Juos Sidnėjuje vienijo ne tik Lietuvos trispalvė ir vienas kambarys, bet ir bendras likimas – medalius abu iškovojo ne tose rungtyse, kuriose planavo.
Ir Rolandui Urbonui, ir Kęstučiui Bartkėnui Sidnėjaus žaidynės buvo antrosios. Regėjimo negalią turintys lengvaatlečiai jau spėjo pasižymėti 1996 m. Atlantos paralimpiadoje: R.Urbonas iškovojo bronzą rutulio stūmime, o K. Bartkėnas pelnė du medalius: sidabrą 10 000 metrų bėgime ir bronzą 5000 metrų bėgime.
Australijoje įpareigojo ne tik paralimpinių prizininkų statusas. R. Urbonui Sidnėjuje, per žaidynių atidarymą buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę. Mūsų šalies vėliavnešiu kaunietis buvo net penkiose paralimpiadose – nuo 1996 m. Atlantos iki 2012 m. Londono žaidynių. Visą sportinę karjerą.
„Nešiau vėliavą Atlantoje, vėliau paprašė nešti Sidnėjuje, po to jau niekas net neklausė. Tai tapo savotiška tradicija. Londone pasakiau, kad tai paskutinės mano žaidynės ir per uždarymą perdaviau šias garbingas vėliavnešio pareigas Mindaugui Biliui“, – šypsodamasis prisiminimais dalijasi R.Urbonas.
Mintimis grįžęs į Sidnėjų, R. Urbonas prisipažįsta, kad šios žaidynės susiklostė ne visai taip, kaip jis tikėjosi. Lengvaatletis daugiausiai vilčių siejo su pagrindine savo rungtimi – rutulio stūmimu, bet sektoriuje parodė ketvirtą rezultatą ir liko šalia garbės pakylos. Atlantos žaidynių sėkmės pakartoti nepavyko.
„Manau, koją pakišo aklimatizacija, nes rutulį stūmiau pirmomis žaidynių dienomis. Kelionė į Sidnėjų buvo labai ilga. Atvykus į Australiją, dienomis norėdavosi miegoti“, – pasakoja R. Urbonas.
Kaunietis įspūdingai atsigriebė disko metime, jau pirmais metimais užfiksuodamas asmeninį ir paralimpinį rekordą – 45 m 86 cm. R.Urbonas apie 10 minučių buvo lyderio pozicijoje ir slapčia vylėsi pelnyti auksą, bet titulą ir rekordą nugvelbė ilgametis lietuvio varžovas australas Russellas Shortas – 46 m 55 cm.
„Pirmais metimais parodžiau, ką galiu. Manau, mano varžovams buvo labai nelengva psichologiškai. Bet va australas vis tiek buvo stipresnis... Paaiškėjo, kad iki pirmos vietos man toloka. Aišku, visada tikiesi, kad bus geriausias rezultatas. Bet labai džiaugiausi ir antra vieta, ypač po to, kai su rutuliu nepasisekė...
Per penkias paralimpiadas iškovojau dvi bronzas ir vieną sidabrą. Visą karjerą mane lydėjo labai stiprūs varžovai: kinai, australai, ukrainiečiai, rusai. Žinoma, norėjosi pirmos vietos, paralimpinio aukso medalio. Man tik jo praktiškai ir trūksta, nes ir pasaulyje, ir Europoje pirmos vietos iškovotos“, – sako R. Urbonas.
R. Urbonas atsimena, kad Lietuvos delegacija medalius Sidnėjuje šventė su šampanu ir skambant Marijaus Mikutavičiaus dainai „Trys milijonai“, kurios akordai paralimpiečius lydėjo per visas žaidynes.
Lietuvos sportininkai Sidnėjaus žaidynių kaimelyje šventė ne tik R. Urbono ir golbolo rinktinės sidabrą, bet ir K. Bartkėno bronzos medalį. Šis buvo iškovotas 5000 m bėgimo distancijoje.
