Tais pačiais metais per pasaulio jaunimo čempionatą iki 23 m. Plovdive (Bulgarija), irkluodamas porinę dvivietę su Armandu Kelmeliu, pasipuošė bronzos medaliais ir per patį pirmąjį atrankos plaukimą pagerino septynerius metus išsilaikiusį geriausią visų laikų jaunimo čempionatų rezultatą (6 min. 7,57 sek.), kuris gyvuoja iki šiol.
„Abiem atrodė, kad techniškai labai prastai irkluojame. Valtyje netgi kilo mažas konfliktas, bet kai paaiškėjo, kad rekordiniu greičiu įveikėme distanciją, visi pykčiai išgaravo“, – prisiminė D.Nemeravičius.
2017 m. Sarasotoje (JAV) tapę pasaulio suaugusiųjų čempionais porinių keturviečių varžybose, Kauno rajono irkluotojai D. Nemeravičius (iš Mazūriškių kaimo Batniavos seniūnijos) ir Aurimas Adomavičius (iš Šilelio kaimo) buvo gražiai pagerbti rajono savivaldybėje, jiems už pergales Kauno rajono meras Valerijus Makūnas įteikė pirmojo lygio savivaldybės ženklus.
Tačiau nuo to laiko auksinės keturvietės vyrai daugiau kartu neirklavo, o rezultatai ritosi žemyn: 2018–2019 m. komanda neužėmė aukštų vietų per pagrindines metų varžybas, neiškovojo kelialapio į Tokijo žaidynes.
Tai buvo patys juodžiausi pajėgių sportininkų metai. Po nesėkmingo keturvietės pasirodymo praėjusių metų pasaulio čempionate Austrijoje, kur teužimta 15 vieta, įgulai ėmė vadovauti naujasis treneris – didelę patirtį sukaupęs Atėnų olimpinių žaidynių dalyvis Kęstutis Keblys.
Pagrindinis jo tikslas – kelialapis į Tokijo olimpines žaidynes. Naujasis komandos treneris į komandą vėl pakvietė 2017 m. pasaulio ir Europos čempionus R. Maščinską, A. Adomavičių, D. Nemeravičių ir M. Džiaugį, o penktasis narys greičiausiai bus Dominykas Jančionis.
Komandoje tvirtai jaučiasi 23-ejų D. Nemeravičius, kuris 2017-aisiais buvo jauniausias įgulos narys. Tąkart po čempioniškai susiklosčiusio pasaulio pirmenybių finišo jam net prireikė medikų pagalbos, nes trasoje atidavė visas jėgas.
Dabar jis vėl irkluoja porinę keturvietę ir su treniruočių draugais, su kuriais tapo pasaulio ir Europos čempionu, kitų metų gegužę dalyvaus olimpinėje atrankoje į Tokijo žaidynes.
„Svarbiausia, kad komanda galima pasitikėti: jaučiam ir palaikom vienas kitą. Geras jausmas, kai komanda dirba dėl vieno tikslo“, – sako D. Nemeravičius.
– Vėl irkluosite porinę keturvietę. Kokia jūsų ir komandos draugų nuotaika, kaip jaučiatės, pusę metų nedalyvavę jokiose varžybose?
– Nuotaika puiki, džiaugiamės vėl po truputį grįždami į vėžes, kuriose buvome prieš karantiną. Žinoma, dar prireiks laiko, bet, manau, susitvarkysime. Jausmas įdomus, nes tokiu metu būdavome įpratę pasitikrinti varžybose, kaip atlikome rudens, žiemos ir pavasario namų darbus.
– Pastaruosius porą metų, kai jums nesisekė irkluoti, komandoje tvyrojo nekokia atmosfera, buvote nepatenkinti rinktinės vyr. trenerio Mykolo Masilionio sprendimais. Kaip pavyko išlipti iš psichologinės duobės?
– Naudojuosi psichologo pagalba, tačiau ji labiau skirta įgūdžiams gerinti, tinkamai nusiteikti prieš lemiamus startus. Per šį olimpinį ciklą buvo padaryta nemažai šiurkščių klaidų, kurios nualino komandą psichologiškai ir fiziškai, todėl reikėjo daug ką keisti. Dabar po truputį atsigauname.
