Tad šis pokalbis su N.Nasvyčiu – apie naujas pareigas, buriuotojų kelią per audringus pandemijos vandenis į Tokiją ir jį patį, burių šotus tampantį nuo aštuonerių metų.
– Gal jau žinote sritį, kurią tapęs LTOK viceprezidentu kuruosite?
– Turiu idėjų ir norėčiau prisidėti prie tų problemų, kurios buvo iškeltos per asamblėją, sprendimo. Problema Nr. 1, kurią reikia spręsti per ateinančius metus, – gausesnė olimpiečių komanda. Ir prezidentė sakė, kad jos svajonė – šimtas mūsų atletų olimpinėse žaidynėse.
Matome, kad dabar mūsų olimpiečių sumažėję. Ir tam yra objektyvių priežasčių, tokių kaip sugriauta sporto medicinos sistema. Tai buvo politiniai sprendimai. Turbūt būtų galima paanalizuoti ir darbą visose federacijose. Aš ir pats matau, kur mes, buriuotojai, galime pasitempti. Kitur yra tas pats. Reikėtų pasidaryti problemų sąrašą ir bandyti jas spręsti, tobulinti veiklą ieškant ir naujų sprendimų.
Olimpinis komitetas dabar yra tapęs pačia stipriausia sporto organizacija Lietuvoje. Sporto departamento nebeliko, o labai sumažintas ministerijos sporto skyrius perkrautas dokumentacijų tvarkymais ir savo pajėgumais iki strateginių sprendimų vargiai ar gali ateiti. O strateginiai sporto plėtros sprendimai dabar labai reikalingi. Ko gero, yra tas laikas, kai Olimpiniam komitetui reikėtų imtis iniciatyvos, galbūt kartais užsiimti veikla, kuri nėra tiesiogiai jam priklausanti.
– Ar manote, kad iki Paryžiaus olimpinių žaidynių įmanoma šią ribą pasiekti, ypač turint omenyje, kad visą pasaulio tvarką šiandien iš naujo kuria pasaulinė pandemija?
– Nemanau, kad tai lengvai pasiekiama. Tai kelrodė žvaigždė. Bet jeigu tų žvaigždžių neturėsi, nejudėsi į tą pusę. Prezidentės žodžiai ambicingi. Kaip tik studijavau britų patirtį. Matome, kaip jie, užsibrėžę ir tinkamai sustrategavę savo žingsnius, per praėjusias olimpines žaidynes jau aplenkė kinus – kalbu apie aukso medalius. Mūsų tikslas būtų dalyviai – olimpiečių skaičius. Jeigu gerai sustrateguoji, pasižiūri, kur problemos, jeigu sugebi į tą bangos kėlimą įtraukti ir politikus, – įmanoma.
Mes, buriuotojai, pabandėme kelti bangą dėl sąmoningesnio vienkartinių plastiko pakuočių vartojimo. Greit pamatėme, kad daugelis Lietuvos savivaldybių priima šią mūsų iniciatyvą. Tad reikėtų sukurti veiksmų planą ir pakelti tokią bangą, kuri įtrauktų žmones, o matant norą, darbą ir, aišku, gerėjančius rezultatus būtų aktyvuota ir nacionalinė ambicija. Reikėtų pastudijuoti britų patirtį.
– Ką tik išsirinkome ir naują Seimą, į kurį kandidatavo ne vienas sporto žmogus, tačiau rinkėjų pasitikėjimą gavo vos vienas kitas. Kaip manote, ar naujasis Seimas atsigręš į sporto problemas?
– Manau, sportas nėra politinių kovų arena. Jis turėtų rūpėti visiems. Ir negalėtų būti taip, kad aš nepadėsiu, nes iniciatyvą rodo mano oponentas. Čia matau labai stiprias prezidentės D.Gudzinevičiūtės savybes ir pozicijas. Ji turi drąsos eiti, motyvuotai kalbėti ir, manau, neturėtų kilti sunkumų palaikant santykius su politikais.
– Atsigręžkime į jūsų asmeninę patirtį ir santykį su sportu. Buriuojate nuo aštuonerių metų. Kaip atradote šią sporto šaką?
