Iškalbinga frazė, kuri puikiai iliustruoja, kokią garbingą padėtį 60-metis lietuvis užima JAV žiemos sporto bendruomenėje. O juk tuometinį 1984 metų Sarajevo olimpiados čempioną amerikiečiai kvietėsi tik mėnesiui padėti populiarinti šią sporto šaką. Tačiau A.Šalnos ir JAV bendradarbiavimas taip tiko vienas kitam, kad nuo 1991 iki 2006 metų iš Vidiškių kilęs lietuvis dirigavo pagrindinei šalies biatlono rinktinei.
Per tuos metus buvo visko: ašarų, džiaugsmo ir daug įdėto begalinio darbo. Darbo su biatlonu, kuris visuomet A.Šalną traukė į priekį tiek kaip sportininką, tiek kaip trenerį. A.Šalna sugebėjo per daugybę metų JAV biatlonininkus atvesti nuo paskutiniųjų vietų 1994 metų Lilehamerio olimpinėse žaidynėse iki patekimo tarp 10-ies geriausiųjų Turine 2006 metais.
„Tačiau labiausiai patiko, kad man čia leido dirbti. Manęs visi klausėsi ir klausė, aš galėjau daryti taip, kaip aš galvojau, kad reikia. Tas mane čia išlaikė', – atviravo biatlono specialistas.
Skirtingais laikotarpiais A.Šalnos auklėtiniai sugebėjo tapti tiek pasaulio suaugusiųjų ir jaunimo čempionais, tiek ir prizininkais. Vienintelio dalyko, kurio nepavyko jiems iškovoti, tai to, kurį turi pats lietuvis – olimpinio medalio.
Šiuo metu olimpinis čempionas darbuojasi treneriu savo regione Vermonto valstijoje, o su lrytas.lt bendravo pasaulį ir JAV sukausčiusio COVID-19 viruso akivaizdoje.
Pirmoje nuoširdaus interviu dalyje A.Šalna papasakojo apie situaciją JAV ir Vermonte, pasikeitusius planus dėl kelionės į Lietuvą, europiečių nesuprastus amerikiečius ir pavyzdinę tėvų pagalbą sportuojantiems vaikams.
Antroje interviu dalyje olimpinis čempionas prisimins apie skaudžiausius trenerio karjeros momentus, lietuviškai mokančius savo auklėtinius, kuriozą Turino olimpiadoje ir gerokai nustebinusią draugo žinutę.
– Kokia situacija su COVID-19 virusu Vermonto valstijoje, kur Jūs gyvenate? JAV mastu ji yra netoli smarkiai paliesto Niujorko.
– Esame netoli, bet ačiū Dievui, ta mūsų valstija yra viena švariausių JAV. Pas mus išviso buvo užregistruota 900 užsikrėtimo atvejų. Aišku, kad 50 žmonių mirė, tai nėra mažai, negali sakyti, kad čia nieko, bet palyginus su visos šalies masteliu, tai mes turime labai labai žemą procentą.
Žmonės čia drausmingi, laikomės taisyklių, ką liepė valstijos gubernatorius daryti, tą ir darome. Tačiau idiotų pasitaiko visur. Galima pamatyti žmonių ir be kaukių, buvo keletas muštynių, nes kažkas kažkam į veido kirto, kad atėjo be kaukės. Tokių atvejų pasitaiko. Žmonės būna pikti, kai pamato, kad kažkas nesilaiko taisyklių.
Tačiau dauguma laikosi jų ir dabar po truputį yra nuimami apribojimai. Jau leidžiama pamažu atsidaryti kai kuriems verslams, tačiau karantinas vis dar išlieka ir dar liks kažkuriam laikui.
– Ar koronaviruso pandemijos metu JAV įmanoma tęsti treniruočių procesą?
– Šnekuosi dabar grįžęs iš treniruotės, bet yra apribota čia. Turime tokią vietą, kažkur viena valanda kelio mašina nuo manęs, apie 80-90 kilometrų. Ten yra toks privatus sporto centras, kur gali treniruotis slidininkai, irkluotojai ir biatlonininkai.