– Jūsų kelias į didįjį irklavimą prasidėjo 2014-aisiais, kai per pasaulio jaunių iki 19 m. čempionatą su A. Kelmeliu porinių dviviečių varžybose pelnėte sidabro medalius, o Europos čempionate buvote treti. Kas jus, 15-metį, 2012-aisiais atvedė į irklavimą?
– Pirmoji mano sporto šaka buvo krepšinis, bet nebuvau nei greitas, nei taiklus, todėl krepšininko karjera baigėsi sulaukus devynerių. Po to buvo vienintelis fizinis aktyvumas mokykloje per kūno kultūros pamokas ir atstovavimas mokyklai estafečių bei kitose varžybose.
Vėliau suvokiau, kad noriu didesnio fizinio krūvio, todėl pasitariau su tėvais ir jie mane nuvežė į tuometę Kauno irklavimo mokyklą Lampėdžiuose. Mano vienintelė ir dabartinė trenerė – Nijolė Vytė, tuo metu Savickytė.
– 2016-aisiais jūsų karjeroje atsirado porinė keturvietė, Brandenburge su A. Adomavičiumi, M. Džiaugiu ir D. Jančioniu tapote Europos vicečempionais. Kuri valtis jums labiau prie širdies: porinė dvivietė ar keturvietė?
– Daugiausia laiko per savo karjerą praleidau keturvietėje. Kuo komanda didesnė, tuo man smagiau. Keturvietė visada bus arčiau širdies.
– Lietuvos rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione po 2017 m. jūsų triumfo daug eksperimentavo su įgula, traumą gavo M. Džiaugys. Kaip jus tai veikė psichologiškai?
– Martyno trauma tiems eksperimentams įtakos neturėjo, nes tai įvyko gerokai anksčiau. Kas italo galvoje tuo metu dėjosi, iš tiesų sunku pasakyti. Mano nuomone, jis priėmė gerų sprendimų, tačiau nemažai ir blogų. Ilgainiui tai darėsi nepakeliama. Ir aš, ir komanda, vertindami savo sveikatą bei laiką, atsisakėme toliau tęsti darbą pagal jo metodiką.
– Kaip treniravotės pandemijos metu?
– Prieš karantiną su savo šeima, t. y. sužadėtine Dominyka, kuri yra menininkė ir dar dirba telekomunikacijų versle, bei dviem šunimis apsistojome pas jos tėvus Kauno rajone. Ten planuojame įsigyti ir savo namus, rengsimės vestuvėms, nes esame susižadėję jau kelerius metus. Tačiau viską sujaukė karantinas.
Iš Lietuvos irklavimo federacijos gavau irklavimo treniruoklį, todėl galėjau tęsti pratybas namie. Prie manęs prisidėjo visa šeima – su Dominykos broliais pasidarėme skersinį, kasdien bėgiojome krosus, darėme atsispaudimus. Buvo šaunus metas.
– Tarptautinė irklavimo federacija (FISA) jus tituluoja kylančia žvaigžde. Kaip į tai reaguojate ir kada ji jums suteikė tokį titulą?
– FISA tai padarė du kartus: pirmą sykį 2016 metais prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, antrą – 2018-aisiais. Tie titulai manęs nepakeitė, nes be visų tų žmonių, kurie yra šalia manęs ar su manimi šiame kelyje – komanda, šeima, tėvai, draugai, – nebūčiau tas, kas dabar esu.
– Dalyvavote Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ir porinių keturviečių varžybose su M. Džiaugiu, D. Jančioniu ir A. Adomavičiumi likote devinti. Ko pritrūko iki finalo?
– Prieš pat olimpines žaidynes buvo padaryta pasirengimo klaidų. Su Martynu apsirgome prieš išvyką į Braziliją, tačiau nemažinome krūvių. Rio taip pat padarėme keletą smulkių klaidų, nes buvome nepatyrę kartu su treneriu Mykolu Masilioniu. Manau, visa tai susidėjo į krūvą ir likome toje vietoje, kurią buvome verti tuo metu užimti.
– Ar turite gerą palaikymo komandą?
– Mano palaikymo komandos lyderė – Dominyka. Ūkininkaujantys tėvai taip pat karštai palaiko mane. Kol gyvenau su jais, kaip vieninteliam sūnui atitekdavo nemažai darbų. Juos reikėdavo nudirbti prieš ir po treniruočių bei pamokų. Man tai patikdavo, nebūdavo sunku.
