Per futbolo rungtynes komandų sąstatuose būdavo golkiperis, bekai, havbekai ir forvardai. Jie žaisdavo du havtaimus, mušdavo golus, pasuodavo sviedinį, darydavo faulus, keldavo kornerius, mesdavo autus, patekdavo į abseitus, smūgiuodavo penalčius arba pendelius, pataikydavo į štangas ir ginčydavosi su referiu.
Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje sportas buvo didelė naujovė, todėl sportininkai dažniausiai vartojo angliškus terminus, o kai kurie tarptautiniai žodžiai buvo rašomi nesulietuvinti.
Šiuolaikinio Lietuvos sporto pradininkai žaidė basketbolą, voleibolą, hockey, lawn tenisą, ping-pongą, bėgo cross-country arba cross-city.
Nemažai sporto entuziastų buvo dideli lietuvybės puoselėtojai. Sportininkai, kurie patys rašė žinutes apie sporto įvykius dienraščiams ir leido pirmuosius Lietuvos sporto laikraščius, jau trečiojo dešimtmečio pradžioje pradėjo kurti lietuviškus terminus.
Laikraštyje „Lietuvos sportas“ 1922 m. lietuviams neregėti kamuolio žaidimai buvo pavadinti pintinės kamuolis (krepšinis), rankų kamuolis (rankinis), oro kamuolis (tinklinis).
Naujadarai skynėsi kelią
Trečiajame dešimtmetyje lietuvinant sporto terminus daugiausia nuveikė Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF), vieno stipriausių to meto šalies sporto klubų, steigėjas Karolis Dineika.
LGSF klubui artima žiniasklaida 1923 m. pradėjo angliškus terminus keisti lietuviškais. Žurnalai „Sargyba“ ir „Karys“ bei dienraštis „Rytas“ futbolą pervadino kojasvydžiu (arba kojasvaida), basketbolą – krepšiasvydžiu, faustbolą – kumščiasvydžiu, hockey – ripka ant ledo.
Keli naujadarai sudaryti pažodžiui išvertus angliškus sudurtinius žodžius. Pavyzdžiui, iš žodžių basket (krepšys) ir ball (sviedinys) gautas krepšiasviedis, o atsižvelgus į kalbininko Jono Jablonskio patarimus dėl dvibalsių keitimo balsėmis dvibalsė ie šiame žodyje buvo pakeista balse y.
Vis dėlto nei kojasvydis, nei krepšiasvydis lietuvių kalboje neįsitvirtino.
Angliški futbolo terminai lietuviškais buvo keičiami pamažu. Trečiojo dešimtmečio viduryje pradėti vartoti žodžiai vartininkas ir teisėjas, dešimtmečio antroje pusėje – puslaikis.
Nors komandose vis dar žaidė bekai ir forvardai, kalbant apie visą gynėjų ar puolėjų grandį dažnai būdavo rašoma gynimas ir puolimas. Kartu pradėtas vartoti terminas lauko žaidėjai, skirtas visiems aikštės žaidėjams, išskyrus vartininkus.
Didysis lietuvinimo vajus sporto kalbą smarkiai pakeitė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Nuo 1932 m. vis dažniau vartoti žodžiai gynėjas ir puolėjas (arba gynikas ir puolikas), atsirado žodis dengėjas (taip vadinti saugai), korneriai tapo kampais, pasai – padavimais, pendeliai – baudiniais, faulai – nusižengimais, abseitai – užnugariais.
Maždaug tuo pat metu buvo pakeisti keli lietuviški terminai. Vietoj puslaikio pradėtas vartoti kėlinys, vietoj sviedinio – kamuolys.
Krepšinyje buvo krepšiagolis
Futbolas bent jau visą laiką buvo futbolas, neskaitant bandymų jį paversti kojasvydžiu. Tuo tarpu krepšinis kurį laiką buvo ir basketbolas, ir krepšiasvydis.
Krepšiasvydis buvo beišstumiąs basketbolą trečiojo dešimtmečio viduryje, bet tuo metu pats krepšinio žaidimas buvo primirštas, o jam atsigavus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dažniau vartotas žodis basketbolas.
Tačiau kaip tik tada prasidėjo sporto terminų lietuvinimo banga, todėl basketbolą greitai išstūmė krepšiasvydis.
Krepšinio taisyklės Lietuvoje pirmą kartą buvo paskelbtos 1922 m. gegužę žurnale „Karys“: straipsnį „Krepšiasvydis vyrams“ parengė K.Dineika. Jis jau vartojo lietuviškus žodžius gynėjas, puolėjas, sargas, prasižengti. Taip pat buvo sulietuvinti terminai akis (dabar taškas) ir laisvas metimas (baudos metimas).
