„Koks rezultatas? 9,58!“ – televizijos komentatoriai tiesiog išrėkė šį skaičių.
2009-ieji. Berlyne vyko lengvosios atletikos pasaulio čempionatas ir 22-ejų Usainas Boltas ką tik pagerino 100 m bėgimo pasaulio rekordą.
Jamaikietis įveikė nuotolį greičiau nei kas nors kitas per visą rezultato fiksavimo istoriją: 9,58 sek. U.Boltas toliau bėgo stadiono ratu, publika plojo jam stovėdama, o fotoreporteriai bandė jį vytis ir nufotografuoti.
Per šimtmetį – sekundė
Beveik prieš 100 metų iki to laiko, 1912-aisiais, Stokholmo stadione vyko olimpinės žaidynės.
Jose 18-metis amerikietis pasiekė pirmą 100 m bėgimo pasaulio rekordą: Donaldas Lippincottas finišavo per 10,6 sek.
Skirtumas tarp planetos rekordų 1912 m. ir 2009 m. – kiek daugiau nei sekundė. Gali nepasirodyti labai įspūdinga, tačiau sprinto pasaulyje tai amžinybė.
Ar kas nors pagerins U.Bolto rekordą?
Lygino su gepardu
Elitinis sprinteris, toks kaip U.Boltas, „ant žemės“ būna 42–43 proc. laiko, per kurį įveikia 100 m atstumą, teigia sporto mokslininkas Peteris G Weyeris.
Keturkojai gyvūnai, tokie kaip ypač greitas gepardas, liečia žemę du trečdalius bėgimo laiko.
Dvikojams bėgikams, be abejo, labai svarbi atsispyrimo jėga. Tačiau didelį vaidmenį atlieka ir kojų keitimo greitis – kitaip tariant, kaip greitai dešinė koja skrieja pro kairę prieš vėl paliesdama žemę.
„Sprinte reikia labai daug jėgų per pirmus 30–40 metrų, kad įsigreitintum.
Tam būtina pakankama raumenų masė, o raumenys, atsakingi už atsispyrimą, turi sugebėti greitai susitraukti ir atsipalaiduoti“, – sakė Carlas Johanas Sundbergas, Karolio instituto (Švedija) fiziologijos profesorius.
Įpusėjus nuotolį reikia kuo ilgiau išlaikyti didžiausią greitį.
Per rekordinį bėgimą 2009-aisiais U.Bolto greitis maksimumą siekė nuo 60-ojo iki 80-ojo metro: tada jis įsibėgėjo iki neįtikėtinų 44,72 km per val.
Palyginimui: 2012 m. buvo išmatuotas tokią pat distanciją bėgančio gepardo greitis. Paaiškėjo, kad žmogus neturi jokių galimybių lygintis – gyvūnas skuodė dvigubai greičiau.
Veikia ir raumenys, ir galva
Priklausomai nuo raumenų skaidulų būklės ir kūno biomechanikos, įvairūs žmonės skirtingai gali palaikyti maksimalų greitį.
Biomechanika – tai sąnarių, sausgyslių ir raumenų ryšys bei sąveika.
Paskutiniams 30 metrų jau reikia vadinamosios greičio ištvermės.
„Kitaip tariant, žmogus turi sugebėti išlaikyti greitį.
Dauguma sprinterių pabaigoje labai sulėtėja, nors to ir nematyti plika akimi“, – aiškino profesorius C.J.Sundbergas.
Norint tapti pakankamai greitam, kad varžytumeisi pasaulio sporto elite, reikia turėti neįtikėtinų psichologinių ir fizinių sugebėjimų.
Trumpai sakant, greitis, kurį žmogus gali išsiugdyti kaip individas, labai priklauso nuo genetikos kaprizų, sakė C.J.Sundbergas.
„Reikia tinkamo paveldimumo. Tiesa, tiksliai nežinome, kuris genas ar genai už tai atsakingi.
Be to, daug kas priklauso nuo galvos: žmogus turi būti psichologiškai pajėgus sunkiai treniruotis ir tam skirti visą gyvenimą“, – teigė mokslininkas.
Prigimtis daro savo įtaką
Nors bėgant dalyvauja visas kūnas, pagrindiniai bėgiko varikliai yra kojų kaulai ir su jais susiję raumenys.
Raumenys sudaryti iš skaidulų, kurių yra du svarbiausi tipai. Paprasčiau kalbant, pirmasis tipas yra lėtosios skaidulos, o antrasis – greitosios.
