Praėjo lygiai 20 metų nuo tos 2000-ųjų rugsėjo 26-osios, kai Sidnėjaus Šimtmečio, Karalienės ir Moore‘o parkus juosiančiuose keliuose į žūtbūtinį mūšį 119,7 km ilgio grupinių lenktynių trasoje stojo 57 dviratininkės. Tarp jų ir trys lietuvės – D. Žiliūtė, Edita Pučinskaitė ir Rasa Polikevičiūtė.
Nuo starto šūvio praėjus 3 val. 6 min. 31 sek. net 24 dviratininkių būrys lyg greitaeigis traukinys atlėkė į finišą. Šio galingo lokomotyvo priekyje lemtingą momentą atsidūrė olandė Leontien Zijlaard, iškart po jos finišo liniją kirto vokietė Hanka Kupfernagel, o dar po akimirkos – D. Žiliūtė. Būtent trys šios sportininkės ir kopė ant garbės pakylos atsiimti olimpinių medalių po pragariškai sunkios kovos trasoje, kurią merkė pliaupiantis lietus, o dviratininkės po finišo drebėjo nuo šalčio.
Kartu su pagrindine grupe finišavo ir R. Polikevičiūtė. Jai atiteko 13-oji vieta. O nuo lyderių būrio 6 sek. atsilikusi E. Pučinskaitė užėmė 25-ąją vietą tarp 49 finišą pasiekusių olimpiečių.
Kartu su L. Zijlaard ir H. Kupfernagel kopti ant aukščiausio lygio varžybų garbės pakylos D. Žiliūtei nebuvo naujiena. Šios trys sportininkės užėmė podiumą ir 1998 m. pasaulio čempionate Valkenburge. Tik tada auksu džiaugėsi lietuvė, pirmąsyk tapusi planetos čempione, sidabrą laimėjo olandė, o bronzą – vokietė.
Ko pritrūko, kad ir Sidnėjuje lietuvė stovėtų ant aukščiausio laiptelio? „Aš Sidnėjuje padariau klaidą. Likus maždaug dviem kilometrams iki finišo, grupėje įvyko šios toks persigrupavimas ir atsidūriau per daug toli nuo važiuojančių pačiame priekyje. Kadangi tuo metu komandos draugių jau nebuvo šalia, man teko atiduoti labai daug energijos, kad maždaug iš dvidešimtosios pozicijos nusikapanoti iki penktosios. Nes jei nori finišo sprinte kovoti dėl medalio, negali būti žemiau pirmojo šešeto. Tai buvo labai svarbus niuansas. Aš jau nesugebėjau pakovoti dėl aukso, o paskutinę akimirką mane dar aplenkė vokietė“, – prisiminė vienintelį nepriklausomos Lietuvos medalį dviračių sporto varžybose iškovojusi D. Žiliūtė.
Sidnėjaus olimpinės žaidynės buvo jau antros jos karjeroje. Pirmosiose – 1996 m. Atlantoje – tada dvidešimtmetė sportininkė nepasiekė grupinių lenktynių finišo. Prisipažįsta: „Į Atlantą atvažiavau būdama savotiškoje afekto būsenoje. Ne visai supratau, kas ten vyko, nesusivokiau nei kaip jaučiuosi, nei kokia mano fizinė forma, nebuvo laiko ir adaptuotis. Buvau dar labai jauna. Skridau viena, nukeliavau ne į tą oro uostą – buvau atsidūrusi Denveryje. Streso buvo labai daug. O Sidnėjuje viskas buvo kitaip. Čia, galima sakyti, jau važiavau į karo lauką su tanku. Atlantoje buvau tik pėstininkė ir maniau, kad kai tik pakelsiu galvą, mane partrenks.“
D. Žiliūtė Sidnėjuje buvo vardijama ir tarp atskiro starto lenktynių favoričių. Tačiau lietus ir šaltis, užklupę dviratininkes grupinėse lenktynėse, sudaužė viltis dar kartą užkopti ant olimpinio podiumo – po bronzinio finišo sportininkė peršalo ir į 15,6 km ilgio trasą išvažiavo karščiuodama. Bet net ir stabdoma ligos sugebėjo iškovoti devintąją vietą. Dešimta buvo E. Pučinskaitė. O auksu vėl džiaugėsi L. Zijlaard.
