„Fiziškai jaučiuosi puikai, gal ir galėčiau žaisti, bet pirmiausia reikia, kad kokios nors varžybos būtų“, – šypteli Dainius Zubrus, paklaustas, ar dar apsivilks Lietuvos rinktinės aprangą.

Jau dvejus metus mūsų šalies ledo rituliui vadovaujantis atletas stengiasi ne tik žaidimu aikštelėje kuo daugiau prisidėti prie šios sporto šakos plėtros Lietuvoje ir naujų aukštumų.

Asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas šiemet kaip niekada ilgai užsibuvo gimtinėje. Atskridęs čia balandį, atgal už Atlanto, kur likusi jo šeima, buvusi NHL žvaigždė išsiruošė tik rugsėjo pabaigoje.

Prieš iškeliaudamas pas išsiilgtą šeimą 42 metų D.Zubrus dar spėjo sudalyvauti Vilniaus maratono metu vykusiame 5 km bėgime ir trasą įveikė vilkėdamas buvusio krepšininko Rimanto Kaukėno įkurto labdaros fondo suburtos komandos „Aplenkime vėžį“ rožinę aprangą.

Būrį įvairių sričių garsenybių sutelkusi komanda kvietė palaikyti sunkiai sergančius vaikus. Daug dažniau „Hockey Lietuva“ vadovui tenka vilktis oficialius drabužius ir spręsti Lietuvos ledo ritulio problemas.

Viena svarbiausių, pasak D.Zubraus, – bazių trūkumas. Tačiau šiemet daug daugiau bėdų visam sportui sukėlė COVID-19 pandemija. Visai netoli finišo kovo mėnesį buvo nutrauktas ir Lietuvos ledo ritulio čempionatas.

Be to, koronavirusas sudaužė viso pasaulio ledo ritulininkų planus išmėginti jėgas įvairaus lygmens pasaulio čempionato pakopose. Lietuvos vyrų rinktinė pavasarį turėjo rungtyniauti planetos pirmenybių pirmojo diviziono B grupės varžybose Katovicuose.

Tačiau dėl pandemijos čempionatas šiemet neįvyko ir Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) sprendimu buvo perkeltas į 2021 m. Vėl tame pačiame Lenkijos mieste balandžio 26 – gegužės 2 d. numatytame turnyre dėl vienintelio bilieto į dar aukštesnę pakopą kartu su šeimininkais ir lietuviais rengiasi kovoti japonai, estai, ukrainiečiai ir serbai.

Be pasaulio čempionato kitąmet liks jaunimo (iki 20 m.) Lietuvos rinktinė, nes Rumunijoje turėjęs vykti antrojo diviziono A grupės turnyras šį rugsėjį buvo atšauktas. Jaunių (iki 18 m.) to paties lygmens varžybos, kuriose žaistų lietuviai, numatytos 2021 m. balandį Estijoje.

Pirmą kartą paragauti olimpinių žaidynių atrankos varžybų skonio neteks mūsų šalies moterų rinktinei. Gruodį ji turėjo debiutuoti atrankos turnyro pirmajame etape Islandijoje, tačiau varžybas nuspręsta atidėti, o nauja jų data paaiškės vėliau.

Tiesa, vos pernai suburtai ir 2019-ųjų pabaigoje žemiausioje planetos pirmenybių pakopoje sėkmingai debiutavusiai moterų rinktinei ir visai „Hockey Lietuva“ organizacijai svarbiausias išbandymas turėtų būti kovo 15–21 d. Kaune numatytas pasaulio čempionato trečiojo diviziono turnyras, kuriame kartu su šeimininkėmis kovotų dar septynių šalių komandos.

– Varžybos vyktų šiuo metu dar statomoje Kauno ledo arenoje. D.Zubrus neabejoja, kad statybos bus baigtos laiku, o ši arena taps pagrindiniu Lietuvos ledo ritulio centru. Kokie yra pagrindiniai darbai, kuriuos jau pavyko nuveikti ar dar planuojate vadovaudamas Lietuvos ledo rituliui? – paklausėme D.Zubraus.

