Visa tai kruopščiai paruošė Sovietų sąjungos komunistų partija (SSKP).
1979 m. liepą SSKP Centro komitetas patvirtino slapčiausią protokolą Nr. 168/6s „Dėl laikinų įvažiavimo į Maskvą apribojimų įvedimo per 1980 m. olimpines žaidynes ir Maskvos bei Maskvos regiono piliečių siuntimo į statybines brigadas, sporto ir pionierių stovyklas bei kitas vasaros poilsio vietas 1980 vasarą“.
Kitaip sakant, tai reiškė išsiuntimą.
Visi „nepatikimi elementai“ – už 101-ojo kilometro
Iš pradžių išsiunčiamųjų sąraše buvo chuliganai, alkoholikai, narkomanai, benamiai, reketininkai, teistieji ir prostitutės. Šios buvo išsiųstos į atokias sanatorijas, bet kai kurios liko Maskvoje.
Archyvų duomenimis, dar 1970-aisiais atsirado taip vadinamos „valiutinės prostitutės“, daugelis kurių bendradarbiavo su KGB mainais už galimybę turėti kontaktų su užsieniečiais.
Būtent tokios merginos liko Maskvoje per olimpines žaidynes ir siūlė savo paslaugas didžiuosiuose viešbučiuose – „Rossija“, „Metropol“, „Inturist“, „Belgrad“.
Maskva virto beveik uždaru miestu – smarkiai sumažintas komandiruočių skaičius, atšaukti traukinių reisai ir skrydžiai, apribotas įvažiavimas asmeniniu transportu.
Patekti į sostinę buvo galima tik dviem būdais – su leidimu ir nelegaliai (pavyzdžiui, krovininio traukinio vagone).
Prasprūsdavusieji į miestą nelegaliai – vadinamieji „maišiniai“ – atvažiuodavo iš kaimyninių miestų nusipirkti įprastai deficitinių prekių, kurios olimpiados proga puikavosi parduotuvių lentynose.
Studentai buvo siunčiami į statybinius būrius, o tėvams buvo patariama išleisti vaikus į pionierių stovyklas, kuriose buvo prailgintos pamainos.
Iš tikrųjų niekas nieko nevertė, bet šeimoms primygtinai rekomenduota išvežti vaikus toliau nuo Maskvos. Kai kurie vyresniųjų klasių moksleiviai mėnesiui buvo siunčiami į žemės ūkio darbus.
Vogė patys milicininkai
Vis dėlto į Maskvą žmonės ir atvykdavo – daugiausiai milicijos pareigūnai. Olimpiniuose objektuose dirbo apie 15 tūkst. milicininkų, daugelis jų buvo iš kitų SSRS regionų.
Tai sukėlė kitą problemą.
„Olimpinių žaidynių košmaru tapo vagystės. Vogė milicininkai, labiausiai – atvykėliai. Jie nešė viską, kas buvo blogai padėta. Nešė stacionarius telefonus, net elektros lemputes išsukdavo. Kai iškėliau klausimą dėl dingusių 79 telefono aparatų, milicijos vadovybė man atsakė, kad dabar tiria 300 tūkstančių rublių vagystę viešbutyje „Kosmos“, o aš lendu su kažkokiais menkniekiais. Telefonus reikia „nurašyti“ – toks buvo atsakymas“, – pasakojo buvęs Krylatskojės olimpinio komplekso direktorius Dmitrijus Kamenevas.
Tačiau sunkių nusikaltimų per žaidynes neužfiksuota. Maskva buvo neįprastai tuščia, o autobusams su sportininkais rodė „žalias gatves“ – jau ir taip reti maskviečių automobiliai buvo nugrūsti į skersgatvius.
V.Vysockį išlydėjo daugiatūkstantinė minia
Vienintelė diena, kai susirinko daug žmonių, buvo 1980-ųjų liepos 28-oji – tada visa šalis atsisveikino su Vladimiru Vysockiu, mirusiu prieš tris dienas.
Oficialiai apie jo mirtį nepranešta – komunistų partijos vadovybės nuomone, masiniam atsisveikinimui nebuvo būtinybės. Bet žinia pasklido ir be laikraščių: tris dienas priešais Tagankos teatrą stovėjo žmonės, laukdami galimybės atsisveikinti su legendiniu aktoriumi ir dainininku.
Liepos 28-ąją prie teatro susidarė 9 km ilgio eilė, kurioje būriavosi per 100 tūkst. žmonių. Milicija prižiūrėjo tvarką, jokių incidentų nebuvo.
Sovietinė televizija niekaip nenušvietė V.Vysockio laidotuvių, visa žiniasklaida buvo užsiėmusi olimpiada. Nuotraukas darė tik fotografai mėgėjai ir į žaidynes atvykę užsienio korespondentai.
Dėmesys psichiniams ligoniams
Ypatingai kontroliuota dar viena maskviečių kategorija – psichiniai ligoniai. Ir ne be priežasties.
1978 m. Maskvos srityje pasirodė savadarbiai spąstai, kėlę pavojų žmonėms. Paaiškėjo, kad juos pagamino psichiškai nesveikas teistas asmuo.