Aš padėjau šioje vietoje jiems sudaryti sąlygas biatlonui. Pradžioje jie ten galėjo tik užsiiminėti slidinėjimu ir irklavimu, bet vėliau vienas iš savininkų vaikų pas mane pradėjo sportuoti biatloną, pradėjau važiuoti pas juos. Jie turėjo miškelyje pasistatę vieną taikinį, kur su tuo vaiku galėjome šaudyti. Nuo to taikinio ir viskas prasidėjo.
Tada paprašiau, kad atsirastų daugiau taikinių, vėliau ir antrą šaudyklą mano prašymu pastatė. Galiausiai sporto centre atsirado ir biatlono grupė su treneriais, nes pradžioje tik aš atvažiuodavau po kelis kartus per savaitę.
Praėjusį rudenį pastatė praktiškai dar ir trečią šaudyklą stadione, naują, 15-os taikinių. Slidinėjimo trasas jie gali paruošti ir su dirbtiniu sniegu, tad priklauso, aišku, ir nuo nuo žiemos, bet jau lapkričio viduryje galima stotis ant slidžių.
Norėjau, kad šaudykla atsirastų prie pat stadiono ir kad galėtų biatlonininkai slidinėti ir šaudyti atidarius trasas.
Tad dabar šita vieta išlieka vienintelė, kur galima šaudyti ir treniruotis. Tačiau ir tai ne visiems. Aš esu narys to klubo, tai man leidžiama ten treniruoti, nors šiaip paprastai nebūtų galima. Treniruotėse turime užsidėti kaukes, į pastatus negalima eiti, sportininkas šaudymui turi savo atskirą kilimėlį, kurį tik tai jis jį ir naudoja. Tokios saugumo priemonės. Aišku, veikiausiai, tame miške to viruso ir nėra, bet kaip reikalauja šalis ar valstija, taip ir laikomės taisyklių.
Lengvai kažkokias treniruotes galima daryti.
Pagrindinė mano darbo vieta, nutolusi nuo mano namų apie 20 minučių, yra uždaryta, nes šaudykla priklauso JAV karinėms pajėgoms. Praktiškai viskas yra uždaryta ir neaišku kada atidarys.
– Atsižvelgiant į biatlono sporto šakos specifiką, kuomet sezonas baigiasi kovo-balandžio mėnesiais, tai pasaulį paralyžiavusi viruso pandemija, ko gero, prasidėjo pačiu tinkamiausiu laiku?
– Teisingai, labai gerai pastebėta. Viskas prasidėjo pačioje sezono pabaigoje, netgi Tarptautinė biatlono sąjunga (IBU) daug nenukentėjo, nes viskas įvyko jau baigiantis pasaulio taurės etapams (neįvyko tik 9-asis etapas Norvegijoje, – red.).
Biatlonininkams balandžio ir gegužės mėnesiai yra tokie labiau skirti poilsiui, lengvoms treniruotėms. Profesionalai, aišku, gegužę jau pradeda rimčiau sportuoti, bet šiuo atveju mums pasisekė. Jeigu viskas būtų prasidėję lapkričio mėnesį, būtų labai prastai.
Tarptautinis biatlonas patirtų didžiulius nuostolius, varžybos nevyktų, būtų netenkama rėmėjų pinigų. Vietinės biatlono organizacijos galbūt nukentėtų mažiau, bet matome, kaip kenčia didžiosios sporto šakos JAV: krepšinis, ledo ritulys ir kitos. Jiems labai blogai.
Aš net neįsivaizduoju, kaip jie čia išsisuks iš šitos situacijos.
– Daugiau nei dešimtmetį buvote pagrindinis JAV rinktinės treneris, daug keliavote. Šiuo metu treniruojate regioniniu lygiu, būnate dažniau namuose. Esate patenkintas dabartine savo padėtimi?
– Aš labai norėjau treniruoti, išugdyti aukšto meistriškumo sportininkus ir pirmuosius 15-a savo trenerio darbo metų (1991-2006 metai, – red.) tam ir atidaviau. Teko aukoti dalį savo gyvenimo, to laiko, kuris šeimai buvo skirtas. Žinoma, aš nesigailiu, bet dabar, kai pasižiūri atgal, tai nesinorėtų grįžti į tą situaciją, kai didesnis procentas laiko praleidžiamo buvo ne namuose.