Greitosios skaidulos taip pat suskirstytos į dvi grupes: yra greitos ir ištvermingos, yra ir ultragreitos.
„Šių skaidulų santykis labai svarbus. Sprinteriui visiškai nereikia daug lėtųjų raumenų skaidulų – reto jos smarkiai išvystytos“, – dėstė C.J.Sundbergas.
Tikėtina, kad skirtingų raumenų skaidulų dalis labiausiai nulemta genetikos.
„Kaip tai galima pakeisti per gyvenimą – ginčų ir diskusijų tema, – sakė profesorius. – Bet, matyt, žmonėms tai nėra taip paprasta kaip kitiems gyvūnams.“
Laikai keičiasi, esmė išlieka
Kaip šių dienų elitinių bėgikų treniruotės atrodo, palyginti su praeities sportininkų?
„Grynai fiziologiškai žmonės nesmarkiai pasikeitė. Sportininkai greitai bėgo jau šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose.
Jei jie tada būtų turėję tokias sąlygas kaip dabar, galbūt būtų pasiekę beveik tokių pat rezultatų“, – aiškino Torbjörnas Erikssonas – buvęs sprinteris, vėliau treneris, o dabar Švedijos lengvosios atletikos federacijoje vadovaujantis Sprinto ir barjerinio bėgimo skyriui.
Pasakjo, dabar bėgimo batai lengvesni, medžiagos geresnės, patobulėjo technika. Bet žmogaus fiziologija visada yra svarbiausia: „Pasikliaudamas patirtimi sakyčiau, kad variklyje būtinas atitinkamas kiekis arklio galių. Tai bėgikui svarbiau nei vienaip ar kitaip statyti koją ant žemės.“
Vis dėlto T.Erikssonas mato esminį skirtumą tarp praeities ir dabarties treniruočių: šiandieniai atletai dirba įvairiapusiškiau, nesikoncentruoja į vieną siaurą specializaciją.
Be to, šlifuojamos įvairios psichologinės strategijos.
„Kas žino, gal prieš tūkstančius metų gyveno bėgikas, kuris buvo greitesnis už šiandienos sporto elitą. Bet dabar turime didelį pasirinkimą – septynis milijardus žmonių ir kai kurie iš jų visą savo laiką skiria konkrečiai šakai, – kalbėjo profesorius C.J.Sundbergas. – Nemanau, kad evoliucija daro mus greitesnius: regis, didžioji dalis mūsų amžininkų potencialo greitai bėgti turi ne daugiau nei ankstesnės kartos.“
T.Erikssono manymu, 11 metų gyvuojantis U.Bolto 100 m bėgimo pasaulio rekordas liks ilgaamžis: „Jo bėgimo stilius, kūno sudėjimas ir raumenų gebėjimas greitai susitraukti ir atsipalaiduoti... Man sunku įsivaizduoti žmogų, turintį tokius pat gerus duomenis.
Galbūt ateityje gims kas nors, turintis didesnį potencialą nei U.Boltas, bet manau, kad jo rekordas laikysis dar ilgai.“
Moterys maratone vejasi vyrus
Nuo tada, kai buvo pradėti matuoti bėgimo rezultatai, elitiniai sportininkai darėsi vis greitesni.
Ši tendencija pastebima ir bėgant ilgus nuotolius. 1908 m. greičiausias vyrų maratono bėgikas 42 km 195 m įveikė per 2 val. 55 min. 2018 m. Eliudas Kipchoge (nuotr.) iš Kenijos užfiksavo naują pasaulio rekordą: 2 val. 1 min. 39 sek.
Beje, 2019 m. spalį Vienoje E.Kipchoge maratoną nubėgo per 1 val. 59 min. 40 sek., tačiau šis rezultatas nepripažįstamas kaip oficialus pasaulio rekordas, nes buvo pasiektas ne per varžybas. Tąsyk kenijietis bėgo su profesionalių stajerių komanda, padėjusia jam palaikyti spartą.
Moterys irgi bėga vis greičiau. Maža to, skirtumas tarp vyrų ir moterų rekordų smarkiai sumažėjo. 1926 m. anglė Violet Piercy Londone įveikė maratoną per 3 val. 40 min. 22 sek. Brigid Kosgei iš Kenijos 2019 m. pasiektas planetos rekordas – 2 val. 14 min. 4 sek.
