60-metis lietuvis daugiau nei dešimtmetį atidavė save treniruodamas JAV biatlono rinktinę, o vėliau sėkmingai pratęsė trenerio karjerą savo regione Vermonto valstijoje.
Už Atlanto Šalnų šeimyna gyvena iki šiol, tačiau lietuviškumas iš jų tiesiog sklinda į aplinką. Nieko nuostabaus, kad gabiausi A.Šalnos auklėtiniai mokėjo lietuviškus žodžius, o kai kurie netgi bandė mokytis sudėtingos ir neįprastos jiems kalbos.
„Buvo ne vienas, kuris domėjosi kalbomis. Jie žinodami, kad aš lietuvis domėjosi mūsų žodžiais, bandė juos ištarti. Lengvesnius, kaip labas ar ačiū, sakydavo“, – bendraudamas su lrytas.lt atskleidė olimpinis čempionas.
Antroje interviu dalyje olimpinis čempionas prisimena skaudžiausius trenerio karjeros momentus, lietuviškai mokančius savo auklėtinius, kuriozą Turino olimpiadoje ir gerokai nustebinusią draugo žinutę.
– Minėjote, kad stengiatės į Lietuvą užsukti kasmet. Ar pavyksta apsilankyti gimtajame Ignalinos rajono krašte?
– Tai aišku. Visą laiką važiuoju pro Aukštaitijos nacionalinį parką, pro Ginučius. Stengiamės pravažiuoti senais keliais, jau nekalbant apie žiemos sporto bazę Ignalinoje, Ažušilės apylinkes, senąją biatlono šaudyklą. Visuomet smagu apvažiuoti, pamatyti, kas pasikeitė.
Anksčiau, kai turėjau galimybę bėgioti, tai su dabartiniu žiemos sporto centro direktoriumi Broniumi Cicėnu apibėgdavome didžiulį ratą. Užsukdavome į senas vietas, kur abu treniravomės, kur vyko bėgimo, imitacijos, riedslidžių treniruotės.
Visą laiką malonu prisiminti ir būti ten, kur buvai. Man ypatingai, nes tiek daug daug kilometrų praminta Ignalinos miškelių kalvomis ir prie vidurinės mokyklos (dabar Ignalinos gimnazija, – red.), ir prie sporto bazės. Žodžiu, daug prisiminimų.
– Kalbant apie prisiminus, tai ar dažnai nusikeliate mintimis į tuos 1984 metus Sarajave, kuomet tapote olimpiniu čempionu?
– Nepasakyčiau, nebent būna kokia proga. Tarp kitko, šią žiemą gavau žinutę į telefoną, kad mes randamės šaudykloje, kurioje laimėjai olimpinį medalį. Aš pradžioje nesupratau, nebuvo pasirašyta, kas parašė, nežinomas numeris.
Pasirodo, kad mano draugas iš Lietuvos, kuris nieko neturi bendro su sportu, jis keliavo, buvo Sarajave, važiavo pro šaudyklą ir iš ten man parašė žinutę.
Tad, jei man kažkas primena arba būna kokia nors proga, tada prisimenu tas akimirkas. Tačiau, Dieve, jau daugiau nei 30 metų praėjo, ką ten jau prisiminti.
– O kas labiausiai įsiminė sportininko karjeros metu?
– Sunku labai apibūdinti keliais žodžiais. Ko gero, tos sunkios treniruotės, kurios padarė didžiausius pakitimus, padėjo tapti tarptautinės klasės sportininku. Pamenu tas sunkias stovyklas Uralo kalnuose, kuomet ten būdavome nuo vasaros iki rudens.
Vasarą, pamenu, Kirovo-Čepecke turėjome dviejų savaičių stovyklą deginat 30-ies laipsnių karščiui ir uodams bei kitiems vabzdžiams mus kandžiojant dieną ir naktį. Stovyklų metu Bakurianyje trūkdavo maisto arba treniruojantis Altajaus kalnuose, prie Seminskio perėjos gyvenome 12 žmonių viename kambaryje, kuriame dar ir virvės drabužiams džiovinti buvo iškabintos.
Net vandens reikėdavo eiti pasiimti iš upelio, tualetas irgi būdavo už 200 metrų nuo to pastato. Elektros irgi nebuvo, vėliau mus ją gamindavo generatorius. Atvarė traktorių, paėmė vietinį pijokėlį, kuris pildavo dyzelį į generatorių, kuris gamindavo mums elektrą. Tačiau ji būdavo tik iki 21 valandų vakaro, o kartais jis prisigerdavo ir pamiršdavo mus, tai elektros nebeturėdavome ir dar anksčiau. Būdavo tamsu ir eidavome miegoti 20 valandą. Ir tokia stovykla trukdavo 40-imt dienų.
Aišku, po jos nuvykome į Novosibirską ir laimėjome visas varžybas iš eilės. Mūsų komanda netgi estafetėje lenkė tuometinius olimpinius čempionus, kurie triumfavo 1980 metais Leik Pleside.