1922 m. rugpjūtį žurnalas „Trimitas“ išspausdino Jurgio Šulgino parengtą straipsnį „Basket-Ball“. Autorius žaidimo pavadinimą iš prancūzų kalbos išvertė krepšinis kamuolys, pavartojo lietuviškus terminus užpakaliniai (dabar gynėjai), užpuolėjai (puolėjai), pabaudos smūgis (baudos metimas), akutė (taškas), laisvas smūgis (ginčas). Tačiau šalia buvo žodžiai chavtaimas (dabar kėlinys), rubežius (užribis).
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje krepšiniui atgimus iš naujo „Krepšiasvydžio žaidimo taisykles“ išspausdino savaitraštis „Kūno kultūra ir sveikata“ (1933 m.). Buvo vartojami terminai baudos metimas, pabaudos aikštelė (dabar baudos aikštelė), nusižengimas (pražanga), bet sukurtas ir vienas pusiau lietuviškas naujadaras krepšiagolis.
„Žaidėjo įmetimas kamuolio į krepšį vadinasi krepšiagoliu. Krepšiagolis skaitomas 2 punktais, baudos krepšiagolis – 1 punktu“, – krepšinio taisyklę paaiškino „Kūno kultūra ir sveikata“.
Kalbininkų patarimai
Nors lietuviški terminai pamažu stūmė iš kalbos angliškus terminus, iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio to paties laikraščio numerio skirtinguose straipsniuose buvo galima perskaityti du skirtingus žaidimo ar sporto įrankio pavadinimus: krepšiasvydis ir basketbolas, pašliūžos ir slidės.
Lietuvių kalbos draugijoje buvo įsteigta Terminologijos sekcija, bet pirmiausia reikėjo sulietuvinti teisės, pramonės, mokslo terminus.
Sporto terminų lietuvinimo lūžis įvyko ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvos sportui vadovavusi institucija Kūno kultūros rūmai kreipėsi į Terminologijos sekciją, kad kalbininkai patartų, kaip sudaryti sporto terminus.
Sportininkai paaiškindavo, kaip naudojamas vienas ar kitas sporto įrankis, priemonė ar veiksmas, o tada kalbininkai siūlydavo, kaip tiksliau ir taisyklingiau jį pavadinti.
1936 m. žurnalas „Fiziškas auklėjimas“ išspausdino Terminologijos sekcijos sudarytą futbolo ir krepšinio terminų žodynėlį, kuriame buvo 78 žodžiai, per pusantro dešimtmečio neįsitvirtinę sportininkų kalboje.
Kalbininko Prano Skardžiaus vadovaujama Terminologijos sekcija patvirtino žodžio futbolas teises, tačiau įtraukė daug terminų, kurie tada dar nebuvo paplitę, bet dabar yra sporto kalbos kasdienybė: antkelis, baudinis (šis žodis rašytas ir kirčiuotas kitaip negu dabar), batai (vietoj bucai), derinys, įvartis, jaunis, kampinis, kelnaitės, kėlinys, nuostatai, nuošalė, pražanga, saugas, šalinti, užribis, varpstė (šis krepšinio terminas vėliau tapo verpste).
Žodynėlyje buvo ir keletas terminų, kurie lietuvių kalboje neprigijo: blauzdinės (vietoj getrai), gulstas (vartininko bandymas pagauti ar atmušti kamuolį griūvant ant žemės), junga (vietoj lyga), kapliukai (vietoj grifai), kilstas (aukštas smūgis futbole arba tenise permetant kamuolį per varžovą; dar vadinamas žvake), mankštinis (treniruočių kostiumas), megztinis (vietoj marškinėliai), pasekmė (vietoj rezultatas), skirtis (vietoj sekcija), žaidynės (vietoj turnyras; dabar šis žodis vartojamas truputį kitokia prasme).
Žodžio basketbolas neapgynė
Nors sutarta, kad dauguma terminų turi būti sulietuvinti, kai kas siūlė svarbiausių žodžių neliesti.
„Daugumą svetimų terminų nesunku pakeisti lietuviškais, nes tai ne specialūs, o gyvosios kalbos žodžiai, pritaikyti sportui. Tačiau yra ir tokių sporto terminų, kurių sulietuvinti gal ir negalima.
