Sportas – irgi ginklas: savanorių kelią pasirinko ne vienas garsus Lietuvos atletas

Sportinę aprangą jie vilki dažniau nei kario – toks jų kelias, tačiau pareiga tėvynei, vasario 16-ąją švenčiančiai Valstybės atkūrimo dieną, dėl to ne mažiau svarbi. O prireikus, sako vienu balsu, ją gintų ne tik stadionuose ar varžybų trasose.

LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ pristatė garsiausius savanoriais tapusius Lietuvos atletus.

Olimpinė ir pasaulio čempionė penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė yra ne tik viena garsiausių Lietuvos sportininkių, bet ir patyrusi karė savanorė, puikiai valdanti įvairius ginklus.

„Man tai – didelė garbė. Šie dalykai tarpusavyje labai gražiai dera. Atstovaudami savo šaliai parodome, kad esame stipri, nepalaužiama tauta“, – sakė 36-erių Laura, kurios garbei Lietuvos himnas ne kartą skambėjo svarbiausiose varžybose.

Ji stengiasi visur pabrėžti, kad priklauso kariuomenei, ir siekia sudominti tuo kitus, ypač sportininkus. „Šie metai – olimpiniai, mūsų prioritetas labai aiškus ir konkretus, tad kol kas negaliu sau leisti prisidėti prie daug laiko reikalaujančių savanorių veiklų, tačiau kiek galiu – sudalyvauju, – šypsosi čempionė. – Sportininkas ir karys, mano galva, yra du viename. Mes kovojame už savo šalį, tik kitokiais ginklais.“

Olimpietis penkiakovininkas Justinas Kinderis kariu savanoriu tapo maždaug prieš šešiolika metų. Baziniais mokymais, kai kadaise teko ir apkasuose pagulėti, ir miškais pašliaužioti, jo pareigos nesibaigė. 33 metų Europos ir pasaulio čempionas stengiasi nesėdėti rankų sudėjęs, kai jų prireikia kitiems. Kai karantinui įsisiūbavus buvo prašoma pagalbos, Justinas nuėjo į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą budėti prie telefono.

„Darbo krūvis ten milžiniškas, skambina žmonės, pasakoja sudėtingas istorijas, skundžiasi aukšta temperatūra – bendravimas sunkus ir sekinantis. Kadangi viską gyvenime darau labai atsakingai, jau po dienos prie telefono pasijutau išsunktas, apie jokį sportą galvoti nebesinorėjo. Supratau, kad ilgai ten dirbti negalėsiu, nes tai stabdytų treniruočių procesą“, – sako Justinas.

Nors tąsyk dažniau budėti prie telefono jam sutrukdė objektyvios priežastys, kitomis progomis penkiakovininkas ragina savo pavyzdžiu įkvėpti aplinkinius – parodyti, kad ir tiek pasiekus reikia nepamiršti priesaikos tėvynei, ja didžiuotis.

„Kažkada pamąsčiau, kad, jei kiltų neramumų, drąsiai eičiau ginti savo šalies. Juk prisiekiau! Nedvejodamas daryčiau, ką galiu geriausiai. Tikrai didžiuojuosi, kad priklausau Krašto apsaugos savanorių pajėgoms“, – sako vienas garsiausių Lietuvos biatlonininkų, jau dvejose olimpinėse žaidynėse startavęs 30-metis Tomas Kaukėnas. Jis beveik dešimtmetį yra karys savanoris.

Tomui pritaria profesionalus karys boksininkas Algirdas Baniulis. „Man didžiulė garbė dėvėti kariuomenės uniformą, o reikalui esant be dvejonės stočiau ginti mūsų tėvynės“, – sako 24-erių sportininkas, kurio vienas svarbiausių karjeros laimėjimų – 2019-aisiais pasaulio kariškių sporto žaidynėse iškovotas bronzos medalis.