Tokios stovyklos, kurios virto tarsi išgyvenimu, jos ir padarė didžiausią progresą, tikrai įsimintinos.
Žinoma, įsimintina, kai tu laimi medalį, bet tas medalis būtent ir yra to darbo pasekmė, o tas darbas ir yra labiausiai įsimintinas. Su tokiais prisiminimais aš galiu gyventi bet kur: palapinėje, be vandens, be tualeto galiu gyventi. Niekas nebaisu, tokios stovyklos padėjo pasiekti rezultatų, be to padarė mane ir gyvenime stipresniu
– O kas užstrigo jau dirbant biatlono treneriu?
– Buvo visokių momentų. Kartais blogesnius momentus prisimeni labiau, nei geresnius. Pamenu, kad 1994 metų Lilehamerio olimpiadoje sprinto varžybose mano treniruojami sportininkai užėmė 64 ir 65 vietas iš 68 dalyvių. Po to starto aš grįžau iš šaudyklos, atėjau į mūsų slidžių ruošimo kambarį ir man taip buvo bloga, kad išėjau į lauką ir pradėjau verkti.
Stoviu vienas ant kalniuko ir verkiu, prie manęs priėjo dabartinis JAV biatlono federacijos prezidentas Maxas Cobbas, o tuo metu jis dirbo slidžių tepėju, apkabino mane ir sako: „pamiršk, čia yra praeitis. Rasime naujų čempionų.“
Tokie jaudinantys prisiminimai, kuomet teko išgyventi tokius sunkius momentus. Kaip ir minėjau (pirmoje interviu dalyje, – red.), po šitos olimpiados grįžau į federaciją ir pasakiau, kad su dabartiniais sportininkais nematau perspektyvų. Tada arba aš baigiu trenerio darbą, arba leiskite surasti naujus talentus.
1997-aisiais, praėjus trimis metams po tų įvykių Jay'us Hakkinenas tapo pasaulio jaunimo čempionu. Tai jau buvo viena iš džiaugsmo akimirkų. Toliau jau buvo ir geresnių rezultatų. Gaila, kad tuo metu, kai buvau rinktinės treneriu nepavyko užkopti ant prizininkų pakylos, tenkinomės 5-ąją vieta pasaulio taurėje, Turino olimpiadoje tas pats J.Hakkinenas užėmė 10-ąją vietą.
– Jūs iš arti matėte tiek sovietinę sporto sistemą, tiek vakarietišką. Taip pat minėjote, kad labiausiai Jums įsiminė ne patys rezultatai, o pačios treniruotės. Ar sutiksite, kad galima brėžti ryškią takoskyrą tarp šių dviejų pasaulių ir sporte, kur posovietinės šalys nukreiptos tik į rezultatą, o vakariečiai – į patį procesą?
– Nežinau, ar aš galėčiau drąsiai pasakyti, kad tai yra tiesa, ar ne. Tačiau galiu pasakyti, kas liečia mane, kad labai tiksliai pasakyta. Koncentruotis į procesą, nesikoncentruoti į medalius yra mano metodika, mano filosofija.
Dabar galvoju, kad sovietiniais laikais, taip, tiesos yra. Prisimenu, kad buvo keliami reikalavimai bet kokia kaina laimėti, antra vieta jau nesiskaitė. Negali sakyti, kad treneriai sėdėjo rankas sudėję ir laukė medalių, dirbo, arė. Tačiau, be abejo, ant popieriaus buvo keliami didžiuliai reikalavimai, kad mums reikia aukso medalių.
Pas mus JAV nėra taip, kad daužytume galvą į sieną ir sakytume, kad mums būtinai reikia laimėti. Mūsų tikslai yra tokie, kad pasiekti daugiau, nei jau esame pasiekę. Ir tą padaryti galime per darbo kokybę, atsakingumą, per organizaciją, surandant geresnius sportininkus, diegiant žinias, geriau organizuojant varžybas, stovyklas.
Tuos dalykus geriau padarant, mes ir galime pasiekti tuos geresnius rezultatus, apie kurios mes svajojame. Aišku, aš nežinau ar taip yra ir Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose vakarų Europos valstybėse, bet manau, kad tiesos yra.
Jeigu kreipsi dėmesį į darbą, tai ir tas rezultatas augs. Tačiau jeigu tik svajosi apie rezultatą ir neatliksi kokybiško darbo, tai tas rezultatas svajoje ir liks.
– Teko bendrauti su ne vienu JAV biatlonininku ir jaunesniųjų tarpe jus dažnai pavadindavo „Mr. Frost“. Kaip prilipo ši pravardė ir ar dažnai ją girdite?
– Ai, gal kažkas ir buvo pavadinęs (juokiasi, – red.). Pats nepasakyčiau, kad esu labai daug girdėjęs. Aš esu jiems išvertęs ir sakiau, ką mano pavardė anglų kalboje reiškia. Kažkas tuomet pasigavo ir pradėjo juokauti. Esu kelis kartus girdėjęs, tačiau į mane asmeniškai taip nesikreipia. Tačiau iš nepažįstamų žmonių nesu to girdėjęs.