– Koks jūsų numeris valtyje ir kokia tenka atsakomybė?
– Kai sėdi pirmas valtyje, matai irkluojančius komandos draugus, kurie atiduoda visas jėgas, kad būtume greiti, ir tai ypač motyvuoja, priverčia dar labiau stengtis. Dabar sėdžiu trečiu valties numeriu. Tai tikrai atsakinga pozicija, turiu komandai perduoti identišką ritmą, kurį diktuoja yrininkas A. Adomavičius, ir stengtis jį palaikyti.
– Kur studijuojate? Ar tolesnį gyvenimą ketinate susieti su irklavimu?
– Studijuoju Vytauto Didžiojo universitete. Dar tiksliai nenusprendžiau, kuo norėčiau būti baigęs irkluotojo karjerą. Visas mintis esu sutelkęs dar į du olimpinius ciklus. Pradėsiu galvoti tada, kai jausiu, jog ateina karjeros saulėlydis. Dabar tiesiog noriu įgyti žinių, kurios man įdomios.
– Jūsų keturvietė – vienas kumštis. Kaip leidžiate poilsio dienas? Ar stengiatės būti kartu, ar norite pailsėti vienas nuo kito?
– Irklavimas mus padarė ne tik komandos draugais, bet ir gerais bičiuliais. Vienas nuo kito ilsimės tik po sezono, apie mėnesį laiko. Ir tai tik dėl to, kad kiekvienas kažkur keliaujame su savo antrosiomis pusėmis. Per gimtadienius, Kalėdas ar Naujuosius metus visada susieiname su šeimomis.
– Ar jauni sportininkai, tokie kaip jūs, griežtai laikosi sportinio režimo?
– Mes tokie patys žmonės kaip ir visi. Išeinam ir į miestą, bet tam yra laikas ir saikas. Nė vienas komandos narys dar nėra pavedęs dėl neatsakingo elgesio. Sportinio režimo laikomės ypač kruopščiai, nes jį pažeidinėjant nebūtų įmanoma atlikti kokybiškų treniruočių ir atsigauti po jų. Tai labai svarbu.
– Kuo dar, be sporto, domitės?
– Motociklais. Tai dar viena mano aistra. Jais susidomėjau nuo praėjusių metų pradžios. Nelakstau lyg akis išdegęs, stengiuosi važinėti ramiai. Džiaugiuosi, kad sužadėtinė Dominyka mane palaiko ir šituo klausimu. Dažnai būnu išvykęs, o kai grįžtu – sėdam ant motociklo kartu su Martynu ir tyrinėjame Lietuvą.
– Šiemet iš gausaus varžybų kalendoriaus beliko vienintelis Europos čempionatas, kuris spalio 9–11 d. turėtų vykti Poznanėje. Galbūt Trakuose bus surengta ir tarptautinė „Gintarinių irklų“ regata. Kokie jūsų šio sezono tikslai?
– Karantino metu nepavyko išlaikyti tos formos, kurią buvome įgiję per žiemą, be to, tiek aš, tiek kiti įgulos nariai turėjome smulkių traumų. Tai apsunkina grįžimą. Per „Gintarinių irklų“ regatą irkluosime dvivietes ir keturvietę.
Varžybos parodys, kaip atrodome po šio nelengvo meto, jos bus repeticija prieš Europos čempionatą, iki kurio, ko gero, liks tik Lietuvos čempionatas. Na, o tikslai kaip visada – patys aukščiausi.
– Kiek porinių keturviečių jau turi olimpinius kelialapius ir kiek jų pateks po olimpinės atrankos Liucernoje?
– Kelialapius jau turi aštuonios šalys, o per papildomą atranką kitąmet paaiškės dar dvi įgulos. Nepatekusių stiprių komandų tikrai nemažai, tarp jų yra ir pasaulio bei Europos čempionų. Kova dėl kelialapių bus nelengva.
– Jeigu iškovosite teisę startuoti Tokijuje, kokius tikslus sau kelsite?
– Gerai irkluoti, nes geras irklavimas prilygsta greitam irklavimui. Jeigu būsime greiti, tai patys suprantate…
