Vienu turnyro teisėjų buvo Laurynas Stepankevičius, kuris grįžęs iš Lenkijos pasidalino savo patirtimi šiame turnyre bei keliu iki šalies ledo ritulio teisėjų olimpo.
Į Lenkiją – po malonaus pripažinimo gimtinėje
Turnyre Lenkijoje dėl nugalėtojų titulo varžėsi keturios komandos: Lenkijos, Estijos ir Lietuvos nacionalinės rinktinės bei Latvijos U-23 rinktinė. Pastarieji su šeimininkais turnyrą pradėjo iškovodami po dvi pergales ir susigrūmė dėl nugalėtojų titulo lemiamoje akistatoje, kurioje vienu iš dviejų aikštės teisėjų buvo ir L. Stepankevičius.
Šiame turnyre Lietuvos arbitras švilpė visose trijose Lenkijos rinktinės rungtynėse ir būtent turnyrą laimėję šeimininkai jam paliko didžiausią įspūdį.
„Buvo labai įdomu susipažinti su naujais teisėjais, pamatyti kaip dirba kolegos iš Lenkijos. Žaidimo lygis lyginant su mūsų vietiniu čempionatu buvo tikrai gana aukštas, visose rinktinėse buvo lygiu išsiskiriančių žaidėjų. Pačiam daugiausiai teko dirbti per Lenkijos rinktinės rungtynes ir mane labai nustebino jų aukštas lygis, dėl to dirbti tose rungtynėse buvo labai malonu“, – po turnyro kalbėjo L. Stepankevičius
25-erių metų teisėjui išvyka į Lenkiją buvo išskirtinė: nors iki tol jis buvo dirbęs penkiuose pasaulio čempionatuose, visuose iš jų jam teko užimti linijos arbitro pareigas. Šįkart Laurynas Lenkijoje gavo dar daugiau atsakomybės – visuose mačuose lietuvis buvo vienu iš dviejų pagrindinių aikštės teisėjų.
Mūsų šalies atstovas pripažįsta, jog prasidėjus turnyrui jis kiek jaudinosi, tačiau po pirmojo kėlinio jam jau pavyko apsiprasti su didesniais greičiais ir darbą tęsti nebejaučiant didelio nervingumo.
„Prireikė pirmojo kėlinio, kad įvyktų persiorientavimas prie tokio lygio. Visgi, tokiame lygyje ar net šiek tiek aukštesniame lygyje, jau esu dirbęs kaip linijos teisėjas, tai labai daug laiko prisitaikyti nereikėjo. Per pirmąjį turnyro kėlinį jautėsi kiek didesnis nervingumas ir jaudulys, bet nuo antrojo kėlinio pavyko prisitaikyti prie greičių ir komandų lygio.“
Galimybė padirbėti Lenkijoje L. Stepankevičiui atsirado po pripažinimo Lietuvoje: po sezono susumavus visą sezoną skirtus balus už darbą arbitrams būtent elektrėniškis atsidūrė šio reitingo viršūnėje. Tiesa, pats geriausio sezono pagrindinio teisėjo prizo laureatas pabrėžia, jog teisėjai atlieka komandinį darbą ir be gero kolegų darbo tokio pripažinimo nebūtų sulaukęs ir jis.
„Toks pripažinimas tikrai nustebino ir dėl jo labai malonu. Visgi, Lietuvoje visi teisėjai yra daugmaž panašaus lygio ir man galbūt kiek pasisekė, kad buvau išrinktu geriausiu. Apskritai, teisėjai dirba kaip viena komanda ir toks pripažinimas rodo, jog puikiai dirbo ir su manimi teisėjavę kolegos.“
Pasaulio čempionatuose – neįkainojama patirtis
Geriausiems Lietuvos čempionato teisėjams šį sezoną teko pasitenkinti darbu vietinėse pirmenybėse – išvyka į Lenkija buvo vienintelė galimybė įgauti naujos patirties dirbant už Lietuvos ribų. Teisėjų galimybes padirbėti aukštesniame lygyje suvaržė pandemija: dėl jos ne tik teko atsisakyti planų lietuvių teisėjams suteikti galimybių dirbti Latvijos lygoje, bet ir buvo atšaukiami kiti turnyrai, tarp kurių ir pasaulio čempionatai, į kuriuos kasmet vyksta ir Lietuvos arbitrai.