Tai buvo paskutinės olimpinės lenktynės D. Žiliūtės gyvenime. 2004 m. Atėnuose ji buvo palikta už rinktinės borto. 2005 m. lietuvė su tuometiniu savo vyru italu susilaukė dukters Ilarijos ir neužilgo vėl grįžo į lenktynių trasas. Tačiau nesusipratimas dėl dvigubos pilietybės gavimo užkirto sportininkei kelią ir į 2008 m. Pekino žaidynes, nors pergalių jos kelyje ir toliau nestigo. 2009 m. pasaulio čempionate Šveicarijoje penktąją vietą iškovojusi D. Žiliūtė nutarė baigti dviratininkės karjerą. Tačiau nuo dviračių sporto pernelyg nenutolo. Ji gyvena Volpago del Montelo mieste Italijoje ir dirba sportinę aprangą ir inventorių gaminančioje bendrovėje „Diadora“, taip pat kartais imasi ir trenerės darbo.
2016 m. prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirašytu dekretu D. Žiliūtei už išskirtinius nuopelnus šaliai buvo sugrąžinta Lietuvos pilietybė.
– Diana, ar prisimenate tą 2000 m. rugsėjo 26 dieną, kai vyko Sidnėjaus žaidynių grupinės lenktynės? – LTOK.lt paklausė D. Žiliūtės.
– Puikiai. Atsimenu ir paskutines penkias ar šešias dienas iki starto. Tai buvo didžiulės emocijos, didžiulė atsakomybė, nežinia, kaip visa tai sukontroliuoti. Kasdien vyko susirinkimai, aptarimai, taktikos planavimas, savijautos analizė su treneriu ir kitomis merginomis.
Lenktynių išvakarėse mes lauke kalbėjomės – treneris Valerijus Konovalovas, aš, Edita ir Rasa. Kažkas paskambino treneriui – ar iš LTOK, ar iš Dviračių sporto federacijos. Jis sako: aš kaip tik su panelėmis esu. Ir įjungė telefono garsiakalbį. O iš ten pasigirdo Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“. Kūnas pagaugais nuėjo, apsižliumbėme. Ta daina man visada siejasi su tokiais pakiliais prisiminimais. Tokiais momentais supranti, kad Lietuva su tavimi. Ir važiuosi ne tu viena, o kartu ir visa Lietuva. Tai užaugina sparnus. Buvo nuostabus jausmas.
Mes visada jautėme labai didelį palaikymą iš Lietuvos. Ar tai telefono skambutis, ar žinutė, linkinti sėkmės. Kai pajauti, kad esi ne vienas, tai veikia tarsi dopingas.
Apie pačias varžybas. Kiekvienose lenktynėse – ar tai būtų olimpinės žaidynės, ar pasaulio čempionatas – kuriose vyrauja labai didelis susitelkimas ir begalinis noras parodyti rezultatą, išgirsti starto pistoleto šūvį ir atsiduri kitame pasaulyje. Tampi tarsi robotas, kuris atsiriboja nuo aplinkos. Lieki tu, dviratis, tavo raumenys. Niekas daugiau neegzistuoja. Galėtų aplinkui bombos sproginėti, aš vis tiek nekreipčiau dėmesio. Analizuoji strategiją, negali nė sekundei atsipalaiduoti, nes bet kada varžovės gali pabėgti į priekį. Reikia neužmigti, visas tas tris ar keturias valandas būti budriam.
Tiems, kurie iš šalies žiūri lenktynes, jos gali pasirodyti nuobodžios. Bet kai pati važiuoji, viskas labai greitai vyksta. O jei kertant finišo liniją jauti pergalės ar medalio skonį, tai pasimiršta visas nuovargis, lieka tik begalinis džiaugsmas, ekstazė, atrodo piršteliu dangų pasiekei. Žiūri į trispalvę ir kunkuliuoji emocijomis.
