Kodėl geras ledo ritulininkas nebūtinai yra geras treneris? Kodėl vaikai migruoja iš vienos ledo ritulio mokyklos į kitą?
Kur pradingsta į užsienį išvažiavę mūsų šalies ledo ritulio talentai? Kodėl moterų ledo ritulys mūsų šalyje yra niša, kurioje dar daug erdvės?
Visi šie ir daugybė kitų klausimų kyla žvelgiant į padėtį Lietuvos ledo ritulio padangėje. Bet joje pastaruoju metu vis dažniau pro debesys prasišviečia ryškūs saulės spinduliai. Ypač kalbant apie vaikus. Jų vis daugiau renkasi šią kietą, greitą, įdomią ir emocingą sporto šaką.
„Ledo ritulio treniruotes lankančių vaikų skaičius Lietuvoje nuolat auga. Daugiau nei prieš dešimtmetį įsikūrus vaikų lygai joje buvo apie 300 dalyvių. O dabar jau peržengėme tūkstančio ribą. Mes smarkiai vejamės net tokią ledo ritulio šalį kaip Latvija, kur yra apie du tūkstančius žaidžiančių vaikų“, – teigė Sostinės ledo ritulio akademijos (SLRA) direktorė Dalia Katulienė.
2013 m. ilgamečio Lietuvos rinktinės kapitono Artūro Katulio įsteigtoje akademijoje pastarąjį sezoną treniruotes lankė virš 170 vaikų. Didesnė Lietuvoje – tik kita sostinės ledo ritulio mokykla „Geležinis vilkas“.
SLRA vaikų komandos dalyvauja ne tik varžybose namuose, bet žaidžia ir Latvijos čempionate. Ši akademija pirmoji Lietuvoje subūrė ir mergaičių komandą, jau šį rudenį pradėsiančią bandyti jėgas tarptautinėse varžybose.
– Kokie Sostinės ledo ritulio akademijos tikslai ir kaip matote jos vietą Lietuvos ledo ritulyje?
– Nuo pat pirmųjų akademijos žingsnių jos įkūrėjas Artūras Katulis aiškiai įvardijo viziją – žiūrėti kuo toliau į ateitį, nesivaikyti greitų pergalių, bet ugdyti vaikus nuosekliai, neskubant. Kad jie būtų pajėgūs U16 ar U18 grupėse, o ne siekti žūtbūt laimėti U11 ar U13 varžybas.
Ledo ritulininko parengimo kelias yra ilgas. Ir tas, kuriam puikiai sekasi U9, po to U11 lygmenyje, nebūtinai tokia sparta kils didėjant amžiui. Mes tai puikiai žinome ir iš anksto tam ruošiamės. Stengiamės ugdyti neforsuodami. Ir kai tai darai, patiri ne vieną pralaimėjimą ankstyvame amžiuje, bet metais bėgant vaikai stiprėja ir rezultatai keičiasi.
Aišku pas mus yra ir sportinis principas, nėra taip, kad visi geri, visi puikūs, nedaro klaidų. Turime ir ambicijų. Dėl to mūsų komandos žaidžia ir Latvijos čempionate. Šiemet mūsų U13 komanda rungtyniaus A divizione su stipriausiomis Latvijos vaikų ekipomis. Mes skatiname konkurenciją, rezultatų siekimą. Bet visada pabrėžiame, kad dabar mums svarbiausi – ne komandiniai rezultatai.
Akademijos tikslas – suteikti galimybę kuo daugiau vaikų išbandytų ir pamėgtų ledo ritulį. O pasiryžusiems siekti kuo aukštesnių sportinių rezultatų, padėti kuo aukščiau užlipti meistriškumo laiptais, kad vėliau jie galėtų konkuruoti aukščiausiame lygyje.
Tikrai nepaliekame nuošalyje ir tų, kurie treniruojasi labiau dėl malonumo, nesiekia tapti profesionaliais ledo ritulininkais. Stengiamės sudaryti kelias tuo paties amžiaus komandas, kad visiems būtų galimybė treniruotis ir žaisti.
Todėl mūsų akademijos iniciatyva pradėtas rengti Lietuvos Pipirų turnyras. Jame varžosi vaikai iki 9 metų, tarp jų ir mūsų mergaičių komanda. Čia mes neskelbiame individualios žaidėjų statistikos. Tik suvedame į lentelę rezultatus ir duodame juos komandų treneriams, bet prašome neskelbti nei savo interneto svetainėse, nei socialiniuose tinkluose.
