Norvegijos rankininkės dėl aukso kovojo kęsdamos ir fizinį, ir dvasinį skausmą

Praėjusią žiemą ne viena Norvegijos rankininkė mintyse tikriausiai piešė paveikslą, kaip ji ir jos komandos draugės bučiuoja Europos pirmenybių aukso medalius, o Oslo „Fornebu“ arenos tribūnose šėlsta penkiolika tūkstančių sirgalių.

Ši fantazija buvo labai tikroviška. Norvegijos rinktinė iš didžiųjų moterų rankinio turnyrų retai grįžta be medalių, todėl kas kitas, jei ne norvegės, turėjo lipti ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio turnyre, kurio lemiamos kovos buvo numatytos Osle.

Kad Norvegija bus viena iš dviejų 2020 metų Europos pirmenybių šeimininkių, Europos rankinio federacija (EHF) paskelbė dar prieš šešerius metus. Norvegai, kaip ir kiti šeimininkai danai, turėjo daug laiko atlikti pasirengimo darbus, tačiau COVID-19 pandemija sujaukė visus planus.

Šių metų vasarą ir rudenį ilgai nebuvo aišku, ar turnyras apskritai įvyks, o galiausiai jį rengė tik viena šalis. Ir ta šalis buvo ne Norvegija.

Norvegijos rankinio federacija rengti Europos pirmenybes atsisakė lapkričio 16 dieną, kai priimti geriausias žemyno rankininkes uždraudė šalies vyriausybė. Tiesa, formalaus draudimo nebuvo, bet ministrų kabinetas ir sveikatos apsaugos tarnybos iškėlė tokias sąlygas, kurias įvykdyti buvo neįmanoma.

„Vilties liepsnelė plazdeno iki paskutinės akimirkos. Vis dėlto esame priversti pripažinti, kad negalime surengti Europos pirmenybių nepažeisdami sveikatos saugumo taisyklių, – pasidavė Norvegijos rankinio sąjungos vadovas Kare Geiras Lio. – Mes ne kartą sakėme, kad Norvegijos sveikatos apsaugos tarnybos yra epidemijos valdymo čempionės, ir dabar džiaugiuosi galėdamas vėl tą pakartoti.

Dabar stengsimės padėti Danijos rankinio vadovams, kuriems teks pirmenybes rengti vieniems“.

Ar Danija imsis šio darbo viena, paaiškėjo tik po kelių dienų. Europos šalių rankinio federacijos išgyveno dar vieną nežinomybės savaitę, bet lapkričio 23 dieną EHF paskelbė, kad Danija yra pasiruošusi surengti stipriausių žemyno rinktinių turnyrą.

Niekas nepaneigs, žaisti namie būtų ir smagiau, ir patogiau. Net tuo atveju, kai sirgaliai į arenas neįleidžiami ir tuščiose tribūnose aidi tik atsarginių bei delegacijos narių palaikymo šūksniai, o rankininkės pustrečios savaitės nosį į lauką iškiša tik tada, kai išėjusios iš viešbučio ar arenos lipa į jų laukianti autobusą.

Kita vertus, dviejų Danijos miestų Koldingo ir Herningo arenose norvegės taip pat jautėsi kaip namie. Grupės varžybose jos visas šešerias rungtynes laimėjo mažiausiai septynių įvarčių skirtumu ir rimto varžovių pasipriešinimo sulaukė tik per dvejas paskutiniąsias rungtynes.

Bet kad ir kaip varžovės priešintųsi, Norvegijos rinktinės gynyba buvo tvirtesnė, o metimai – galingesni. Pusfinalyje norvegės nugalėjo turnyro šeimininkę Danijos komandą 27:24, o finale privertė sudėti ginklus Europos čempionės vardą gynusią Prancūzijos ekipą, kurią įveikė 22:20.

„Mūsų tikslai visada būna patys aukščiausi. Todėl buvo sunku, kai keliuose turnyruose netapome čempionėmis. Praėjusiais metais mums vis trūkdavo kelių geriausių žaidėjų, bet dabar jos grįžo į komandą ir buvo išalkusios pergalių, – po finalo sakė iš Islandijos kilęs ilgametis Norvegijos rinktinės treneris Thoriras Hergeirssonas. – Ši pergalė – viena nuostabiausių per mano darbo metus“.

Nors 56-erių Th.Hergeirssonas yra iš Islandijos, jis Norvegijoje jau seniai yra savas. Islandas šioje šalyje gyvena nuo sunkiai atmenamų laikų – 1986-ųjų, kai atvyko mokytis į Norvegijos sporto aukštąją mokyklą.

Baigęs mokslus, Th.Hergeirssonas liko gyventi Osle ir ilgainiui tapo vienu labiausiai vertinamų rankinio trenerių. Jis dar 2001 metais buvo paskirtas Norvegijos moterų rankinio rinktinės trenerės padėjėju ir kartu treniravo merginų rinktinę, o 2009 metais Norvegijos rankinio sąjunga pasiūlė jam perimti vyriausiojo trenerio pareigas.

Šiais metais Th.Hergeirssonas, kaip vyriausias treneris, laimėjo jau septintąjį didžiųjų turnyrų aukso medalį ir aplenkė savo pirmtakę Marit Breivik, kuri vadovavo rinktinei per šešis „auksinius“ turnyrus.

Nuo 2009 metų Norvegijos rankininkės su treneriu Th.Hergeirssonu vyko į keturiolika didžiųjų turnyrų (Europos ir pasaulio pirmenybių bei olimpinių žaidynių) ir per juos pasipuošė net vienuolika medalių komplektų.