– Tuo metu jau buvote pasaulio čempionė, daugiadienių lenktynių „Tour de France“ nugalėtoja, Atlantoje ragavusi ir olimpinių žaidynių skonio. Ar vis dar slėgė didžiulė atsakomybė ir jaudulys?
– Žinoma. Kitaip ir būti negali. Juk tai buvo svarbiausios ketverių metų lenktynės. Atsakomybė buvo didžiulė. Bet ta atsakomybė ir jaudulys yra natūralūs ir netrikdantys, kai tu žinai, kad gali, gerai jautiesi fiziškai, sezonas gerai einasi, žinai, kad jei neatsitiks kažkokia nelaimė, gali ramiai kovoti dėl aukščiausio podiumo laiptelio. Tu žinai, kad tai yra realu. Tada belieka tik Dievo prašyti, kad sėkmės pridėtų, kad nenugriūtum, nepradurtum padangos. Bet jei prie olimpinių lenktynių starto linijos būčiau stovėjusi žinodama, kad nepasiekiau geros fizinės formos, nieko negaliu, jaudulys būtų negeras, dar labiau jauktų viską viduje.
Todėl rengiantis žaidynėms buvo labai svarbu atsakingai žengti kiekvieną žingsnį, kad lenktynių dieną galėtum sau pasakyti – esu puikiai pasirengusi ir noriu varžybų jaudulio.
– Ar Sidnėjaus grupinių lenktynių trasą galima pavadinti jums labiausiai tinkama?
– Dalinai. Ji galėjo būti truputį sunkesnė, nes mūsų labai daug į finišą atvažiavo vienoje grupėje. Man labiausiai tinka trasa, kurioje, jei startuoja 120 sportininkių, finišą pasiekia apie 60. Tos nuokalnės ir įkalnės – labai gerai, tik jos galėjo būti sudėtingesnės. Aš turiu sprogstamosios sprinto medžiagos, bet ji nėra tipinių sprinterių lygio. Ir kuo labiau lenktynių metu pavargsta konkurentės, tuo aš geriau jaučiuosi finišuodami.
– Prieš varžybas išmėginote trasą?
– Taip. Bet ne visą. Nes iki žaidynių kai kuriose vietose nebuvo įmanoma į ją įvažiuoti. Tik likus dienai iki varžybų, kai jau gatvės buvo užtvertos, mes išbandėme visą trasos ratą, įsiminėme pavojingiausias vietas, kritiškiausius taškus.
– Ar buvo parengti planai, pagal kuriuos priekyje galėjo atsidurti Rasa arba Edita?
– Žinoma, viskas buvo apgalvota. Ir be mūsų, lietuvių, niekas negalėjo nuvažiuoti į pabėgimą. Edita ir Rasa nebūtų galėjusios pabėgti su stipriomis sprinterėmis, joms būtų tikęs pabėgimas dviejų ar trijų dviratininkių grupelėje, nes tai garantuotų medalį. Varžybų metu ir aš lindau į pabėgimus, lindo ir kitos stiprios sprinterės, ir Edita, ir Rasa. Tačiau lenktynių pabaigoje, kai turėjo vykti galutinis išvežimas, mums ne viskas pavyko.
– Ar lietus, pliaupęs per varžybas, jums buvo privalumas ar trūkumas?
– Nei privalumas, nei trūkumas. Man lyjant visada gerai sekdavosi. Ir tame pačiame pasaulio čempionate, kurį laimėjau, buvo šalta ir lietutis nulijo. Bet lyjant rasoje būna pavojingiau. Nes nežinai, kas gali nutikti kitoms sportininkėms. Jos gali paslysti ir nugriūti tiesiai prieš tave. Tada griūties neišvengsi.
– Sidnėjuje po finišo visos dviratininkės kaleno dantimis. Labai sušalote?
