Portalui sports.ru interviu davusi viena garsiausių praėjusio šimtmečio Rusijos biatlonininkių Anfisa Rezcova papasakojo, kad per jos karjerą ji ne kartą vartojo dopingą ir tai leido jai tapti keturiskart olimpine čempione bei pasaulio pirmenybių laimėtoja.
A.Rezcova patikslino, kad ji nežinojo, kas per dopingas jai buvo švirkščiamas į organizmą, tačiau jis buvo jai labai efektyvus.
„Olimpiadai mes rengėmės dviem grupėmis, – teigė 55 metų Maskvos srities biatlono federacijos vadovė A.Rezcova. – Viena iš grupių buvo pas trenerį Grušiną, o aš pas Lopuchovą. Mūsų grupėje dopingo nebuvo – tik kraujas. Mums perpilinėjo kraują.
Per pasirengimo varžyboms laikotarpį iš mūsų ėmė kraują – tai buvo daroma 3-4 kartus per metus. Kai treneriai matė, kada jaučiamės puikiai, liepdavo nueiti duoti kraują.
Paimdavo iš viso apie 800 gramus ir jį supildavo į stiklainį, po to tą indą įdėdavo į šaldytuvą. O jau žiemą prieš varžybas „suleisdavo“ tą kraują mums atgal.
Gal kažkam ir padėdavo, bet, tiesą pasakius, man visiškai nepadėdavo.
Bet po to pajaučiau dopingo jėgą, kai man adatomis švirkštė jį visur – ir į vieną vietą, ir į kitą, ir į trečią. Efektas buvo.
Kai grįžau po motinos atostogų 1996 metais ant slidžių ir biatloną iškeičiau į slidinėjimo varžybas, dirbau treniruotėse kaip arkys, bet man pasakė: reikia ir kai ko daugiau.
Esmė – buvo pas mus tokia mergaitė Danilka – Olga Danilova. Ji treniravosi pas Grušina, važiavo į dvi ar tris olimpiadas tik simboliškai pakovoti.
O čia ji laimi. Nieko nesuprantu – kokia vieta ji galėjo laimėti pirmąją vietą? Pasirodo, ji turėjo, sakysime, rėmėją.
Buvo toks Vladimiras Aleksandrovas – atrodo, kad televizorių gamyklos „Rubin“ vadovas. Tai jis per daktarą jai užsakė „programą“.
Tai kai po dukros Kristiušos gimimo sugrįžau į sportą, nuėjau pas tą daktarą ir sakau – visiems darote, darykite ir man.
Jis man paaiškino, kad reikia sumokėti už keturių mėnesių kursą. Ir va, tada tikrai pajaučiau tuos papildus organizme. Jei ką, neišsižadu nuo dopingo, tik nežinojau, tai dopingas ar ne.“
Į žurnalisto klausimą, ar A.Rezcova nenorėjo sužinoti, ką jai daktaras švirkštė, ji kalbėjo ramiai: „Ne, nenorėjau. Ir dabar nenoriu žinoti, ką man suleisdavo.
Man tai padėdavo – ir taškas. Jei būčiau įkliuvusi dopingo kontrolieriams, greičiausiai, už tai atsakyčiau. Prieš šventą ikoną stovėdama galiu pasakyti: nežinau, ką man suleisdavo. Tie priedai buvo kaifas – visus aplenkdavau ir ačiū dievui“.
A.Rezcova yra trijų olimpinių auksų biatlone savininkė – ji triumfavo estafetės varžybose 1988 metais Kalgaryje, po to laimėjo asmenines varžybas 1992 metų Albervilio olimpiadoje ir 1994-ųjų Lilehamerio žaidynėse.
Taip pat ji nusiskynė aukso apdovanojimą slidinėjimo varžybose 1998 metų Nagano žaidynėse.
Bet to A.Rezcova triumfavo trijuose pasaulio biatlono čempionatuose ir dukart laimėjo pasaulio taurę.
Prieš kurį laiką A. Rezcova viešai paskelbė, jog merginų kelias į Rusijos biatlono rinktinę ėjo „per lovą“. Tai sukėlė nemenką skandalą šalies sporto visuomenėje.
„Viskas prasidėjo dar mano sportavimo laikais – pereinamajame devintame-dešimtame dešimtmečiuose.
Tapo madingas „lovos režimas“, kai treneris permiegodavo su kiekviena komandos sportininke, o vėliau tos, kurios treneriams patikdavo, patekdavo į rinktinę...
Ne pagal sportinius pasiekimus, o pagal sugebėjimus lovoje“, – atvirai pasakojo Rusijos sporto garsenybė.