Per tuziną metų norvegės ant garbės pakylos nestovėjo tik tris kartus, bet du iš jų – užpernai ir pernai. Sunkūs laikai Norvegijos rinktinei atėjo, kai jai per 2018 metų Europos ir 2019 metų pasaulio pirmenybes negalėjo padėti geriausia šių dienų Norvegijos rankininke laikoma Nora Mork.

Dėl sunkių kelio traumų N.Mork ilgus mėnesius praleido be rankinio kamuolio, tačiau šiais metais ji vėl grįžo į aikštę ir pakeitė rinktinės veidą. Per Europos pirmenybes 29 metų dešinioji pusiau kraštinė įmetė 52 įvarčius ir tapo rezultatyviausia turnyro žaidėja.

„Norvegijos sporto istorijoje sunku prisiminti tokią psichologiškai stiprią sportininkę, kaip N.Mork, – rašė „VG“ sporto apžvalgininkas Leifas Welhavenas. – Ne vien N.Mork fizinės galimybės yra lyg iš kito pasaulio. Ji atspari sukrėtimams ir niekada nepasiduoda. Neatsitiktinai ji geriausiai žaidžia tada, kai to labiausiai reikia komandai“.

Tiesa, net ir N.Mork ne visada žaidė tobulai. Kai iki lemiamų rungtynių sirenos likus 4 min. teisėjos pašalino vieną varžovę, žaidėjos pranašumą įgijusios norvegės ne tik neįmetė, bet ir prarado kamuolį. N.Mork atliko netikslų perdavimą, o kamuolį pagriebusi Estelle Nze Minko greitoje atakoje išlygino rezultatą 20:20.

Tačiau jau kitoje atakoje ant savęs supykusi N.Mork ištaisė klaidą. Ji galingu metimu pasiuntė kamuolį į Prancūzijos rinktinės vartų tinklą ir pelnė kone svarbiausią turnyro įvartį.

„Visi turbūt jau pavargo to klausytis, bet pakartosiu. Kai man per porą metų atliko dešimt kelio operacijų, nemaniau, kad galėsiu grįžti į aikštę ir juo labiau kad kada nors vėl žaisiu Europos pirmenybių finale.

Pernai tokiu metu gulėjau ant sofos ir žiūrėjau pasaulio pirmenybių transliacijas. Daug ištvėriau, kad galėčiau grįžti, bet dėl tokių akimirkų buvo verta kentėti, – po finalo duodama interviu Norvegijos TV2 televizijai kalbėjo N.Mork. – Daugelis abejojo, ar esu geros sportinės formos, bet tapau rezultatyviausia turnyro žaidėja. Ką dar galėčiau padaryti?“

Traumos nebuvo vienintelė N.Mork užgriuvusi neganda. Prieš kelis mėnesius rankininkė sužinojo, kad jos motina serga vėžiu. Dėl to anksčiau tris sezonus Djoro „Audi“ aprangą vilkėjusi norvegė atsisakė pelningesnių Vidurio Europos klubų pasiūlymų ir šį sezoną žaidžia tėvynėje – Kristiansando „Vipers“ komandoje.

N.Mork rezultatas Europos pirmenybėse yra idealus. Ji ketvirtą kartą žaidė stipriausių žemyno komandų turnyre ir iškovojo ketvirtąjį aukso medalį.

Šiais metais taip pat ketvirtąjį kartą Europos čempionėmis tapo Heidi Loke ir Stine Oftedal, o Katrine Lunde, Camilla Herrem ir Marit Frafjord laimėjo penktuosius Europos pirmenybių aukso medalius.

40-metei vartininkei K.Lunde šis turnyras buvo ypatingas. Lapkričio pradžioje, jau paskelbus rinktinės sudėtį, ji sužinojo, kad laukiasi antrojo kūdikio. Tačiau po kelių savaičių moteris patyrė persileidimą ir, kitai vartininkei Siljei Solberg užsikrėtus koronavirusu, pranešė treneriams, jog yra pasiruošusi žaisti Europos pirmenybėse.

„Rinktinė man yra kaip antra šeima. Visos komandos draugės mane labai palaiko, todėl čia jaučiuosi gerai“, – sakė prie komandos netikėtai prisidėjusi K.Lunde.

O pirmenybėms jau įsibėgėjus į rinktinę grįžo ir S.Solberg, pasinaudojusi tuo, kad rankinio turnyruose žaidėjų registravimo taisyklės yra liberalesnės negu futbolo ar krepšinio varžybose – per rankinio Europos ar pasaulio pirmenybes galima keisti į paraišką įtrauktus žaidėjus.

„Prieš keturias savaites net neįsivaizdavau, kad galiu čia atsidurti“, – po finalo džiaugėsi Djoro „Audi“ klube žaidžianti S.Solberg, kuri užsikrėtusi koronavirusu nejautė jokių simptomų, todėl mankštinosi neišeidama iš namų ir laukė, kol jos COVID-19 testas bus neigiamas.

Sunkesne COVID-19 forma sirgo rudenį koronavirusu taip pat užsikrėtusi kita Norvegijos rinktinės ir „Audi“ klubo žaidėja Veronica Kristiansen. Ji ligos pasekmes vis dar jautė ir per Europos pirmenybes. 30-metė kairioji kraštinė dėl išsekimo netgi praleido paskutines grupės varžybų rungtynes, bet per lemiamas dvikovas vėl buvo aikštėje.

„Kad laimėtumėm aukso medalius, rankininkėms reikėjo įveikti ne tik varžoves, bet ir save. Laimėjome, nes parodėme išskirtinę komandos dvasią ir susitelkimą“, – auksinį Norvegijos rinktinės žygį per kančias į žvaigždes apibendrino treneris Th.Hergeirssonas.