L. Stepankevičius neslepia, jog pozityvūs įvertinimai Lietuvoje įkvepia išbandyti save ir aukštesnio lygio čempionatuose, bet išvykti į kitų šalių pirmenybes ne visada yra paprasta, o šiemet įgyti naujų patirčių neleido ir pasaulyje siaučianti pandemija.
„Toks pripažinimas įkvepia siekti naujų tikslų, išbandyti save vis aukštesniame lygyje. Man jau yra tekę padirbėti Baltarusijos čempionate, Latvijoje. Visgi, Lietuvoje visi teisėjai turi darbus ir ne visada turi tiek laiko, kad galėtų nuolatos važinėti švilpti į kitas šalis. Taip pat savo įtaką daro į pandemija: šiemet buvo susitarimas Lietuvos arbitrams važiuoti teisėjauti į Latvijos lygą ir ten kelti savo meistriškumą. Visgi, virusas viską sujautė ir to padaryti negalėjome.
Man pačiam pasisekė, kad galėjau dirbti U-20 pasaulio čempionate 2020-ųjų metų sausį Vilniuje: po maždaug mėnesio dėl pandemijos buvo pradėti atšaukinėti pasaulio čempionatai. Tokių čempionatų nauda – milžiniška. Išvažiavęs tu ne tik dirbi aukštame lygyje, tačiau ir pamatai, kaip dirba kitų šalių arbitrai.“
Į pasaulio ledo ritulio čempionatus išvykstantys Lietuvos teisėjai ne tik gauna galimybę padirbėti aukštesnio lygio varžybose, tačiau ir įgyja neįkainojamos patirties. L. Stepankevičaus teigimu, dirbant su vienais iš geriausių šios srities specialistų pasaulyje, galima ne tik mokytis iš jų veiksmų ant ledo, tačiau ir pamatyti sektiną jų profesionalumą už aikštės ribų.
„Į pasaulio čempionatus vyksta geriausi kiekvienos šalies teisėjai, tad mūsų profesijos atstovams iš tokios jaunos ledo ritulio tautos kaip Lietuva, pamatyti, kaip dirba tokių elitinių šalių kaip Rusijos ar Kanados arbitrai yra labai gera patirtis. Pasisėmęs patirties iš kitų kultūrų teisėjų, grįžęs tikrai tampi daug geresniu ir labiau patyrusiu teisėju.
Pačiam teko dirbti su teisėjais, kurie vėliau švilpdavo ir elitinio diviziono pasaulio čempionate. Iš tokių teisėjų pasisemi ne tik darbo etikos ant ledo, tačiau ir už ledo ribų. Pamatai, kaip jie ruošiasi rungtynėms, kokie ritualai vyksta prieš dvikovas, kaip jie atsistatinėja po rungtynių. Tokia patirtis tikrai praverčia tobulėjimui: kaip ir žaidėjai tobulėja žaisdami prieš stiprius oponentus, taip ir teisėjai tobulėja dirbdami su aukšto lygio kolegomis.“
Pavyzdys jaunimui
Nepaisant to, jog L. Stepankevičius yra ganėtinai jaunas teisėjas, patirties švilpiant ant ledo jam tikrai netrūksta. Elektrėniškis prisimena, jog pirmą kartą teisėjo uniformą užsivilko būdamas vos 15 metų, o tuomet į šią poziciją jį pastūmėjo galimybė užsidirbti leidžiant laiką ant ledo. Tiesa, teisėjas pripažįsta, jog su laiku šis požiūris keitėsi ir dabar didžiausią malonumą suteikia galimybė tapti itin svarbia ledo ritulio dalimi.
„Pats nuo mažumės Elektrėnuose žaidžiau ledo ritulį, o teisėjauti pradėjau maždaug 15 metų. Kalbant atvirai, pirmasis dalykas, kuris sudomino – finansai: tuo metu, kai pradėjau teisėjauti, ledo ritulininkai už žaidimą dar negaudavo pinigų, o teisėjaujant tu galėdavai taip pat būti ant ledo, būti svarbia rungtynių dalimi ir už tai gauti atlygį. Už savo įsiliejimą į teisėjų pasaulį turiu dėkoti Andrejui Simankovui, kuris mane nuo nulio užaugino iki tikro teisėjo.