„Mano šviesaus atminimo senelis buvo partizanas, jam Lietuvos laisvė reiškė labai daug, tad šeimoje buvo ugdomos patriotinės vertybės. Natūraliai atsirado noras ne tik tapti savanore, bet ir bėgti su Lietuvos vėliava varžybose. Tas jausmas labai geras“, – sako olimpietė, daugkartinė Lietuvos čempionė, 33-ejų bėgikė Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė, kuri pagarbos vėliavai ir kariškai uniformai išmoko labai anksti – iš šeimos, o šias vertybes sutvirtino mokykloje tapusi Šaulių sąjungos nare.

„Jausmas duoti priesaiką, vilkėti kario uniformą – didingas. Susipina viskas – visa šalies istorija, pasididžiavimas, euforija. Sunku tą žodžiais nusakyti“, – nuoširdžiai sako tik pernai gruodį savanorio priesaiką davusi Europos čempionato prizininkė, 26 metų ieties metikė Liveta Jasiūnaitė.

Panašiai mąsto ir karys savanoris, Europos čempionato bronzos laimėtojas, 24-erių imtynininkas Kristupas Šleiva: „Manau, kiekvienam Lietuvos vyrui reikėtų pabūti kariuomenėje. Nebūtina metus, pakaktų kelių savaičių. Po jų taptų didesnis šalies patriotas nei prieš tai.“

„Lietuva mano kraujyje. Didžiuojuosi vilkėdama jos kariuomenės uniformą“, – prisipažįsta ir kita Europos čempionato prizininkė, 25 metų imtynininkė Danutė Domikaitytė.

Lietuvos kariuomenės sporto klubo, globojančios apie pusę šimto atletų, vedėjas atsargos pulkininkas leitenantas Valentinas Mizgaitis – pats buvęs sportininkas ir treneris, tad ypač gerai supranta sporto ir kariuomenės bendrumus bei abipusę naudą. Savanoris buvo ir jo sūnus, imtynininkas, olimpinis vicečempionas Mindaugas Mizgaitis, dabar savanoriškose krašto pajėgose tarnauja praktiškai visa vyrų ir moterų graikų-romėnų imtynių rinktinė, taip pat – geriausi šiuolaikinės penkiakovės sportininkai, nemažai lengvaatlečių, biatlonininkų, daug Kauno „Granito-Gajos-Kario“ rankininkų, orientavimosi sporto atstovų ir kitų.

Tapti kariais savanoriais jaunus perspektyvius sportininkus skatina ir patriotizmas, ir lengvatos, kurių jiems suteikia ši tarnyba. Pavyzdžiui, nebereikia rūpintis socialiniu draudimu, visos reikalingos išmokos čia garantuotos.

„Tai ypač aktualu, kai sulaukę aštuoniolikos jie išeina iš mokyklų, bet dar nespėja pasiekti rezultatų, kad juos imtų globoti LTOK. Tad kariuomenė jiems tampa paspirtimi. Už tai jie šaukiami į stovyklas, pratybas ir atstovauja Lietuvos kariuomenei kartą per metus vykstančiuose čempionatuose ar kariškių žaidynėse, kurios rengiamos kas ketverius metus. 2019-ųjų spalį jos vyko dėl COVID-19 liūdnai pagarsėjusiame Uhano mieste Kinijoje. Viskas buvo nuostabiai suorganizuota, specialiai nutiesta metro linija, pastatytas kaimelis, įrengtos puikios salės. Ten netikėtai triumfavo mūsų krepšininkai, finale įveikę kinus ir amerikiečius“, – pasakoja V.Mizgaitis.

Kariškių čempionatai būna išties aukšto lygio, nes daugybėje šalių profesionalūs sportininkai priklauso kariuomenei.

Ryškiausi sėkmingo sporto ir savanoriškų pajėgų bičiulystės pavyzdžiai – L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir J.Kinderis. Priesaiką davę dar visai jaunučiai ir niekam nežinomi, būdami kariais jie tapo vienais geriausių šiuolaikinės penkiakovės atstovų pasaulyje.

Lietuvos kariuomenės sporto klubas įkurtas 1998-aisiais, suorganizavo šešis pasaulio kariškių čempionatus, šalies atstovai dalyvavo septyneriose pasaulio kariškių žaidynėse. Pasaulio kariškių čempionais yra tapę boksininkai Jaroslavas Jakšto, imtynininkai Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Mantas Knystautas, maratonininkė Rasa Drazdauskaitė, orientacininkai Simonas Krėpšta, Sandra Paužaitė.