Turiu galvoje pavadinimus tų sporto žaidimų, kurie, atsiradę vienoje kurioje šalyje, ilgainiui paplito visame pasaulyje (tenisas, futbolas, basketbolas ir kiti). Pavadinimus davė žaidimus sugalvojusios tautos ir tik tas pirmykštis pavadinimas gali atvaizduoti tą sporto žaidimų dvasią, charakterį. Sulietuvinus tų žaidimų pavadinimus jų dvasia, charakteris tampa neberyškūs. Visame pasaulyje paplitusių sporto žaidimų pavadinimai neturėtų būti lietuvinami“, – rašė Julius Smetona žurnale „Vairas“.
Terminologijos sekcijos pirmininkas P.Skardžius uoliai gynė krepšinį: „Krepšinis yra tas pat kaip ir krepšinis (krepšio) žaidimas. Tai yra daug patogesnis ir vaizdingesnis terminas negu krepšiasvydis, kuris nevykusiai sudarytas pagal kulkosvydis.“
J.Smetona taip pat kritikavo žodžius derinys, nuostatai, padavimas, šalinti, vedimas, žaidimas, žaidynės, junga.
Vis dėlto keli jam nepatikę žodžiai išlaikė laiko egzaminą, dar keli buvo truputį pakeisti, bet irgi vartojami iki šių dienų.
Painiava dėl orinio
Žodis krepšinis išstūmė krepšiasvydį per 1936-uosius. Kiti -svydžiai lietuvių kalboje liko ilgiau. Tinklinis 1937–1938 m. dažniausiai buvo vadinamas orasvydžiu, nors tuo pat metu vartotas ir žodis orinis.
Dėl orinio painiava kilo, nes Lietuvoje labai išaugo aviacijos sporto populiarumas. Lietuvinant terminus aviacijos sportas buvo vadinamas oriniu sportu. Problema buvo išspręsta apie 1939 m. orinį pakeitus tinkliniu.
Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje kalbant apie sportinius žaidimus neretai vartotas terminas kovos žaidimai.
Jis taikytas visiems komandiniams ir asmeniniams kamuolio žaidimams (nuo futbolo ir krepšinio iki teniso ir stalo teniso).
Kitokie futbolai
Trečiajame dešimtmetyje Lietuvą pasiekė žinios apie dar kelis kamuolio žaidimus: velobolą, motobolą, vandensvydį.
Velobolas Klaipėdos krašte tarp vokiškų klubų buvo labai populiarus. Apie motobolą ir vandensvydį lietuviai sužinojo iš laikraščiuose spausdintų straipsnių apie užsienio įvykius.
Šie žaidimai iš pradžių buvo vadinami futbolais: futbolas ant dviračių, futbolas ant motociklų, futbolas ant vandens.
Vandensvydis kartais buvo vadinamas vandenų polo (pažodžiui išvertus anglišką water polo pavadinimą, kuris XIX amžiuje anglų kalboje istoriškai kilo dėl tolimų vandensvydžio sąsajų su arklių polu) arba vandens kamuoliu.
Bet lietuvių kalboje buvo įsitvirtinę terminai su antrąja šaknimi -svyd-, todėl šis vandens žaidimas jau tada dažniausiai vadintas taip, kaip dabar – vandensvydžiu.
1938–1939 metais pagal kitų žaidimų pavyzdį vandensvydis buvo keičiamas vandeniniu, bet šį naujadarą ištiko toks pat likimas kaip orinį.
Aistros dėl ledo ripkos ir slidžių
Du didelius pokyčius išgyveno ir ledo ritulio pavadinimas. K.Dineika šį žaidimą dar 1922 m. pavadino ripka ant ledo, bet beveik visą trečiąjį dešimtmetį ledo ritulys buvo vadinamas hockey.
Nors žiniasklaida pradėjo vis dažniau rašyti ledo ripka, prieš žodį ripka dėl jo vokiškos kilmės aršiai pasisakė vertėjas ir kalbininkas Stasys Dabušis (jis sukūrė naujadarus aklavietė, darbuotojas, mikštasuolis, santuoka, sklaida, viryklė ir daugelį kitų).
S.Dabušis pasiūlė net šešis variantus, kaip pervadinti ledo ripką. Vienas jų – Ukmergės krašte paplitęs žodis ritulys – buvo priimtas.
Kol ledo ritulys vadintas hockey, žaidimo įrankis ritulys dažniausiai buvo vadinamas rusišku žodžiu šaiba. Vėliau ritulio pavadinimas keitėsi taip pat, kaip ir žaidimo pavadinimas.
K.Dineika dar 1922 m. pavartojo ir žodį ritmuša. Vėliau šis terminas periodiškai vis buvo prikeliamas iš užmaršties, bet lazdos ledo ritulio žaidime nepakeitė.