Vis tik kauniečio pasiekimą lydėjo kuriozai. K. Bartkėnas prieš žaidynes intensyviai rengėsi dvigubai ilgesnei 10 000 metrų distancijai, bet, likus dviems mėnesiams iki starto, atskriejo žinia, jog rungtis atšaukta.
Nors K.Bartkėnas perpus trumpesnėje distancijoje finišavo trečias, jis iki šiol mano, kad galėjo būti geriau.
„Forma buvo gera, galėjau geriau bėgti. Treneris liepė nuo pradžių bėgti greitai, o man gavosi atvirkščiai. Kai priekyje mes likome trise, galvojau, kad bėgu trečias, viskas gerai. Reikėjo elgtis drąsiau, o ne sėdėti už nugaros ir kažko laukti. Likus dviems ratams, jie sėkmingai finišavo, o man neužteko sveikatos.
Ruošiausi bėgti 10 kilometrų, gal dėl to viskas taip ir susiklostė. Manau, gal šiek tiek bijojau rizikuoti, dėl to ir bėgau paskui varžovus. Aišku, medalis yra smagu, niekas tikrai neliūdėjo. Tik po poros savaičių, viską apibendrinat, aplankė mintys, kad galėjo būti geriau“, – pasakoja tuometinis Alfonso Buliuolio auklėtinis.
Bronza pasipuošęs K. Bartkėnas 5000 metrų distanciją Sidnėjuje įveikė per 15 min. 24,81 sek. Sidabrą pelnė panamietis Saidas Gomezas (15:21.64), auksą – tunisietis Maheras Bouallegue (15:15.13).
Du dešimtmečius paralimpiniam sportui atidavęs, Atlantos, Sidnėjaus ir Atėnų žaidynėse dalyvavęs ir net keturis paralimpinius medalius iškovojęs K.Bartkėnas pasakoja visada lygiuodavęsis į sveikuosius.
„Bėgdamas vienas, tu varžaisi tik su savimi. Treneris A. Buliuolis net versdavo mane bėgti su sveikaisiais. Jis man sakydavo: kojas tu turi, o jeigu prastai matai, tai bėk atsargiau ir viskas.
Todėl aš labai džiaugiuosi dėl dabartinių Lietuvos paralimpinio komiteto iniciatyvų integruoti sportininkus su negalia į sveikųjų čempionatus. Juk sportininkas konkuruoja, pajunta varžybų jaudulį, o nuvažiavęs į tarptautines varžybas ne taip stresuoja“, – svarsto K. Bartkėnas.
Veteranas sako įdėmiai sekantis Lietuvos paralimpinio sporto naujienas ir aktyviai palaikantis dabartinius mūsų šalies paralimpiečius, būsimus žaidynių dalyvius. Artėjant Tokijo žaidynėms, K. Bartkėnas išskiria maratonininkę Aušrą Garunkšnytę, jau turinčią paralimpinį kelialapį.
„Ypatingai džiaugiuosi dėl Aušros Garunkšnytės. Neslėpsiu: iš jos tikiuosi daug, nemažai į ją dedu vilčių. Ji labai daug dirba. Aišku, tas karantinas ir kiti dalykai kiek trukdo, nukeltos žaidynės.
Atsimenu, ne kartą Aušrą raginau išbandyti maratoną. Ji labai šauni ir darbšti“, – pasakoja K.Bartkėnas, puikiai pažįstantis ir A.Garunkšnytės trenerį Liną Balsį – buvusį komandos draugą Lietuvos rinktinėje ir varžovą.
Kęstutis Bartkėnas
1996 m. Atlantos vasaros paralimpinės žaidynės
2 vieta (5000 m)
3 vieta (10 000 m)
2000 m. Sidnėjaus vasaros paralimpinės žaidynės
3 vieta (5000 m)
2004 m. Atėnų vasaros paralimpinės žaidynės
3 vieta (10 000 m)