Iš pradžių toks noras kai kuriuos stebino, sulaukėme net pasipriešinimo, neva taip nebelieka sportinio principo. Bet paskui visi pamatė, kad tai kaip tik naudinga. Ir vaikai nebebijo pralaimėti, kai rezultatas nebėra svarbiausias tikslas, todėl jie noriai ir toliau treniruojasi. Taip išsaugojamas masiškumas, ir tuo pačiu ugdomas meistriškumas.
– Lietuvos futbole verda diskusijos dėl siūlymų apmokestinti vaikų perėjimą iš vienos akademijos į kitą, nes migravimas labai dažnas ir trikdo mokyklų darbą. Ar ledo ritulyje yra ši problema?
– Taip. Čia gal visų sporto šakų problema. Jei tėvų lūkesčiai nepasitvirtina, jie išeina kitur. Bet nelabai gali ką pakeisti, nes tėvai moka pinigus ir tai yra svarbiausias akademijų išgyvenimo šaltinis.
Apmaudu, kai trejus ar ketverius metus treniruoji vaiką ir tėvai sugalvoja pereiti į kitą mokyklą. Kartais išeina ne vienas vaikas, o keli. Griūna komanda. Išeina nebūtinai dėl to, kad treneris blogas. Dažniausiai tai emocinė problema.
Tad kažkokie ribojimai nėra naujiena. Pavyzdžiui, Suomijoje taip lengvai nepabėgiosi iš mokyklos į mokyklą. Nes jie turi pasiskirstę regionais. Ir jei esi tame regione, tai ir turi lankyti konkrečią mokyklą.
Tačiau kai tėvai viską patys susimoka, neturime moralinės teisės iš jų kažko daugiau reikalauti. O dėl perėjimo sprendžia būtent jie, ne treneriai ar akademija.
– Bet sveika konkurencija yra gerai?
– Be abejo. Kuo stipresni varžovai, tuo geresnis čempionatas. Tačiau konkurencija kartais nueina ne į tą pusę.
Treneriai pradeda per daug konkuruoti dėl komandinių rezultatų. Ir ugdymas, kuris turėtų būti iki 12 metų, tuo vadinamuoju aukso amžiumi, kai reikia diegti kuo daugiau individualių įgūdžių, pereina į komandinę taktiką. O kai ateina metas žaisti rinktinėse, tada visi ir stebisi, kodėl Lietuva vis dar žaidžia antrame divizione jaunimo lygmenyje.
Jei pakalbėtume atvirai su rinktinių treneriais, jie pasakytų, kad trūksta individualaus žaidėjų parengimo. Tai problema, kuriai spręsti reikia ir Asociacijos „Hockey Lietuva“ kokybiškesnio požiūrio, pačių mokyklų noro tobulėti ir labiau žiūrėti, ne kas yra šiais metais, bet ir turėti ambicijų išauginti kažką į elitinį lygmenį. Toks turėtų būti siekis.
– Tai žvelgiant dar toliau, gal yra minčių sukurti SLRA komandą, galinčią dalyvauti ir Lietuvos suaugusiųjų čempionate?
– Visada yra toks tikslas. Tai siekiamybė, kad vaikai turėtų galimybę augti visą laiką žaidžiant savo klube. Bet tai labai tolima vizija. Nes reikia galvoti ir apie biudžetą, infrastruktūrą. Įkurti vyrų komandą neturint savo bazės – labai sudėtinga. Reikia ir tvirto finansinio pamato. Savivaldybių paramos tikrai nepakanka. Reikia ir kitų rėmėjų. O jie nori, kad Lietuvos čempionatas būtų pakankamai stiprus, gerai matomas, televizijos transliacijos.
Vilniuje jau yra dvi vyrų komandos. Beje, viena gauna savivaldybės finansavimą, kita – ne. Akivaizdu, kad atsiradus trečiai vyrų komandai turi būti dar viena arena, stiprus rėmėjas, kitaip ji ilgai neišsilaikys.
– Ugdant vaikus ypač didelė atsakomybė tenka treneriams, nes jie formuoja ne tik vaikų žaidimo įgūdžius, bet ir jų gyvenimišką pasaulėžiūrą, vertybines nuostatas. Kaip renkatės trenerius savo akademijai?