– Kaip dažnai būna, įtraukė kiemo vaikai. Kažkas nueina į būrelį, kažkas papasakoja, kažkam patiko, tada prisijungia kiti. Taip vienu metu vos ne visas mūsų kiemas Antakalnyje ėjo į buriavimą. Paskui, aišku, išliko tik keli žmonės. Taip viskas prasidėjo. Treniruotės Trakuose, paskui buriavimo stovyklos, kurios man labai patiko, nes pasijusdavau savarankiškas. Tas lenktynių azartas, kuris man būdavo visada labai svarbus, tave užvaldo ir įtraukia…
Buriavimas iš tikrųjų geras sportas ir vienas iš nedaugelio, kuriuo gali užsiimti nuo vaikystės iki gilios senatvės tiesiog keisdamas jachtų rūšis. Nereikia pereiti į turistinį buriavimą – gali ir lenktyniauti, tiesiog šalia tavęs gali būti tvirtų jaunų žmonių įgula, kuri perims fizinę dalį, o pačiam liks naviguoti, strateguoti. Man šis sportas tuo ir patrauklus. Niekada netampi veteranu.
– Ar buriavimas jums buvo vienintelė sporto šaka?
– Esu žaidęs mokykloje krepšinį, buvau ir Vilniaus krepšinio rinktinėje, keletą metų – vienas geriausių žaidėjų. Truputį teko irkluoti. Bet buriavimas – mano gyvenimo sportas. Matau jame daug svarbių dalykų. Be sportinio azarto, be noro kažką nauja išvysti, nuplaukti į naujus kraštus, yra ir asmenybės formavimas, ką mes ypač pabrėžiame, kai bandome pritraukti vaikus. Kiekvienas, netgi mažos jachtutės „Optimisto“, vairininkas yra sprendimų priėmėjas – kaip ir kur pasukti, kiek patraukti burę. Tai ugdo tave kaip kūrybingą žmogų.
– Be kūrybiškumo, kokių dar savybių jums padėjo išsiugdyti buriavimas?
– Tai ir komandinis sportas. Vienvietės jachtos – pirmasis etapas. Bet vėliau, jeigu plauki didesne jachta, visada yra komanda. Juk nežinai, kokiomis sąlygomis teks buriuoti, o kiekvienas šalia esantis žmogus galbūt taps tavo gelbėtoju užėjus audrai. Tai ugdo tave kaip labai atsakingą žmogų, sugebantį įvertinti draugo ir kito komandos nario svarbą. Ir tu pats save turi nuteikti, kad, be sportinio azarto, kartais buriavimas gali būti susijęs su žmonių gyvybėmis. Šie dalykai daro tave labai atsakingą, o šiais laikais, manau, tai ypač svarbi savybė.
-Ar jachtos kapitonui yra lengviau ir federacijos vairą paimti į savo rankas? Ar tarp šių veiklų apskritai yra paralelių?
– Mes su Pauliumi Kovu netgi skaitėme paskaitas ir lyginome buriavimą ar buvimą jachtoje su įmonės arba net valstybės valdymu. Kaip dabar tapo populiaru sakyti: koks skirtumas, iš kur vėjas pučia, jeigu žinai, kur nori nuplaukti. Viskas čia susiję.
– Jūsų šviesaus atminimo tėvas, garsus architektas Algimantas Nasvytis domėjosi sportu? Ar gyvavo šeimoje sportinės tradicijos?
– Tėvas studijuodamas Dailės institute žaidė krepšinį, atstovavo Vilniaus rinktinei, buvo ir Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. Jam sportas, galiu drąsiai pasakyti, rūpėjo iki gyvenimo galo. Jis žiūrėjo visas varžybas per televiziją, jis tuo degė, tai buvo iš jaunystės atėję dalykai. Aš manau, kad daugelis iš tos kartos, sportavusios jaunystėje, sportui liko ištikimi. Jis nesigirdavo, bet kai tvarkiau jo archyvus, radau jam skirtą buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidento Juano Antonio Samarancho apdovanojimą. Sportas buvo mūsų gyvenimo dalis.