Savanorės priesaiką L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė davė vos pradėjusi karjerą – 2003-iaisiais.

„Tapti savanore mane paskatino treneris. Kadangi penkiakovė yra įtraukta į kariškių čempionatus, daug mūsų sporto šakos sportininkų tampa savanoriais, kad galėtų atstovauti savo šaliai juose, – pasakoja L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė. – Į mus, profesionalius sportininkus, kariuomenėje žiūrima labai palankiai ir nereikalaujama dalyvauti mokymuose bei kursuose šimtu procentų. Bet, kiek pavyksta, tiek dalyvauju ir įvairiuose renginiuose, ir prisidedu prie Lietuvos kariuomenės garsinimo čempionatuose. Pernai susitikome su kariais, surengėme seminarą, per kurį pristatėme penkiakovę. Randame būtų, kaip prisidėti prie bendros karių savanorių veiklos, juos motyvuoti.“

Laura puikiai prisimena bazinius mokymus, kai kelias savaites gyveno tikrą kario gyvenimą su visais fizinių jėgų reikalaujančiais žygiais, ropojimu per pelkes ir apkasus. „Tiesą sakant, tie mokymai ne tokie ir lengvi, ne visi tas savaites ištveria. Gal kiek paprasčiau juos atlaikome mes, sportininkai, nes mums visokie iššūkiai nėra naujovė, esame ir fiziškai, ir psichologiškai tvirtesni nei kiti“, – sako čempionė.

Ginklus – ne tik penkiakovėje naudojamą lazerinį pistoletą – Laura moka valdyti: „Man jie nėra naujiena, pasipraktikuoju šaudyti įvairiais, esu jų labai daug rankose turėjusi.“

„Savanoriu tapau prieš kokius šešiolika metų – buvau labai jaunas. Kadangi turėjau vyresnių kolegų karių, pasukau jų pramintu keliu. Ėjau juo gal net kiek aklai, daug nežinodamas, kas laukia, nes pasitikėjau draugais sportininkais. Kariuomenė man iškart pasiūlė papildomų varžybų, mokymų, atsirado ir pajamų šaltinis, kartkartėmis gaudavau inventoriaus“, – vardija J.Kinderis, kas jį, jauną sportininką, motyvavo pirmiausia.

Jis yra dalyvavęs dvejose kariškių žaidynėse, kurios, kaip ir olimpinės žaidynės, rengiamos kas ketverius metus. Individualioje įskaitoje abu kartus pateko į dešimtukus, o Pietų Korėjoje vykusių žaidynių mišrios estafetės rungtyje su Karolina Gužauskaite laimėjo medalį. „Tos varžybos nėra lengvas pasivaikščiojimas, jų lygis tikrai aukštas ir iššauna tokių paslėptų talentų, kurie tarptautinėse varžybose dar būna nematyti. Gaila, galėjau dalyvauti ne visur, nes kartais Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija nesuderindavo varžybų tvarkaraščių su kariuomene ir jos susikirsdavo“, – apgailestauja J.Kinderis.

Kiekvienais metais po priesaikos, dažniausiai pavasarį, kai varžybos dar nebūna įsibėgėjusios, penkiakovininkas vyksta į savaitgalio pratybas. Ten laukia žygiai, radijo ryšio, ginklo valdymo testai su visais kitais savanoriais. „Tie žmonės taip pat turi savo nuolatinius darbus, kaip mes – sportą“, – sako Justinas.

Ginklas jam, kaip ir visiems šiuolaikinės penkiakovės atstovams, yra kasdienis darbo įrankis. Tik kariuomenėje jų įvairovė didžiulė – nuo granatų iki įvairiausių šautuvų ir kulkosvaidžių.

„Man svarbu būti geru pavyzdžiu, įkvėpti kitus. Smagu garsinti Lietuvos kariuomenę, pavyzdžiui, per olimpines žaidynes, kai jose joju žirgu vilkėdamas paradinę kario uniformą. Karinė apranga išskiria iš civiliniais drabužiais apsirengusių kitų kolegų“, – šypsosi J.Kinderis.

