek investavo.
O aš irgi dirbu tėvų vilkikų įmonėje – rūpinuosi kompiuteriais, programavimu, informacinėmis technologijomis. Sėdžiu visą dieną kabinete ir valgau spurgas. (Juokiasi.)
Aišku, kiekvieną savaitę dabar skraidome į varžybas, o kai esu namie, einu į sporto salę ir kasdien dirbu su lenktynių simuliatoriumi, studijuoju artimiausių varžybų trasą.
Be to, turiu nuolat treniruoti savo reakciją, todėl darau specialius pratimus su virtualios realybės akiniais.
– Vis dar gyvenate su tėvais Čikagos priemiestyje?
– Taip, kam man kraustytis, kai namai dideli – juk reikėjo vietos keturiems vaikams.
Čia ir maistas nemokamas. (Juokiasi.)
– Ar namuose aplinka lietuviška?
– Mano tėvai yra gryniausi lietuviai ir to niekada nepamiršta.
Kai pirmąkart nuėjau į darželį, angliškai išvis nemokėjau. Mano mėgstamiausias užkandis pietų dėžutėje į mokyklą buvo koldūnai.
Vienintelis suamerikonėjęs namuose esu aš, nes pradėjęs rimtai lenktyniauti vienas keliaudavau po varžybas į kitas šalis, tad mano lietuvių kalba suprastėjo.
Turėjau mokytis ir vokiškai, ir itališkai. Mūsų vilkikų kompanijoje dirba daug lietuvių, todėl noriu patobulinti savo lietuvių kalbą, bet dabar mano akcentas toks baisus, kad kai kažkas pasišaipė – daugiau nebenoriu bandyti.
Tik su šeima už uždarų durų. Gal mokysiuosi tyliai, o paskui išlįsiu puikiai kalbėdamas – kaip kadaise lenktynėse.
– Ant jūsų šalmo ir uniformos yra dvi vėliavos – Lietuvos ir JAV, bet dažniausiai esate pristatomas kaip amerikietis. Kodėl?
– Esu iš Amerikos, bet esu lietuvis. Visada visur naudojame dvigubą vėliavą.
Ant šalmo užpakalinės dalies nupieštos abi vėliavos susijungia, o per vidurį yra mano komandos ženklas.
Norėčiau vadintis Lietuvos atstovu, bet negaliu, nes net kalbėti gerai nemoku ir esu apsilankęs šalyje tik du kartus. Bet mano kraujas yra lietuviškas.