– Norint plėtoti šią sporto šaką, reikia čiuožyklų. Jų Lietuvoje akivaizdžiai per mažai. Mes net neturėdami sąlygų gana neblogai atrodome tarptautinėje arenoje – tiek vyrų ir vaikinų, tiek moterų rinktinės, o ledo ritulį Lietuvoje žaidžia maždaug tūkstantis vaikų.

Jei atsirastų daugiau bazių, šis skaičius dar labiau išaugtų. Jauniausiems ledo ritulininkams žengti pirmuosius žingsnius tinka ir „Akropoliuose“ esančios čiuožyklos, tačiau jos nėra skirtos ledo rituliui. Todėl mums labai svarbi Kaune statoma ledo arena.

Tikrai nesakysiu, kad smarkiai prisidėjau prie jos atsiradimo, nes viskas prasidėjo anksčiau nei prieš dvejus metus, kai tapau „Hockey Lietuva“ vadovu. Dar prieš 2018 m. Kaune vykusį pasaulio čempionatą buvome susitikę su miesto meru, kalbėjomės apie mūsų poreikius.

Dabar čia jau matosi didžiulis progresas ir galiu pasakyti, kad čia bus geriausia ledo arena Lietuvoje. Aišku, ji bus skirta ne tik mums, bet ir kitoms sporto šakoms, kurioms reikia ledo. Tačiau mums ji turėtų tapti bazine. Čiuožyklos atsiradimo reikalai juda ir Klaipėdoje. Kalbėjomės su miesto valdžia, ten viskas eina teisinga linkme. Kelis kartus buvau Alytuje.

Šiame krašte ledo ritulio nėra. Dėl to man skaudu, nes esu dzūkas, mano tėvai yra iš Kaniūkų kaimo Alytaus rajone, ten praleidau ne vieną vasarą, todėl šis kraštas man labai artimas. Kiek žinau, jau yra patvirtintas planas, alytiškiai turi ledo arenai puikiai tinkamą žemės sklypą.

Alytaus meras labai entuziastingai žiūri į šį reikalą, turi palaikymą. Jei viskas tęsis pozityviai, tai ir ten su laiku atsiras dar vienas taškas Lietuvos ledo ritulio žemėlapyje. Čiuožyklų reikia ir kitur. Tame pačiame Vilniuje būtinai reikėtų dar bent vienos. Reikia Rokiškyje, kurio atstovai nuolat patenka į Lietuvos rinktines.

Gilias tradicijas turi Plungė. Ir reikia ne pramoginių, o tikrų, sportinių čiuožyklų, kuriose vaikai 7–8 mėnesius per metus galėtų žaisti ledo ritulį. Po 2018 m. pasaulio čempionato Kaune susidomėjimas mūsų sporto šaka didžiulis.

– Susidomėjimas didelis, tačiau Lietuvos čempionate praėjusį sezoną žaidė vos keturi klubai, o šiemet – vienu daugiau. Kodėl jų tiek mažai?

– Ir čia ta pati problema – trūksta infrastruktūros. Iš kur gali atsirasti gerų komandų ir kilti jų lygis? Viskas prasideda nuo pagrindo – vaikų ledo ritulio. Norint, kad išaugtų žaidėjų, kurie papildytų vyrų klubus, reikia sąlygų.

Labai svarbus ir vyrų komandų meistriškumo lygis, kad jaunimas siektų jose žaisti. Todėl nuolat kalbamės su latviais ir estais dėl bendrų varžybų. Šiemet jau planuojamas Baltijos lygos startas. Latvių lygis tikrai aukštesnis, todėl žaidimas su jais padėtų ir mūsiškių meistriškumui augti.

