Vieniems tai – įprastas grūdinimosi ritualas, kitiems – metų iššūkis, būdas atsikratyti baimių, dar kitiems – bene vienintelė smagi pramoga šiuo karantininiu laikotarpiu. Eketėje ar sniege rengiamos fotosesijos, filmuojami vaizdo klipai, vyksta plaukimo treniruotės – pasiruošimas „25 metrų plaukimas ekete“ varžyboms.
Iš Tailando karščio – į ledinę eketę Alytuje
Meditacijų instruktorė, keliautoja Simona Kupetienė beveik 6 metus su šeima gyvenusi Tailande, ištisus metų laikus mėgavosi saule ir šiltu vandenynu. Grįžusi į gimtąjį Alytų, netruko įgyvendinti sau išsikeltą iššūkį – išsimaudyti ledinėje eketėje. „Aš senai jau apie tai galvojau, o šiemet, matydama socialiniuose tinkluose labai daug savo draugų, besimaudančių žiemos sezonu, susiradau vietinius sveikuolius ir įgyvendinau tai,“ – džiaugėsi Simona, – „Pirma mintis, kuri man kilo, išlipus iš eketės – kodėl aš to nepadariau anksčiau? Pastaruoju metu man buvo emociškai įtemtas laikas, privalėjau imtis kažkokios fizinės ir mentalinės veiklos, nepaisant to, kad praktikuoju meditaciją namuose, tokios maudynės labai gera iškrova gaunasi.
Kiekvieną kartą man reikia save nugalėti, kai atsikeliu ryte ir pagalvoju, gal šiandien neiti... Bet žinodama savo proto triukus, stengiuosi gražiai su savimi susitarti ir niekada to nesigailiu. Fiziniai, emociniai ir energetiniai pojūčiai labai ryškūs: kūnas atsigauna, tampa nepalyginamai gyvesnis, galvoje pasidaro ramiau, mintys visai kitaip dėliojasi, visą dieną jaučiu žymiai daugiau energijos ir žvalumo“.
Simona visą laiką stengiasi išbandyti kažką naujo, neįprasto, todėl nenuostabu, kad jos artimieji ir draugai jos nauju įpročiu – maudynėmis eketėje – labai nenustebo, išskyrus anytą, kuri pamačiusi marčios nuotrauką negalėjo tuo patikėti, kad tai ne foto montažas, kol neišvydo tai savo akimis.
Ilgiausia eketė – Utenoje
Mantas Navikas – vienas iš keliasdešimties uteniškių, aktyviai prisijungusių prie Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamo „30 dienų ledinės eketės“ iššūkio. „Prieš pradėdamas praktikuoti grūdinimąsi šaltu vandeniu, išklausiau ne vieną paskaitą, domėjausi įvairiais metodais, kol išdrįsau išeiti iš komforto zonos ir dabar tai darau reguliariai. Svarbiausia – suvokimas, kodėl tu tai darai ir kokią naudą tai duoda tavo organizmui,“ – savo patirtimi dalijosi Mantas,- „kai nėra galimybės panerti į ledinę eketę, šaltas dušas manęs netenkina, geriau užlipu ant daugiabučio namo stogo ir pasivolioju sniege“.
Aistringų žiemos maudynių entuziastų Utenoje – kelios dešimtys. Nuolat dalindamiesi savo patirtimi nuotoliniu būdu, bei motyvuodami vienas kitą, uteniškiai nusprendė aktyviai ruoštis „25 metrų ledinės eketės“ plaukimo varžyboms. Tam reikalui viename tvenkinyje išsipjovė 20 metrų eketę, kurią artimiausiu metu planuoja dar prailginti.
Ne tik Utenoje, bet ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Alytuje, Rokiškyje, Ignalinoje ir kituose miestuose ledinių maudynių entuziastai socialiniuose tinkluose dalijasi nuotraukomis ir informacija apie vis ilgėjančias eketes ir didėjančias mauduolių gretas.
Populiariausia pramoga – maudynės ledinėje eketėje
Iššūkių nebijantys ir lediniame vandenyje nevengiantys pasipliuškenti Alytaus sveikuoliai į Dailidės ežerėlyje iškirstą eketę neria kasdien. Čia renkasi žmonės, besidomintys šalto vandens nauda ir ieškantys bendraminčių. Žinoma, dėl griežtų karantino suvaržymų, laikosi saugaus atstumo, o bendravimo, motyvacijos ir palaikymo semiasi iš socialiniuose tinkluose sukurtų uždarų grupių. Bene kasdien vis atsiranda tokių, kurie į ledo kaustomą vandenį brenda pirmą kartą.