Biatlonininkas T.Kaukėnas savanoriu tapo 2012-ųjų pavasarį. „Pasaulyje daug mano sporto šakos atstovų priklauso karinėms struktūroms. Mūsų federacijos prezidentas pasiaiškino, kokia situacija Lietuvoje, ir pasiūlė galimybę tapti savanoriu. Susidomėjau, nors veiklos ir be to pakako – juk ir sportavau, ir studijavau. Sudalyvavau baziniuose mokymuose, kurių pradžia buvo nelengva, reikėjo pritapti prie griežtos sistemos, tad pirmos trys dienos – tikrai neramios, daug nežinomybės, naujų dalykų“, – su šypsena prisimena T.Kaukėnas. Tačiau atlaikius pirmuosius išbandymus, įpratus prie ritmo tarnyba ėmė vis labiau patikti.

Ginklai kariuomenėje gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos biatlonininkai naudoja sportuodami – jie sunkesni, ne tokie patogūs, bet tvirtesni, patvaresni. „Dabar ir kariuomenėje ginklai patobulėję, palyginti su tais laikais, kai tik ten atsidūriau. Nuo sportinių kariniai skiriasi dar ir tuo, kad galima šaudyti serijomis, po kiekvieno šūvio nereikia užsitaisyti kaip biatlonininko šautuvo. Taiklaus šaudymo principai, žinoma, tie patys. Sporto įgūdžiai kariuomenėje padeda, tas džiugina“, – sako Tomas.

Kai laikė testus su kitu biatlonininku Karoliu Dombrovskiu, abu buvo vieni geriausių savo Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės Molėtų 806 pėstininkų kuopoje, kurią dėl tvarkos ir puikios atmosferos vadina tikra svajonių komanda.

Baigęs sezoną Tomas stengiasi neapleisti karinių reikalų, bet kol kas pirmenybė, žinoma, tenka sportui. Tačiau baigęs sportininko karjerą savanorių pajėgų jis tikrai nepamirš. „Metams bėgant jaučiuosi vis didesnis Lietuvos patriotas. Kol kas tą darau sportuodamas – nešu vėliavą, atstovauja savo nuostabiai šaliai, kuriai esu reikalingas. Darbas valstybės labui kariuomenėje man taip pat labai mielas. Tikiu, kad Lietuvoje bus dar geriau gyventi ir sportuoti. O aš kiek galėdamas prie to prisidėsiu“, – patikina T.Kaukėnas, kuriam yra tekę atlikti įvairių užduočių, pavyzdžiui, budėti pasienyje.

Kai gali, biatlonininkas būtinai atstovauja Lietuvai kariškių varžybose. 2014-aisiais pasaulio kariškių čempionate jis laimėjo sidabrą.

„Dar būdama mokykloje priklausiau Šaulių sąjungai, teko ir kariniame dalinyje Rukloje pabūti, ir Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, ir Karo akademijoje vado instruktoriaus kursus pabaigti. Joje kažkada svajojau studijuoti. Pakalbėjau su kariūnais, jie sakė, kad bus sunku suderinti profesionalią tarnybą ir sportą. Stoti į akademiją nemėginau, nors noras buvo. Susikoncentravau į sportą. Pasiekiau savo tikslų ir svajonių – dalyvavau 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse, bet vis tiek norėjau atsidurti arčiau kariuomenės, domėjausi, aiškinausi, kokios būtų galimybės“, – prisimena kitais metais po žaidynių, 2017-aisiais, į savanorių gretas įsiliejusi lengvaatletė V.Žūsinaitė-Nekriošienė.