– Siaubingai. Svarbiausia, kad nebuvo galimybės man perduoti ką nors apsirengti. Todėl žiauriai peršalau ir per atskiro starto lenktynes važiavau karščiuodama. Tai labai paveikė. Nes kai temperatūra pakilusi, sportininko pajėgumas krenta 50 procentų. Gali ir vaistų išgerti, bet sugebėjimas atlaikyti fizinį krūvį labai sumažėja. Aišku, nenoriu tvirtinti, kad būčiau pasiekusi labai aukštą rezultatą, jei nebūčiau susirgusi, bet į žaidynes atvažiavau tikrai geros sportinės formos.
– Kaip atlaikėte aklimatizaciją?
– Iš pradžių buvo sunkoka. Man visada būdavo sunku apsiprasti su aklimatizacija. Mes atvykome į Australiją anksčiau, įsikūrėme miestelyje, esančiame apie 40 kilometrų nuo Sidnėjaus. Ten buvo paskutinis mūsų pasirengimo etapas. Nenorėjome iškart įsikurti olimpiniame kaimelyje, nes būtų sunku treniruotis miesto centre, kur šviesoforas po šviesoforo.
– Ar spėjote pajusti vadinamąją olimpinę dvasią, nes esate sakiusi, kad Atlantoje, kur negyvenote olimpiniame kaimelyje, to padaryti nepavyko?
– Sidnėjuje irgi turėjome galimybę gyventi ne kaimelyje, o viešbutyje. Nes gyvenant kaimelyje labai svarbi sportininko psichologinė būsena, sugebėjimas valdyti savo emocijas ir jų neišmėtyti. Kuo labiau jaudiniesi, apsikrauni kitų emocijomis, jų mažiau lieka varžyboms. O joms reikia dviejų šimtų procentų visų emocijų.
Tačiau neįkėlęs kojos į kaimelį nesuvoki, kad esi olimpinėse žaidynėse. Todėl mūsų sprendimas įsikurti kaimelyje likus porai dienų iki lenktynių buvo labai geras. Nes nespėjome ištaškyti emocijų, o pasiekti varžybų trasą buvo daug patogiau iš kaimelio. Prisimenu tą ėjimą valgyti kartu su žvaigždėmis, kurias buvau mačiusi tik per televizorių. Labai stiprus įspūdis.
– Ką veikėte pasibaigus varžyboms?
– Po grupinių lenktynių dar laukė atskiro starto, todėl reikėjo joms ruoštis, bandyti kuo greičiau atsigauti. Neleidome sau nei eiti pasižiūrėti kitų mūsų sportininkų varžybų, nei žvalgytis po Sidnėjų. Treniruotė, masažas, poilsis, maistas. Tikras sportinis režimas.
Tik po atskiro starto lenktynių ėjome žiūrėti krepšinio, kai pusfinalyje žaidė Lietuva ir JAV. Vėliau išskridome namo. Uždaryme jau nedalyvavome.
– Ar sapnuojate olimpines lenktynes?
– Ne, niekada. Kartais užplūsta nostalgiški prisiminimai. Bet trūksta ne paties dviračių sporto, o tų emocijų, kurių paprastame gyvenime tokių stiprių neįmanoma patirti. Norisi to adrenalino, kad suteiktų gyvenimui daugiau spalvų. Manau, visi sportininkai priklausomi nuo to adrenalino. Nes tiek metų atidavus sportui, tas šokinėjimas aukštyn žemyn, psichologinis spaudimas, krūviai, įtemptas gyvenimo ritmas būna kasdienybė. O kai pradedi gyventi kitokiu ritmu, tau trūksta tų ankstesnių potyrių. Bet jie nesisapnuoja.
Aš labai laiku baigiau sportininkės karjerą, kai jau žinojau, kad gražiausios pergalės jau pasiektos, aukštesnių rezultatų jau vargiai bus. Atsisveikinau su sportu jausdama vidinę ramybę, kad padariau viską, ką galėjau. Atėjo laikas pradėti naują gyvenimą.