„Dalyvaudama nuotoliniame imuniteto stiprinimo kurse įgijau daugiau supratimo ir motyvacijos kaip stiprinti savo organizmą, o teorines žinias įgyvendinau praktikoje ir tuo labai didžiuojuosi,“ – atviravo alytiškė Daiva, pirmą kartą išsimaudžiusi ledinėje eketėje, spaudžiant 15 laipsnių šaltukui. Ypač populiarus šiais metais „Ledinės nuotraukos“ konkursas ne vieną fotografą paskatino surengti neįprastas fotosesijas. „Maudynės ledinėje eketėje – viena iš nedaugelio pramogų šiuo karantininiu laikotarpiu, tad kodėl ja nepasidžiaugti ir ta nuotaika nepasidalinti su kitais,“- sakė fotografė Monika, surengusi ne vieną sveikuolių fotosesiją žiemos sezonu.
Džiaugiuosi, kad galiu valdyti savo kūną, o ne kūnas mane
Rūbų dizainerė, tapybos mokytoja Viktorija Jakučinskaitė išsimaudyti lediniame vandenyje svajojo ne vieną mėnesį. „Prasidėjus pirmajam karantinui, su vyru daug vaikščiodavome gamtoje ir aš visuomet stebėdavau ir žavėdavausi tais, kurie drąsiai lenda į šaltą ežero vandenį. Man atrodė, kad jie turi ypatingų galių, galbūt žino kažką daugiau, nei žinau aš,“- atviravo Viktorija,-„Aš irgi norėjau tapti tokia galinga, kad galėčiau valdyti savo kūną, o ne kūnas mane, kad jis nediktuotų man, kad man šalta ar nepatogu. Tad pradėjau užsiimti grūdinimusi, o spalio 1 d., kuomet jau buvo pakankamai šaltas oras, pirmą kartą išsimaudžiau atvirame vandens telkinyje.
Buvo tikrai labai šalta, atrodė, kad širdis sustos, kad negaliu kvėpuoti, bet kai išlipau iš vandens, pajutau tokią palaimą, kad po 5 minučių lipau antrą kartą, nes vieno man buvo per mažai. Norėjau maudytis kiekvieną dieną, bet nuo to susilaikiau, suprasdama, kad nereikia savęs perspausti. Drauge su vyru šaltame vandenyje mes maudomės kartą per savaitę. Maudynės mums suteikia laimės, lengvumo pojūtį, tai padeda atkakliau siekti savo tikslų, duoda stiprybės, užsispyrimo.“
Fotosesijos – Viktorijos kasdienybė. Talentinga moteris jų pagalba reprezentuoja savo kūrybą – sukneles, tapytus ir iš gėlių sukurtus paveikslus ir, žinoma, savo pomėgius, neišskiriant ir maudynių eketėje.
Keistuolis, kuris basas vaikšto po sniegą ir lenda į šaltą vandenį
„Žmogaus rezervinių galimybių ugdymas turi konkretų pamatą: ryšys su gamta, sąmoningai valdomo kvėpavimo technikos, įvairiapusis judesys, klimatinių faktorių išnaudojimas. Problemos kyla tuomet, kada taikomos vienapusiškos metodikos. Plius reikia įvertinti, kad būtinas metodikos individualizavimas ir kūrybiškas taikymas, vertinant gyvenimo dinamiškumą,“- savo socialinio tinklo paskyroje rašo ilgametis olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas, –„Šios mintys daugiau tiems keistuoliams, kurie vaikšto po sniegą basi, lenda į šaltą vandenį, kažko pastoviai ieško bei nori pasiekti. Kitiems tai neįdomu.
Aš kažkaip jau irgi patenku į keistuolių grupę. Dar niekad tiek plikšių iš ekečių nelindo į ekraną. Metodikos ir tikslai yra atskira tema, bet šito aš klausiau ir savęs. Tai yra ekstremalu, ne visada saugu ir visgi – kam mums to reikia? Manau, kad šaltis, kaip pavojingas stresorius, atjungia smegenų žievę ir aktyvuoja giliuosius išgyvenimo refleksus, glūdinčius pailgosiose smegenyse. Kai kas šiuos centrus romantiškai, bet nevisai teisingai, vadina driežo smegenimis. Toks smegenų veiklos kalibravimas labai svarbus, išlaikant psichologinį adekvatumą. Taigi saugo, kad „stogas“ nenuvažiuotų. Tai yra tik viena iš priemonių, bet efektyvumas yra neginčytinas.“