Net ir augindama pusantrų metų dukrytę Gabiją Vaida neatsisako dalyvauti mokymuose savaitgaliais. Kol daugkartinė Lietuvos čempionė mokosi kariškų reikalų su kitais savanoriais, Gabiją mielai prižiūri Alytuje gyvenantys seneliai – sportininkės tėvai: „Metų pradžioje būna daugiau teorijos – kartojame statutus, topografiją, būna ginklų valdymo testai, taiklaus šaudymo, karo medicinos paskaitos ir taip toliau. Po to prasideda praktika: įvairūs žygiai – orientaciniai, pratybos. Metų pabaigoje vyksta vertinamosios pratybos, per kurias turime parodyti, ko išmokome. Esu net pirštą per vienas pratybas susižeidusi. Tuo metu buvo nedidelis šokas ir daug kraujo, bet paramedikė puikiai atliko savo darbą“, – pasakoja maratonininkė.

Už kartais jai padaromas išimtis, kada karo reikalai kertasi su profesionalios sportininkės tvarkaraščiu, ji labai dėkinga Dainavos apygardos 1-osios rinktinės 103 kuopos, kuriai priklauso, vadui.

Kariškių varžybos bėgikei nėra naujiena. 2018 m. pasaulio kariškių maratono čempionate Beirute ji Lietuvos kariuomenei iškovojo bronzos medalį.

Ieties metikė L.Jasiūnaitė savanorės priesaiką davė pernai gruodį. „Kartą sporto stovyklos Palangoje metu pietavome su kolegomis ir kalba pasisuko apie kariuomenę – daug kas iš jų jau buvo savanoriai. „Kodėl tu dar ne tenai?“ – paklausė manęs. Susimąsčiau. Prasidėjo karantinas, neišvykome į stovyklas užsienyje, ilgiau užsibuvau Lietuvoje, o ir apskritai daugiau laiko atsirado, tad užpildžiau anketą, sulaukiau kvietimo į trijų savaičių bazinius mokymus Alytuje“, – savą dar visai šviežią istoriją pasakoja Liveta.

Pirmas susidūrimas su karyba jai patiko, nors imti į rankas galingus ginklus nebuvo jauku: „Naujų potyrių daug. Mokėmės surinkti šautuvą, šaudyti iš visokiausių pozicijų. Tai – rimtas ginklas, galintis atimti gyvybę, užtat kiek keistai jį pirmąsyk gyvenime paėmusi jaučiausi. Bet ilgainiui pripratau ir prie jo, ir prie žygiavimo, visų kitų mokymų. Iš esmės ten man viskas patiko. Disciplina manęs, sportininkės, nenustebino – mes irgi gyvename panašiai, viskas sudėliota minučių tikslumu, nes tik taip dirbdamas pasieksi rezultatą. Gyvenimo ritmo skirtumai nedideli. Pavyzdžiui, keltis per mokymus tekdavo anksčiau – penkios trisdešimt, nors šiaip esu įpratusi devintą ar dešimtą. Ir gulti kariuomenėje reikia anksčiau.“

Liveta taip pat pabrėžia sporto ir karybos bendrystę atstovaujant šaliai tarptautinėse varžybose, ginant jos garbę. „Kariuomenė patriotinius mano jausmus tik sustiprino. Jei sulauksiu kvietimo kaip savanorė kažkur padėti, budėti, tuo metu būsiu vietoje ir galėsiu – aš tam tikrai pasirengusi“, – sako ieties metikė.

„Savanoriu tapau 2015-aisiais, kai tik baigiau mokyklą ir sulaukiau aštuoniolikos. Nebuvau apsisprendęs, kur studijuosiu, tad pasirinkau kariuomenę. Žinojau, kad imtynininkų jau yra savanorių pajėgose. Kariuomenėje sportininkai labai palaikomi, mes turime lankstų pratybų grafiką“, – pasakoja imtynininkas K.Šleiva.

Pirmosios dvi bazinių mokymų dienos tuomet aštuoniolikmečiui jaunuoliui pasirodė sunkokos. Iš pusšimčio kandidatų į savanorius keliolika pasitraukė. „Sportininkui atsilaikyti buvo lengviau nei likusiems. Esu pratęs gyventi punktualiai – ir treniruotis, ir valgyti, ir miegoti pagal tvarkaraštį. Paskui įsivažiavau, patiko, sužinojau daug ką naujo. Buvo įdomu ir rikiuotės, žygiavimai, orientaciniai, naktiniai žygiai, bet ypač – šaudymas“, – iš savo vaikiškų svajonių pačiupinėti šautuvą ir apžiūrėti tanką šiandien kvatoja Kristupas.