– Vienas pagrindinių akademijos tikslų – išauginti asmenybes, ne tik gerus sportininkus. Todėl ir treneris turi būti asmenybė.
Mūsų akademijoje nuo pat pradžių siekiame, kad treneriai būtų išsilavinę, atsakingi, žingeidūs, jiems turi patikti darbas su vaikais. Treneris, kuris galvoja, kad jau viską žino, tikrai negalėtų pas mus dirbti.
Geriau mažiau trenerių, bet tokių, kurie myli savo darbą ir yra jam pasišventę. Nes tik išsilavinęs ir atsidavęs treneris gali vesti kokybiškas treniruotes.
Todėl mes finansuojame trenerių dalyvavimą seminaruose, mokymuose. Skatiname tai daryti. Ir patiems semtis žinių.
Ledo ritulio specialistų Lietuvoje niekas neugdo. Ir ne kiekvienas geras žaidėjas gali tapti geru treneriu. Ypač vaikų treneriu. Mes matėme ne vieną atvejį, kai nieko nepavyksta. Norint ugdyti vaikus, reikia mokėti su jais bendrauti, juos valdyti, bet kartu ir netapti darželio auklėtoju arba tironu. Tam reikia daug kantrybės ir aiškiai užsibrėžtų ilgalaikių tikslų. Tai labai ilgas procesas.
– Lietuvos krepšinio federacija jau rengia projektą, pagal kurį treneriai bus suskirstyti pagal kategorijas ir privalės turėti tam tikrą išsilavinimą, kad dirbtų tik kvalifikuoti specialistai. Ar tokios sistemos nereikėtų taikyti ir ledo ritulyje?
– Tas pats ateina į ledo ritulį. Berods nuo 2023 metų su vaikais galės dirbti tik atitinkamą sportinį išsilavinimą turintys treneriai. Tai didžiulis pasiekimas. Neliks atsitiktinių žmonių, atėjusių tik dėl uždarbio. O tie, kurie planuoja savo karjerą, turės ją pakreipti tam tikra linkme.
Treneriai yra labai svarbi viso proceso dalis. Gali turėti puikią infrastruktūrą, bet jei neturėsi gerų trenerių, asmenybių, nieko nepasieksi.
– Į Lietuvą dažnai pasikviečiate ir trenerių iš užsienio, rengiate čia jų stovyklas savo auklėtiniams. Ar tai pasiteisina?
– Be jokios abejonės. Tai irgi mūsų strategija. Esame tie, kurie nori mokytis. Ir stovyklos puiki galimybė tobulėti ne tik mūsų vaikams, bet ir treneriams. Kad jie galėtų susipažinti, padiskutuoti, užmegzti santykius. Todėl jau antrais gyvavimo metais pradėjome kviestis specialistus iš užsienio.
Mūsų didžiulis pasiekimas, kad bendradarbiaujame su „Besa Hockey“ sistema, su jos įkūrėju, garsiuoju čiuožimo treneriu, JAV gyvenančiu Besa Tsintsadze, kuris yra įkūręs savo mokyklą.
Besa per tuos ketverius metus, kai jis čia atvyksta dukart per sezoną, mus labai įkvepia. Dirbti su tokiu specialistu, kuris iki šiol padeda gerinti čiuožimo įgūdžius tokioms NHL žvaigždėms kaip Jevgenijus Malkinas ir Sidney Crosby, tai ne tik ir garbė, bet ir neįkainojamos žinios.
– Besos Tsintsadzės stovyklose dalyvauja ne tik jūsų akademijos nariai. Kas dar prie jų prisijungia?
– Kadangi mes nepajėgtume finansiškai vien tik savo vaikams surengti tokias stovyklas, jos yra atviros. Ir čia atvažiuoja jaunieji sportininkai iš Latvijos, Rusijos, Austrijos, Šveicarijos, Baltarusijos, Čekijos.
Tai vienintelė Lietuvoje vykstanti tokio masto tarptautinė ledo ritulio stovykla. Artimiausia stovykla numatyta spalio pabaigoje. Ir jau nuo pavasario joje nėra vietų.
Mūsų vaikai, pamatę, kaip dirba, stengiasi klauso trenerių bendraamžiai iš užsienio, patys labai pasitempė. Mes todėl ir pradėjome rengti stovyklas, kad norėjome mokytis ir mokyti. Kad mūsų vaikai turėtų geriausius mokytojus ir gautų kuo daugiau įgūdžių.