Tuomečio KGB vadovo Jurijaus Andropovo pranešime teigiama, kad psichiniai ligoniai turėtų būti atsidūrę prevencinėje izoliacijoje, kad būtų išvengta jų agresijos.
Disidentus užspaudė dar smarkiau
Prisidengiant laikinu miesto „išvalymu“, vyko ir kitas valymas – politinis.
Disidentus trėmė iš šalies, laikinai iškeldavo gyventi kitur, grūdo į kalėjimus ir psichiatrines ligonines.
„Panašu, kad tuo metu KGB gavo dar daugiau galių. Tai pasireiškė serija naujų areštų, mano trėmimu“, – prisiminimuose rašė akademikas Andrejus Sacharovas, 1980 m. pradžioje iš Maskvos ištremtas į Gorkį.
Beje, A.Sacharovas buvo vienas pirmųjų, pradėjęs kalbėti apie Maskvos žaidynių boikotą. Boikotą, vėliau oficialiai patvirtintą Vakarų šalių dėl sovietų invazijos į Afganistaną 1979 m.
Naudojo įvairiausius metodus
Artėjant žaidynėms milicija inirtingai kovojo su nusikalstamumu.
Buvo likviduotos dvi didelės nelegalios taksi vairuotojų grupuotės, užsiimančios sukčiavimu ir nelegalia prekyba. Iš jų konfiskuota beveik 7 tūkst. vienetų šaunamųjų ginklų.
Daugybė smulkių nusikaltėlių atsidūrė už grotų, o perpardavinėtojai, tada vadinti spekuliantais, sulaukė aiškių užuominų administracinių baudų pavidalu.
Buvo dar vienas kovos būdas.
„Vieną liepos rytą operatyvininkai sulaikė 20 garsiausių kriminalinių autoritetų ir atvežė į Vidaus reikalų ministeriją, kur juos pasitiko ministras Nikolajus Ščiolokovas ir jo pirmasis pavaduotojas Jurijus Churbanovas, pareikalavę „apsaugoti sostinę nuo nepageidaujamų incidentų olimpinių žaidynių metu“. Dalyvaujantys žmonės puikiai suprato vienas kitą“, – pasakojo istorikas, buvęs KGB darbuotojas Olegas Chlobustovas.
Areštuodavo net jaunus žmonės, kurie pokštaudami šaudė iš laidynių į neonines reklamas. Po penkių dienų teismas priėmė sprendimą dėl maksimalios bausmės (ji buvo nuo 3 iki 7 metų), tik vienas iš sulaikytųjų – 18-metis – nuteistas lygtinai.
Terorizmo ir diversijų šmėkla
KGB užsiėmė ne tik tuo. Dar gerokai prieš žaidynes prasidėjo plataus masto pasirengimas užkardyti teroro aktus ir išorines diversijas. Valdžia ruošėsi rimtiems incidentams ir jos baimės nebuvo be pagrindo.
1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse buvo paimti įkaitai, žuvo 12 žmonių; 1977 m. sausio 8 d. Maskvoje surengtas pirmasis teroro išpuolis – centre įvyko trys sprogimai, žuvo 7 žmonės; taip pat 1977 m. teroristai užgrobė „Lufthansa“ lėktuvą; 1978 m. gegužę nužudytas buvęs Italijos ministras pirmininkas Aldo Moro; 1979 m. rugpjūtį kateryje susprogdintas britų laivyno vadas lordas Mountbattenas, o 1979 m. gruodį sovietų kariuomenė įžengė į Afganistaną, tuo suteikdama pagrindą „užsienio elementų“ kerštui.
Dar 1975 m. spalį Vidaus reikalų ministerijoje atsirado XXII olimpinių žaidynių viešosios tvarkos ir saugumo valdyba. Kitais metais SSRS delegacija, į kurią oficialiai buvo įtraukti žmonės iš KGB, vyko į žaidynes Monrealyje susipažinti su Kanados tarnybų patirtimi.
1977 m. birželį KGB atsirado skyrius „operatyvinėms KGB priemonėms, skirtoms sužlugdyti priešo ir priešiškų elementų kenkėjiškus veiksmus pasirengimo ir olimpinių žaidynių Maskvoje periodu“.
Vizas gavo ne visi
Nepaisant Vakarų šalių boikoto, į SSRS sostinę atvyko daug turistų. Vietoje lauktų 150 tūkst. į Maskvą suvažiavo daugiau nei 200 tūkst. užsieniečių.
Atvyko ne visi norintys – SSRS nedavė vizos 6 tūkstančiams piliečių, nes jie esą galėjo rengti protesto akcijas.
Olimpiniuose objektuose dirbo milicija ir KGB pareigūnai. Paprasti žiūrovai ir sportininkai stebėjosi, kad trečdalis tribūnų užsipildydavo dar prieš atidarant įėjimus: tai buvo civiliniais rūbais vilkėję pareigūnai.
Tas pats nutiko Maskvos žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijose.
„7 tūkstančiai žmonių verkiančio olimpinio Miškos (žaidynių simbolio) fone – visi jie kareiviai“, – apie uždarymo ceremoniją sakė Federalinės saugumo tarnybos atsargos generolas majoras Aleksandras Michailovas.
---
Parengta pagal segabg.com