Po kiek laiko situacija pasikeitė ir finansinis klausimas nebebuvo toks svarbus ir jis nugulė į antrą planą: labiau pradėjo „vežti“ tai, jog esi svarbi ledo ritulio žaidimo dalis ir ant ledo turi priimti didelę svarbą turinčius sprendimus. Be teisėjų nebūtų ir varžybų, tad teisėjaudamas esi kertinė žaidimo dalis ir šioje terpėje turi galimybę tobulėti, daryti vis mažiau klaidų, atlikti komandinį darbą su kitais arbitrais. Tai labiausiai ir domina, jog teisėjai yra lyg atskira trečia komanda ant ledo ir jei tu darysi klaidų, pikti bus visi kiti rungtynių dalyviai. Dėl to teisėjavimas mane ir žavi.“
Nors teisėjų darbas matomas tik rungtynių metu, L. Stepankevičius neslepia, jog norint tobulėti neužtenka tik pasirodyti ant ledo: teisėjams tenka nuolatos gilintis į taisyklių traktavimą, dalyvauti teisėjų darbo analizėse bei stebėti savo teisėjautų susitikimų įrašus. Teisėjo teigimu, tokia praktika vyrauja visame pasaulyje, o jis pats stengiasi peržiūrėti kiekvienas savo darbo rungtynes siekiant iš šalies pamatyti priimtų sprendimų tikslingumą.
„Su teisėju vadovu Tomu Lauksėdžiu turime nemažai video peržiūrų, susirinkimus už aikštės ribų. Analizuojame situacijas, žiūrime vaizdo įrašus, diskutuojame ir ieškome ką galėjome padaryti geriau. To darbo yra tikrai nemažai, nes geram teisėjui neužtenka vien tik užlipti ant ledo ir švilpti rungtynių metu, reikia daug dirbti ir analizuoti savo rungtynes. Vaizdas nuo to ką tu matai ant ledo ir kaip viskas atrodo per kamerą gali labai skirtis, o su šiuolaikinėmis technologijomis rungtynių analizę atlikti tikrai įmanoma. Pats asmeniškai žiūrėjau visas savo teisėjautas rungtynes, o stebint save iš šono tu pamatai, kur galėjai priimti kitokį sprendimą.
Tokia praktika taikoma visame pasaulyje: pasaulio čempionatų metu, teisėjų vadovas pasibaigusias rungtynes peržiūri po kelis kartus. Stebint vaizdo įrašą vieną kartą tu gali nepastebėti vieno ar kito momento, koncentruojantis į kitą aspektą, todėl stengiamasi pamatyti visas įmanomas situacijas.“
Anksti į teisėjavimą pasukęs ir dabar svarbiausiose ledo ritulio rungtynėse Lietuvoje teisėjaujantis L. Stepankevičius tapo puikiu pavyzdžiu ir jauniems teisėjams, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šioje profesijoje. Pats ilgą kelią teisėjavime praėjęs arbitras džiaugiasi vis didėjančiu jaunimo kiekiu teisėjavime ir besikeičiančiu požiūriu į juos bei pabrėžia, jog turint noro mūsų šalyje tikrai įmanoma tobulėti ir gauti galimybių padirbėti aukščiausiame lygyje.
„Pastaruoju metu į teisėjavimą ateina nemažai jaunimo, tačiau norisi, jog jo ateitų dar daugiau. Visgi, Lietuvoje galimybių teisėjauti tikrai turime, yra sudaromos sąlygos ir išvažiuoti į pasaulio čempionatus ar kaimynines šalis. Kitose šalyse norint išvažiuoti dirbti į pasaulio čempionatus reikia atlaikyti milžinišką konkurenciją, o Lietuvoje, nors konkurencija irgi yra, tačiau ji tikrai nėra pasaulinio lygio. Jei teisėjas turės noro, jam tikrai bus galimybių tiek ir dirbti vietiniame čempionate, tiek ir gauti galimybę išvykti pakeliauti dirbant pasaulio čempionatuose.
Jauniems teisėjams visų pirma palinkėčiau užsiauginti stiprią odą, nekreipti dėmesio į skriejančius pasisakymus. Džiugu, kad jų vis labiau mažėja ir šaukimai ant teisėjų jau yra nugyventas reikalas. Naujokams teisėjavime patarčiau nenuleisti rankų jei kažkas nepavyksta, ar padaroma klaidų – reikia įdėti daug pastangų, kad taptum geru teisėju. Tai yra ne vieno ir ne dviejų sezonų darbas. Svarbiausia yra noras: jei tu norėsi ir įdėsi visas pastangas tapti geru teisėju, tu juo veikiausiai ir tapsi. Jei tu neateisi tiesiog pabūti savo malonumui, o ir analizuosi savo klaidas – tu turėsi visas galimybes pasiekti aukštą lygį.“