Tad pirmiausia stovykla daroma mūsų akademijos vaikams, kad jie galėtų tobulėti čia, o ne važiuoti kur nors į Šveicariją ar Čekiją. Ir mokytis iš geriausių.
Labai svarbu, kad visiems vaikams čia pakanka dėmesio, nes Besa dirba tik su tiek žmonių, kiek realiai gali treniruoti. Nors stovykla ir labai populiari, daugiau vietų neatsiranda, nedidinamas dalyvių skaičius. Juk stovykla yra gera tik tada, kai ji duoda realią naudą dalyviui.
– Daugelis sako, kad Lietuvoje neįmanoma išugdyti aukščiausio lygio ledo ritulininko, kuris galėtų rungtyniauti NHL ar KHL. Sutinkate su tuo?
– Labai sunku tai padaryti. Bet mes tikime, kad tai įmanoma. Esame labai palankioje geografinėje vietoje. Šalia yra tokios ledo ritulio šalys, kaip Latvija, Baltarusija. Ten yra puiki terpė varžytis.
Norint išugdyti aukščiausio lygio ledo ritulininką, pirmiausia reikia taisyklingų pradinių įgūdžių, po to – stiprių partnerių, gero lygio varžybų, trenerių. Be abejo, infrastruktūros.
Didžiausia problema, kad nors ir turime labai talentingų vaikų iki trylikos ar penkiolikos metų, paskui jie išsibarsto ir dingsta kažkur. Ir vėl susiduriame su situacija, kad nebelieka stiprių jaunių ir jaunimo rinktinių.
Lietuvos vyrų čempionate žaidžia vos keturios-penkios komandos. Akivaizdu, kad tėvai kažkuriuo metu nustoja tikėti, kad jų atžalos gali Lietuvoje pasiekti savo svajonę ir labai anksti išvažiuoja į užsienį laimės ieškoti. Yra vienas kitas sėkmės atvejis. Dažniausiai tai susijęs su visos šeimos „sporto emigracija“.
Bet yra dešimtys nesėkmingų bandymų. Ir mūsų U18, U20 rinktinės vis dar žaidžia antrajame divizione. Nors yra daugybė žaidėjų, kurie 13-15 metų išvažiavo į užsienį, į ledo ritulio šalis.
Tai yra įrodymas, kad tokia strategija nėra teisinga ir mes turime stengtis Lietuvoje jiems nutiesti kelią į elitines lygas. Bet čia reikia visų mokyklų indėlio ir Asociacijos „Hockey Lietuva“ bendros strategijos.
Mes jau pradedame apie tai kalbėti. Žvilgsnius kreipiame į Latviją, nes ten matome didelį potencialą. Ten yra geras lygis ir galima U15, U17 amžiaus grupėse sutarti dėl bendro Baltijos šalių čempionato. Kur geriausios Lietuvos komandos galėtų žaisti, siekti rezultatų. Tada vaikai gal neišsilakstytų į neaiškias lygas, neaiškius klubus, o likti savo komandose.
Mes netikime ankstyvo pabėgimo iš Lietuvos reikalingumu ir galvojame, kad tą struktūrą gali sukurti ir čia.
Bet tam pirmiausia reikia turėti sistemą, vizijas, be abejo, lėšų. Ir vienas lauke ne karys. Gali savo mokykloje sukurti sistemą, bet jei nebus Asociacijos palaikymo ir tam tikrų sprendimų dėl lygos, bus labai sunku. Tėvams turi įrodyti, kad tu gali. Jie turi patikėti tavimi. Tik tada jie liks čia, neišveš talentų į nežinią.
Žinoma, pas mus trūksta infrastruktūros. Bet Kaune atsiras arena, bus ir Klaipėdoje. Net Alytuje planuojama. Kalbama, kad ir Vilniuje išaugs dar viena. Bazių daugėja. Reikia tuo naudotis.
– Po sėkmingo Lietuvos moterų rinktinės pasirodymo praėjusių metų pasaulio trečiojo diviziono čempionate pas mus ant bangos mergaičių, moterų ledo ritulys. Ar tai jaučiasi ir jūsų akademijoje?
– Galime pasigirti, kad pernai tapome pirmąją mokykla, subūrusia mergaičių komandą ir dabar pas mus jau yra virš 20 mergaičių. Darbas vyko kelerius metus. Mergaitės treniruodavosi su berniukais. O dabar susidomėjimas ledo rituliu auga. Jų ateina vis daugiau. Ir jas labiausiai motyvuoja galimybė treniruotis ir žaisti kartu.