– O jūs pats pradėjęs buriuoti turėjote olimpinių ambicijų?
– Buvo tokia gana sudėtinga jachtų klasė „Skrajojantis olandas“, kurios dabar nebėra. Būdamas 18 metų su jūreiviu Rimvydu Rimdžiumi tapau šios klasės SSRS jaunimo čempionu. Tada mane pakvietė į SSRS olimpinio rezervo komandą. Reikėdavo važiuoti į Maskvą, vykdavo mokymai, visokie testai. Trejus metus važinėjau. Aišku, kad turėjau ambicijų. Tuomet tuo tik ir gyvenau. Per metus mums reikėdavo startuoti dešimtyje varžybų. Jos vykdavo nuo Baltijos iki Juodosios jūros: nuimi stiebus, pakuoji švertus, vairus, bures, krauni laivus į vagonus ar sunkvežimius… Visą laiką pavydėdavau krepšininkams, kad jiems tereikia aprangą ir kamuolį pasiimti.
Mūsų varžybos trukdavo apie savaitę. Taigi apie dešimt savaičių būdavo gryno buriavimo, o tuo metu aš studijavau Dailės institute. Aišku, buvau visiškai tam atsidavęs, turėjau aukščiausių siekių.
Bet buriavimas – techninis sportas. Ir visi laivai, burės yra pinigų klausimas, o tais laikais buvo valiutos klausimas, nes viską reikėjo pirkti užsienyje. Lietuvoje sportininkams nebuvo galimybių kasmet atnaujinti burių ir tas buvo matyti. Šis aspektas labai blogai motyvavo: vienais metais laimi varžybas, o po metų plauki tuo pačiu inventoriumi ir matai, kad kitų šalių sportininkai viską nauja turi, o tu nieko negavai ir dėl to nebegali taip greitai plaukti. Po trejų metų rinktinėje perėjau į jūrinį buriavimą – mačiau, kad nepavyks, todėl tęsiau jau kitokį buriavimą.
– Kiek laiko išbūnate neišplaukęs į vandenis?
– Nuolat plaukioju. Kai jauti nuovargį darbe, žinai, kad išplaukę ir grįžęs sugebėsi į viską pažiūrėti kitaip. Juk išplaukus pasikeičia vertybės. Ir tada grįžęs matai, kad jokia čia problema, nors prieš išplaukiant atrodė kitaip. Todėl buriuosiu, kiek galėsiu.
– Pakalbėkime apie buriuotojų reikalus. Spalio viduryje Lenkijoje vyko Europos čempionatas – rimčiausias sportininkų jėgų išbandymas šiemet. Ką parodė šios varžybos? Kaip pavyko mūsų sportininkams joms pasirengti namie?
– Sakyčiau, pavyko vidutiniškai. Mes akivaizdžiai pamatėme, kad treniruotės čia, Kuršių mariose Kaune, vis tiek neužtikrina maksimalaus pasirengimo, nes varžybos vyksta jūrose. O mes Lietuvoje jūroje treniruotis negalime. Taigi iškart po varžybų kalbėjomės su treneriais, kad vis tiek bandysime rasti galimybių ir lėšų rengti treniruočių stovyklas kažkur prie jūros, kad būtų galima pajausti kitokią bangą, kitokį vėją. Juolab turime labai nedidelę galimybę dar vienam mūsų žmogui patekti į olimpines žaidynes, o kitiems dviem, jau patekusiems, reikia ruoštis. Tad bandysime kažkaip įgyvendinti treniruočių jūroje idėją.
Patekti į olimpines žaidynes dar gali Karolis Janulionis ir Martis Pajarskas, kurie plaukia „Laser Standart“ jachtomis. Šį paskutinį likusį šansą jie turės per kitų metų Europos čempionatą, bet nei jo data, nei vieta nėra paskelbta. Viskas stumdoma ir sunkiai nusakoma.
– Tad į olimpines žaidynes tenka plaukti per nemenką pandemijos audrą?
– Ne mums vieniems.