Kai futbole ir krepšinyje havtaimus išstūmė puslaikiai, pritaikyti šį naujadarą ledo ritulyje buvo netikslu dėl skirtingo kėlinių skaičiaus. Išeitis rasta sukūrus kitą naujadarą trečlaikis. Galutinai problemą išsprendė žodis kėlinys.
Pačiūžų pavadinimas buvo nepakeičiamas jau prieš šimtą metų, o žodis slidė atsirado ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ir pakeitė du iki tol beveik vienodai vartotus terminus pašliūža bei sniegčiūža. Lietuvos laikraščiuose kartais buvo galima perskaityti ir rusišką pavadinimą lyža.
Dėl slidžių kalbininkai nebuvo vieningi. „Bendrinėje kalboje šalia slidus, slidinėti galėtų būti tik slidės. Bet slidinėti nereiškia ski – čiaužti; tam daug geriau tinka šliuožti (šliaužti). Todėl ski lietuviškai geriausia yra vadinti pašliūžos, o kurie pašliūžomis čiuožia – pašliūžininkai“, – 1937 m. siūlė „Gimtosios kalbos“ žurnalas.
Beje, pačiūžos ketvirtajame dešimtmetyje, kaip ir dabar, buvo dviejų rūšių: lenkčių (greitojo čiuožimo) ir figūrinės (dailiojo čiuožimo). Dvi šios sporto šakos atmainos ir buvo vadinamos lenkčių čiuožimu ir figūriniu čiuožimu.
Nuo Anglijos iki Rusijos
Visą tarpukarį sunkioji atletika reiškė trijų giminingomis laikytų sporto šakų grupę: boksą, imtynes ir sunkumų kilnojimą, kaip tuo metu buvo vadinta dabartinė sunkioji atletika.
Imtynės dar vadintos ristynėmis, boksą bandyta pervadinti kumštynėmis. Su anglišku sporto šakos pavadinimu boksas lietuvinimo šalininkai susitaikė tik ketvirtajame dešimtmetyje.
Per irklavimo varžybas sportininkai sėsdavo ne į valtis, bet į laivus arba laivelius. Dar dažniau vartoti vokiški terminai gigos ir jolės, skirti skirtingų klasių akademinio irklavimo valtims.
Žodis giga į lietuvių kalbą netgi atėjo ne tiesiai iš vokiečių kalbos, bet iš rusų. Trečiajame dešimtmetyje ši valtis vadinta suslavintai gička.
Iš slavų kalbų atėjo ir kitos valties – baidarės pavadinimas. Ji iš pradžių, įkišus rusišką priesagą -k-, vadinta baidarka arba bajadarka.
Daugelio lengvosios atletikos rungčių pavadinimai jau trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo tokie pat kaip dabar arba labai panašūs: disko ir jieties metimas, šokimas į tolį ir aukštį ir t.t.
Vienintelis kitaip vadintas įrankis buvo rutulys – sportininkai stumdė skritulį.
Vietoj šuolio vartotas žodis šokimas: lengvojoje atletikoje buvo trišokis, vandens sporte – šokimai į vandenį, žiemos sporte – šokimai pašliūžomis.
Kol Lietuvoje buvo mažai stadionų, rengta daug kroso bėgimo varžybų. Ši lengvosios atletikos atmaina trečiojo dešimtmečio pradžioje vadinta angliškai cross-country. Kita atmaina, kurioje sportininkai bėgdavo miesto gatvėmis, vadinta cross-city.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje krosas buvo pervadintas lauko bėgimu (kartais miško bėgimu) ir miesto bėgimu arba bėgimu per miestą.
Sportas ir be varžybų, ir be čempionatų
Iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos lietuvių kalboje visai nevartoti žodžiai čempionatas, čempionas, varžybos ir varžovas. Vietoj čempionato buvo sakoma pirmenybės, vietoj čempionų – meisteriai arba tiesiog nugalėtojai.
Trečiajame dešimtmetyje visų sporto šakų varžybos buvo vadinamos rungtynėmis. Vykdavo ne tik futbolo ar krepšinio, bet ir lengvosios atletikos rungtynės, irklavimo rungtynės, bokso rungtynės ir t.t. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje sporto kalboje atsirado prancūzų kilmės žodis turnyras, bet kalbininkai pasiūlė žodį žaidynės.
Varžovai kartais vadinti priešais, bet šio žodžio buvo vengiama. Vėliau atsirado ir plačiau paplito priešininkas.
Nemažai ketvirtajame dešimtmetyje sukurtų sporto terminų lietuvių kalboje neprigijo: toks likimas ištiko žodžius pradmė (startas), baigmė (finišas), irklynės (regata), plaukykla (baseinas), daužtuvas (raketė), šokynė (tramplinas; kalbant apie šuolius su slidėmis).