Priesaika, kario uniforma jam labai svarbu. „Ir pats jaučiuosi tvirtesnis, ir žmonės į vilkintį uniformą kitaip žiūri. Priklausydamas savanoriams jaučiuosi dar labiau atsidavęs Lietuvai, – sako sportininkas, jau spėjęs tapti pasaulio kariškių čempionato prizininku ir sudalyvavęs žaidynėse Pietų Korėjoje. – Kariuomenės varžybose sutinku labai daug pažįstamų – tų pačių, kurie dalyvauja visuose svarbiausiuose čempionatuose. Visame pasaulyje daug sportininkų priklauso kariuomenei.“

„Nesu silpna moteris, tad Lietuvai galiu atstovauti ir sportuodama, ir tarnaudama kariuomenėje. Norėjau save realizuoti ir vienur, ir kitur“, – šypteli imtynininkė D.Domikaitytė.

2016-aisiais, ištaikiusi laisvesnio laiko tarp varžybų ir treniruočių stovyklų, ji tris savaites skyrė baziniams mokymams Rukloje ir po jų davė priesaiką. „Mokymuose fiziškai sunku man nebuvo, bet tikrai įdomu. Mano sporto šaka – dvikova, vienas prieš vieną, bet įprotis kovoti tik už save nesutrukdė dirbti komandoje. Man viskas ten patiko“, – prisimena Danutė.

Mokykloje ji priklausė šauliams, tad kas yra kariški reikalai, ginklai – jau žinojo. Derinti sportą ir karės pareigas imtynininkei puikiai sekasi, tik kol kas viską užgožia olimpinė svajonė.

„Man labai smagu matyti Europos čempionatuose iškeltą Lietuvos vėliavą, užplūsta didžiulis pasididžiavimas. Labai myliu savo šalį, tikrai neketinu iš jos išvykti“, – sako Danutė.

Jai teko atstovauti šaliai kariškių žaidynėse Kinijoje, kurios paliko labai gerą įspūdį ir dėl varžovų meistriškumo, ir dėl itin preciziškos organizacijos.

Boksininkas A.Baniulis visada žinojo, jog savo ateitį nori sieti ir su sportu, ir su karyba. Bei įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tad baigus mokyklą 2015-aisiais Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija buvo geriausias pasirinkimas. „Režimas, dienotvarkė, viską reikia atlikti laiku – ne vėliau ar kaip kitaip. Tokia sėkmės formulė ir kariuomenėje, ir aukšto meistriškumo sportininkų gyvenime. Kariuomenė tik labiau įtvirtina suvokimą, kiek tai svarbu, norint pasiekti rezultatų“, – pripažįsta Lietuvos kariuomenės Karo policijos Kauno įgulos būrio vadas.

Savanoriais tapę sportininkai tik prisilietė prie rimtų kariškų reikalų, o A.Baniuliui tai kasdienis darbas. „Teko kasti apkasus, nakvoti miške, patruliuoti bazėje, dalyvauti įvairiose operacijose bei vykdyti paskirtas karines užduotis. Mūsų lauko taktinių pratybų aktyvioji fazė trukdavo net ir dvylika parų be pakankamo miego ir šiltos lovos. Dabar esu atsakingas už savo būrį, vykdau man paskirtas užduotis, esu dirbęs ir su šauktiniais“, – vardija Algirdas.

Jis laimingas, kad kariuomenė sudaro sąlygas vykti į stovyklas, svarbias tarptautines varžybas. Kariškių čempionatai, kuriuose atstovauja Lietuvai, jam taip pat jokia naujiena. Jie – aukščiausio lygio. „Pasaulio ir Europos čempionatuose sutinku tuos pačius žmones, kurie dalyvauja ir kariškių pirmenybėse. Sportuoti, atstovauti savo šaliai varžybose, vilkėti jos kariuomenės uniformą man labai svarbu. Šie dalykai sudaro tą kumštį, visumą, kuri yra mano stiprybė“, – sako A.Baniulis.