Beje, jos jau oficialiai žaidė pipirų U9 čempionate. Ir visi pamatė, kad jos gali žaisti, mušti įvarčius berniukams. Mergaitės patikėjo savimi.
Netrukus pereisime į naują etapą, kai pradėsime žaisti tarptautiniame lygmenyje. Jau užmezgėme kontaktus su latviais, jie irgi turi mergaičių komandų, su jomis ir žaisime. Mūsiškės važinės į Latviją, latvės atvyks pas mus. Varžovių būtinai reikia. Ir jos turi būti panašaus lygmens.
Smagu, kad mergaičių tėvai jau ateina be baimių, kad čia pavojingas, berniukiškas sportas. Mergaitės žaidžia futbolą, krepšinį. Ir lygiai taip pat smagiai gali žaisti ledo ritulį. Labai geras pavyzdys – mūsų moterų rinktinė. Anksčiau tėvai, kurių mergaitės norėdavo treniruotis ledo ritulį, klausdavo – o kas toliau? Nes nebuvo rinktinės. Nebuvo tikslo. Nebent važiuoti žaisti į užsienio klubą. Bet tai labai tolimas tikslas.
O kai yra Lietuvos rinktinė, kurios varžybas transliuoja televizija, kurios žaidėjos gieda himną ant ledo, kuri kažką laimi ir kitąmet naujoje Kauno arenoje vyks moterų trečiojo diviziono pasaulio čempionatas, tai motyvuoja ir vaikus, ir tėvus. Jų palaikymas labai svarbus.
Šiemet net kviečiame mergaites atskirai ateiti, pabandyti pasitreniruoti, pačiuožti, išbandyti, pamatyti kitas, kad būtų drąsiai. Ir tikrai daugiau mergaičių išbando ledo ritulį. Tai labai svarbu ateičiai stiprinant Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinę, auginant stiprią pamainą.
– Esate vienintelė Lietuvoje moteris, vadovaujanti ledo ritulio akademijai. Ar tenka susidurti su požiūriu, kad čia vyrų teritorija?
– Nepastebėjau. Ledo ritulyje aš atsiradau labai senai. Esu Nacionalinės vaikų ledo ritulio lygos tarybos narė. Atstovauju savo akademijai, ginu jos interesus. Ir nors ten vyrauja vyrai, jie mano atžvilgiu nieko nėra sakę, kad aš kažko nesuprantu, nes esu moteris, nežaidžiu ledo ritulio.
Aš nebijau išsakyti savo nuomonę ir jaučiu pagarbą. Niekada nebuvo suvedama į lytį.
Nesureikšminu lytiškumo. Nes svarbiausia – asmenybės, nesvarbu ar vyras, ar moteris, ar senas, ar jaunas. Jei išmanai savo darbą, turi viziją, būsi gerbiamas.
Kartais išgirsdavau iš aplinkinių juokų apie moteris, bet laikai keičiasi smarkiai, tokių juokelių, kad moteris ledo ritulyje nieko negali, nebėra.
Tiesa, kartais mane pavadina trenerio žmona. Bet man tai tik kelia šypseną. Su Artūru esame partneriai. Stiprūs kiekvienas savo srityje. Jis yra treneris, strategas, akademijos veidas ir ašis. Ir net pačią akademiją dažnai vadina Katulio akademija, ne Sostinės. Bet mane visi pripažįsta vadove ir galiu priimti sprendimus savarankiškai. Išgirdę juos jau neina dar pas Artūrą klausti, ar tai teisingas sprendimas.
Kartais išgirsdavau iš aplinkinių juokų apie moteris, bet laikai keičiasi smarkiai, tokių juokelių, kad moteris ledo ritulyje nieko negali, nebėra.
Tiesa, kartais mane pavadina trenerio žmona. Bet man tai tik kelia šypseną. Su Artūru esame partneriai. Stiprūs kiekvienas savo srityje. Jis yra treneris, strategas, akademijos veidas ir ašis. Ir net pačią akademiją dažnai vadina Katulio akademija, ne Sostinės. Bet mane visi pripažįsta vadove ir galiu priimti sprendimus savarankiškai. Išgirdę juos jau neina dar pas Artūrą klausti, ar tai teisingas sprendimas.