Gal tada daugiau rinktinės žaidėjų atstovautų Lietuvos klubams, nes didėjant konkurencijai, žaidimo lygiui, matomumui turėtų atsirasti daugiau rėmėjų. Kol kas klubai gyvena iš savivaldybių, negausių rėmėjų lėšų, čia neįmanoma užsidirbti žaidžiant ledo ritulį, todėl profesionalai keliauja į kitas šalis.

Ne kartą kalbėjome su savivaldybių atstovais, potencialiais rėmėjais, kad aukštesnio meistriškumo varžybos, tokios kaip Baltijos lyga, tikrai būtų patrauklesnės ir sulauktų daugiau jų dėmesio.

– Nacionalinėje Lietuvos vaikų ledo ritulio lygoje šį sezoną žais net 37 komandos. Bet daugiausia jų – vaikų iki 11 m. ir iki 13 m. grupėse. O penkiolikmečių čempionate varžysis tik penkios ekipos, jaunimo iki 18 m. pirmenybėse – vos keturios. Kur dingsta ledo ritulininkai, išaugę iš vaikų amžiaus?

– Gabesni išvažiuoja į užsienį. Kol kas negalime jų išlaikyti, nes jiems reikia žaisti aukštesnio meistriškumo komandose. Kaip kažkada išvažiavau aš, Darius Kasparaitis. Tokia realybė – šiuo metu Lietuvoje dar nėra sąlygų aukščiausio lygio žaidėjui išauginti, nes 14–15 metų talentingi sportininkai turi tobulėti kuo didesnės konkurencijos terpėje.

Kitaip meistriškumas nekils. Norint, kad talentai liktų, reikia jiems čia duoti aukšto lygio varžybų. Ir mes to siekiame. Tikiu, kad prie to prisidės naujoji arena Kaune. Gerėjant sąlygoms atsirastų daugiau komandų tame pačiame Kaune, Klaipėdoje, nereikia pamiršti ir Elektrėnų. O didesnė konkurencija padėtų kilti meistriškumui.

– Pernai pasaulio čempionato žemiausio lygmens turnyre debiutavo Lietuvos moterų rinktinė. Nors ji liko be medalių, bet iškovojo ne vieną pergalę. Ar mūsų šalyje juntamas didesnis susidomėjimas moterų ledo rituliu?

– Taip. Bet jis didėja visame pasaulyje. Ir labai sparčiai. Apie moterų ledo ritulį daug kalbame per IIHF posėdžius. „Hockey Lietuva“ irgi skiria moterų ledo rituliui nemažai dėmesio, šalies rinktinę treniruoja buvęs vyrų rinktinės treneris Berndas Haake. Dar didesnis stimulas mergaitėms rinktis ledo ritulį turėtų būti Kaune vyksiantis pasaulio čempionatas.

– Ar būdamas Lietuvoje radote laiko pačiuožti?

– Ne, nečiuožiau, bet sportuoju nemažai. Treniruoklių salėje, prie ežero rytais su vyrais pasportuodavome. Namie irgi turiu tam sąlygas. Lietuvoje pradėjau rimčiau žaisti tenisą. Anksčiau buvau bandęs su draugais, su broliu. O dabar jau padirbėjau su treneriu.

Jau trečius metus dalyvauju Vilniaus maratone su Rimanto Kaukėno fondo komanda. Aišku, nesu bėgikas, nebėgau maratono, tik 5 km. Visada smagu prisidėti prie Rimanto veiklos, jis puikus vyras, dažnai bendraujame. Man patinka jo geri darbai, gera veikla. Labai gera jų aura.

– Tikriausiai šis klausimas jau atsibodęs, bet ar dar žaisite Lietuvos rinktinėje?

– Pirmiausia reikia, kad varžybos būtų, nes dabar nėra kur žaisti. O šiaip nežinau. Jaučiuosi gerai fiziškai. Ant ledo jau senokai buvau, bet, man atrodo, nepamiršau kaip čiuožti. Sportuoju nemažai. Tas pats tenisas padeda palaikyti formą. Taip kad laikas parodys.