– Pamenate tą epizodą 2006 metų Turino olimpiadoje, kuomet J.Hakkinenas tekštelėjo šautuvą į kilimėlį?
– Taip, pamenu. Jis tada sprinto varžybose gulint prašovė visus penkis šūvius.
Vaizdo įraše nuo 1 min. 45 sek.
– Kokia buvo Jūsų reakcija?
– Mums apskritai tada buvo didelis šokas visa ta situacija. Pirmosios olimpiadoje buvo asmeninės 20 kilometrų lenktynės. Jis užėmė 10-ąją vietą, jam iki medalio pritrūko vieno taiklaus šūvio.
Neatrodė, kad jis eidamas į sprinto varžybas stresavo, tačiau įsivaizduoju, kad jautė, kad gali gerai pasirodyti. Kai toks jausmas ateina, jis, aišku, nepadeda. Gal tas jam ir pamaišė.
Tačiau buvo įtartina, kad jis prašovė visus penkis šūvius į vieną pusę. Aš nieko neįtarinėjau, toks nesu žmogus, kuris per daug kažką kaltintų, bet iš kitos pusės buvo žmonių, kurie galvojo, kad jam buvo kažkas padaryta su šautuvu. Gal kažkas netyčia numetė šautuvą, padėjo atgal ir jam nepasakė, galėjo toks būti atvejis.
Tačiau iki šiol aš nemanau, kad kažkas atsitiko, kaip treneris žiūriu į šitą situaciją iš techninės pusės. Manau, kad jis paprasčiausiai persistengė, per daug pasitikėjo šaudymu ir buvo neteisinga jo kūno pozicija atsigulus.
Man ir tada, ir dabar labai keista, kad tokio lygio sportininkas po pirmų dviejų netaiklių šūvių nieko netaisė. Žodžiu, jis šovė visus penkis pro šalį ir vėliau tėškė šautuvą. Čia jau toks nesportiškas elgesys, taip nereikėjo daryti, kalbos nėra. Bet jo nervai neišlaikė.
Jis galiausiai užsidėjo šautuvą ir finišavo, tačiau su šešiais netaikliais šūviais liko 78-as ir nepateko į persekiojimo rungtį. Jis be to, po gulint šaudymo vietoje penkių baudos ratų įveikė šešis. Žodžiu, jam galva susisuko konkrečiai.
– Jūsų auklėtinė Clare Egan biatlono pasaulyje žinoma, kaip poliglotė. Sportininkė šneka anglų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių ir korėjiečių kalbomis, o pastarąją mokėsi prieš Pjongčango žaidynes 2018 metais Pietų Korėjoje. Galbūt su jumis ji gliaudė ir lietuvių kalbos paslaptis, nes yra užsiminusi, kad mūsų kalba pasirodė sunkesnė už korėjiečių?
– Taip, tikrai taip. Ji mokėsi lietuvių kalbos. Kuomet ji su manimi treniravosi, tai mes vartojome lietuviškus žodžius. Ji labai gabi mergina ir mėgo kalbas.
Kita mano sportininkė, dabar irgi rinktinės narė Chloe Levins, lietuviškai mokėsi labai daug. Esu jai parvežęs iš Lietuvos maikučių su užrašais. Su ja, kai susirašome, tai ji būna parašo kelis lietuviškus žodžius.
Buvo ne vienas, kuris domėjosi kalbomis. Jie žinodami, kad aš lietuvis domėjosi mūsų žodžiais, bandė juos ištarti. Lengvesnius, kaip labas ar ačiū, sakydavo.
Aišku, yra ir tokių, kurie žino vien anglų kalba ir jiems neįdomu. Tačiau tokios, kaip Clare, tai tikrai išimtis. Ji tam ir sugebėjimų turi, ir noro daug. Apskritai ji yra labai bendraujanti ir jai kuo daugiau mokėti kalbų, tuo geriau.
– O C.Egan visuomet pasižymėjo lyderės savybėmis? Šiuo metu ji ne tik, kad yra viena iš JAV komandos lyderių, tačiau sėkmingai vadovauja ir Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) sportininkų komitetui.
– Jautėsi, kad ji mėgsta vadovauti, būti lydere. Matėsi, kad yra norinti bendrauti. Kai kas anksčiau ją dėl to bandė kritikuoti, kad ji per daug kalba, kad per daug energijos švaisto kalboms, per daug užsiėmusi. Taip, tiesa, tačiau ji yra tokia asmenybė. Ji visur suspėja. Jeigu ją uždarysi kambaryje, ji trasoje nepabėgs, nepašaudys, viskas jai apsivers aukštyn kojomis. Ji – kaip paukštis, o jam reikia skristi, o jeigu skrenda, tuomet ir čiulba.
Su ja irgi tas pats, ir kuo ji labiau suaugusi, kuo daugiau turi patirties, tuo daugiau veiklos nori. Ji visur suspėja ir neteisinga būtų sakyti, kad jei apsiribotų vien tik sportu, būtų daug geresnė biatlonininkė.