– Kaip arti dviračių sporto esate dabar?
– Pakankamai, kad nepamirščiau to malonumo, kurį jaučiau būdama dviratininkė. Bendradarbiauju su ta pačia Italijos komanda, kuriai atstovavau 20 metų. Retkarčiais padirbu trenere, kartais paprasčiausiai prie jų prisijungiu. Bendradarbiauju su Veneto regiono vaikinų komanda, kai jiems reikia neutralaus trenerio. Pernai su šia ekipa važiavau į tarptautines lenktynes Rusijoje.
Daugiau laiko dviračių sportui skirti negaliu, nes ir dirbu bendrovėje „Diadora“, sportinės rinkodaros departamente. Be to, norisi kuo daugiau laiko praleisti su šeima.
Iki 2018 m. „Diadora“ gamino ir prekiavo dviračių bateliais ir aksesuarais. Tais metais labai artimai bendradarbiavau su dviračių sportu. Turėjome ir savo moterų komandą, joje dvejus metus dirbau trenere, rėmėme „Movistar“ vyrų klubą. Tai buvo puikus laikotarpis. Bet po to „Diadora“ pasitraukė iš dviračių sporto. Dabar mano darbas – įvairūs pristatymo renginiai, bėgimai, aktyvi rinkodara.
Pasivažinėju ir dviračiu. Turiu du – kalnų ir plento. Kai tik turiu laiko, išvažiuoju pasivažinėti valandai ar dviem. Nes trūksta to vėjo pojūčio, kilimo į kalną vargo, kai mini iškišusi liežuvį, nusikalusi. Bet atsistoji viršūnėje, pasižiūri apylinkių panoramą ir su vėjeliu nusileidi.
Tai didelė mano meilė ir ji niekada nedings. Ir būdama 70 ar 80 metų, jei tik leis galimybės, norėsiu pavažiuoti dviračiu. Bet dabar darau ir daug kitų dalykų. Bėgioju, žaidžiau tinklinį, tenisą. Esu smalsus žmogus.
Dukra irgi rimtai sportuoja. Būdama penkerių ji pradėjo slidinėti ir dabar jau treti metais yra provincijos kalnų slidinėjimo čempionė.
– Kur yra jūsų olimpinis medalis?
– Dabar jau pas mane Italijoje. Jis daug metų kabėjo pas mamą namuose Rietave ant sienos. Ten savotiškas mano trofėjų muziejus, kur kartais ateina vietos moksleiviai, aplanko mamą, pasižiūri į tą kolekciją. Ten sukabinti medaliai, marškinėliai, stovi taurės, kiti apdovanojimai. Bet vasarą buvau Lietuvoje ir pasiėmiau tą medalį į filmavimą LRT studijoje. O po to nutariau atsivežti į Italiją.
– Ar didelė olimpinio medalio kaina?
– Pavadinčiau ją visaverte. Dėl tokių dalykų reikia mirti. Jei nepasieki tokios būsenos, kad, atrodytų, gali mirti, niekada nepasieksi gerų rezultatų. Nebent esi visa galva aukštesnis už varžovus. Bet tai nenatūralu. Visada buvau savotiška mazochistė. Kiekvienoje treniruotėje save privesdavau iki tos būsenos, kai jau sakydavau „nebegaliu“. Nes jei to nepadarydavau, sąžinės balsas grauždavo labai skaudžiai. Aišku, būdavo ir atsistatymo treniruočių, kur nereikdavo pasiekti galimybių ribų, tik paprasčiausiai pasivažinėti, pramankštinti kojas.
Varžybų negali laimėti be nuovargio, be pasiaukojimo, be ilgo ir sunkaus darbo, kai jau sakai – viskas, nebegaliu, išmesiu tą dviratį, sulaužysiu. Bet praeina diena, apkabini dviratį, jį pabučiuoji, kad gerai atvežtų iki finišo ir vėl mini.
