Tradicinė KMR Lietuvos buriuotojams – tarsi savęs įtvirtinimo taškas įpusėjus sezonui. Čia, prie Baltijos jūros ir Kuršių marių, kas rugpjūtį savaitei renkasi kiečiausi šalies buriavimo meistrai, kuriems pirštinę vis meta ir užsieniečiai.
Čia ne tik verda aistrų pilna kova ant vandens, bet ir užkulisių intrigos, kurios tik įpučia ugnies į tą magišką buriavimo pasaulį.
Čia galima sutikti pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios ne spindi scenoje, o tampo burių virves. Tos aštrios virvės pjauna rankas ir ant pirštų palieka nuospaudų, tačiau varžybų įkarštyje nei skausmas, nei stipresnis komandos draugo žodis nepalieka randų galvoje.
Startavusi Smiltynėje, po kelių dienų KMR persikelia į Nidą. Peizažas su tolumoje pasvirusiomis jachtomis priverčia sustoti. Ne akimirkai – ilgam, nes tingioje Nidoje, matyt, labiausiai skuba tie, kurie ir iškėlė tas nuotraukose tobulai atrodančias bures. Juk kiekvienų lenktynių tikslas – būti greičiausiam.
„Negaliu paaiškinti, bet įlipi į jachtą ir pagauna azartas“, – lygiose it stiklas mariose skvarbiu žvilgsniu ieškodamas bent lopinio ribuliuojančio vandens ištaria Adomas Valavičius ir akimis išmatuoja atstumą nuo plaukiančiųjų iš paskos.
Kai vėjo nėra, svarbus kiekvienas šuoras, o vietomis pasišiaušęs vanduo parodo, kur jis yra. Net tas menkas pūstelėjimas stumteli jachtą arčiau menamos finišo linijos ir dar bent metru ar keliais padidina atotrūkį nuo varžovų.
Vos prieš porą valandų Adomas dar planavo paskutinę laisvą dieną praleisti negalvodamas apie buriavimą. Matas Ilgūnas jau buvo užsitempęs maudymosi šortus ir ketino nors pusdienį vartytis paplūdimyje. Bet vienas skambutis juos privertė paknopstomis lėkti prie burių.
Dar vakar Adomas ir Matas buvo varžovai. O šiandien „Pandoroje“ jie išvien tampė virves ir kėlė bures, siekdami greičiau pasiekti tikslą.
„Pandora“, kaip Matas ir Adomas, šiandien turėjo ilsėtis. Bet nesusipratimas pakeitė dviejų vyrų planus ir privertė atgyti laivą, kuris per šią KMR ir taip daug nuveikė – jis buvo greičiausias savo grupėje.
Vienas KMR renginių – Žurnalistų regata, per kurią su buriuotojais į Platu 25 jachtas lipa tie, kurie savo darbais pasakoja apie buriavimo grožį. Pastaruosius porą metų per KMR žurnalistai plaukia „platūškėmis“, kurios leido pailsėti didesniems, greitesniems, bet ne tokiems jautriems RS-280 klasės monotipams.
„Krisk! Krisk! Na-kur-tu-kren-ti?!“ – Adomo greitakalbėje aiškius nurodymus keičia išskiemenuota nuostaba. Tarsi visiems čia turėtų būti savaime aišku, kad „kristi“ – keisti kryptį pavėjui – reikėjo vos milimetru, o ne visais dešimt (čia ir kitur skaičiai – sąlyginiai. – Aut.).
Adomas su Matu – vieninteliai absoliučiai pažįstantys laivą – ragina traukti virves ir kelti bures. Bet vien žodžiais išmokyti vairuoti kiekvienam judesiui jautrią jachtą gerokai sunkiau nei padėti patraukti nepaklusnią virvę.
Dar vakar Adomas į „Pandorą“ žiūrėjo iš „Bestijos“. O šiandien – tarsi tai būtų savaime suprantama – po vieno skambučio jis jau lipo į pagrindinių varžovų laivą ir darė viską, kas nuo jo priklauso, kad naujoji vienadienė komanda laimėtų.
„Aš visada noriu laimėti, nesvarbu, kuo plaukčiau – juokiasi 42 metų A.Valavičius, buriuojantis daugiau kaip ketvirtį amžiaus. – Net jei išplaukiu šiaip pasiplaukioti ir pamatau ką nors, su kuo galima varžytis, būtinai noriu tai daryti.“
Padėti bet kuriam pagalbos prašančiam buriuotojui čia – savaime suprantama. Ta pareiga – it įspaudas, kiekvieno, lipančio į jachtą, sąžinėje.
„Sakiau, kad jei reikės plaukti, tai darysiu tik su Tadu – „Pandoros“ kapitonu. Bet jis truputį peršalo, nes pervarant jachtą iš Smiltynės į Nidą visas septynias valandas lijo. Neturėjome dalyvauti Žurnalistų regatoje, bet dėl nesusipratimo vis dėlto reikėjo plaukti ir „Pandorai“. Mano atsakymą Tadas žinojo dar prieš paskambindamas – esame viena bendruomenė ir stengiamės vieni kitus suprasti bei padėti“, – be patoso aiškina 35 metų M.Ilgūnas.
Ta bendruomenė ilgainiui tampa šeima, su kuria būtinai susitinki per tokias didžiąsias metų šventes kaip KMR. Devynerius metus Švedijoje gyvenantis Matas į Lietuvą grįžta daugiausia dėl „Pandoros“.
„Su „Pandoros“ kapitonu T.Žižiu esame pažįstami nuo pirmosios dienos, kai pradėjau plaukioti burlente, – sako per du dešimtmečius buriuojantis ir Švedijoje laisvai samdomu naru dirbantis Matas. – Savaime tapau „Pandoros“ nariu, o mano darbas leidžia pasirinkti, kada atostogausiu. Apmaudu tik, kad dabar negaliu grįžti į jachtą vien savaitgaliui, nes dėl COVID-19 pandemijos privaloma dviejų savaičių saviizoliacija krante.“
Sklandytojų kopos kontūras horizonte akinant saulei mirga lyg miražas. Prie tos nematomos finišo linijos teliuškuojantis teisėjų laivas be burių atrodo lyg išmiręs – kaitroje prityla net paprastai garsiausios marių lankytojos žuvėdros.
„Pandoroje“ visi juda lyg katės – minkštai ir be staigių judesių. Rodos, net užgniaužtum kvėpavimą, jei tai padėtų jachtai plaukti šiek tiek greičiau. Net norisi kasyti stiebą, kad bent vienas stipresnis gūsis labiau išpūstų bures.
Ir tada, kai sėdėdamas prie vairo jau nebejauti rankų kojų, nes regatoje be vėjo bijai net krustelėti, kad nesustabdytum ir taip vos judančios jachtos, staiga pasigirsta teisėjų švilpukas. Pergalė visada – lyg kremas tobulam eklerui. Tačiau apskritai pergalė – vien būti jachtoje, kad pasistengtum ne tik laimėti, bet ir dar ko nors išmokti.
Toje magiškoje KMR net skaičiai, rodos, stebuklingai sukrenta. Tai buvo 53-ioji regata, kurioje dalyvavo 53 jachtos (Žurnalistų regatoje dalyvavo 8 jachtos).
Tie KMR burtai dar kuri laiką nesisklaido net tada, kai Didžiosios taurės laimėtojai „Cool Water“ nuleidžia regatos vėliavą. Čia niekas niekada nesako: „Viso gero“. Čia visada atsisveikina: „Iki pasimatymo kitąmet!“