Dabar jau ir vaikai užaugo. Paskutiniais metais, kai 2006 metais vyko Turino olimpines žaidynės, mano vaikai jau mokėsi koledžuose. Pamenu, kad vienu metu buvome namuose ir aš dukrai sakau: „šitie mano metai yra paskutiniai, po jų aš jau viskas, išeinu iš rinktinės trenerio pareigų ir būsiu daugiau namuose“, o dukra juokaudama išreiškė, kad galbūt jau vėlokai arba jau nebeturi didelės reikšmės.
Taip ir gavosi, kad aš jau grįžau namo ir daugiau čia būdavau, bet tuomet jau vaikai juos paliko. Tačiau būti namuose, kartu su žmona, ir vaikus, kad ir negyvena kartu tame pačiame name, pamatyti yra džiugu. Dabar jau ir anūkų yra, tai nebesiimčiau tokio darbo, aišku ir amžiaus jau ne tas (juokiasi, – red.).
– Daugelis biatlonininkų iš Europos sunkiai įsivaizduoja, kad jų kolegoms iš JAV buvimas namuose yra kur kas sudėtingesnis dalykas, nes pagrinde senajame žemyne vyksta svarbiausios tarptautinės varžybos.
– Mūsų keli sportininkai, kaip Clare Egan, socialiniuose tinkluose pasidalino savo išgyvenimais sezono metu. Ji kartais parašo, kad europiečiai neturi supratimo, kokioje JAV sportininkai būna situacijoje. Amerikiečiai būna iš namų į Europą išvažiuoja viduryje lapkričio ir grįžta kovo pabaigoje.
Tiesa, būna tokių sportininkų, kurie trumpa sugrįžta per Kalėdas, bet kiti lieka Europoje per šventes ir sėdi tris ar keturis mėnesius už Atlanto. Tikrai tai yra didžiulis skirtumas. Labai sunku yra, nematai nei draugų, nei šeimos.
Stebėtina netgi, kaip jie sugeba šitą dalyką išgyventi.
– Tarptautinės biatlono varžybos Šiaurės Amerikos žemyne nevyksta reguliariai. Dažniausiai tik kas kelis metus visas pasaulio elitas užsuka į JAV ir Kanadą. Kalbant apie sporto bazes ir apskritai ar ateities perspektyvoje matote tarptautinį biatloną kur kas dažniau kitapus Atlanto, nei yra dabar?
– Turime geras bazes JAV. Pradedant nuo Solt Leik Sičio, kur 2002 metais vyko olimpinės žaidynės. Ten yra viskas: trasos, šaudyklos, susisiekimas. Be šito centro, dar yra Meino valstijoje dvi pasaulio lygio biatlono šaudyklos Fort Kente ir Presque Isle.
Netgi kur aš dirbu kariuomenės šaudykloje. Tik čia jie nėra ypatingai suinteresuoti tarptautinėmis varžybomis. Buvo pasikvietę IBU atstovus ir jų klausė, ką reikėtų padaryti, norint rengti tarptautines varžybas. Dabar gavo iš valstijos finansavimą ir kels šaudyklos kokybę.
Dar yra Leik Plesidas, kuris deda didžiules lėšas, stato naują šaudyklą, naujas pastatus, naujas trasas ir ruošiasi būsimai žiemos universiadai 2023 metais. Valstija skyrė 60 milijonų JAV dolerių ir darbai prasidėjo praėjusią vasarą.
Nuo 1980 metų olimpinių žaidynių likusi šaudykla jau yra pusiau nugriauta, palikta tik treniruotėms, o dabar stato visiškai naują. Darbus turėtų baigti iki kitų metų vasaros.
Praktiškai jau turime penkias pasaulinio lygio šaudyklas. Yra labai gera netgi ir Aliaskoje. Jie turi 30-ies skydų labai gerą šaudyklą su geromis trasomis. Tiesa, ji dar nėra patvirtina IBU organizacijos. Vietų aukščiausio lygio varžyboms yra tikrai daug, plius yra ir Kanada.
Mes labai norime ir pas mus atvykta tarptautinės varžybos. Žinoma jų daug nebus ir nemanau, kad čia taip atsitiks, kad jos vyks kasmet – tik periodiškai. Priežastys paprastos – susisiekimas. Dabartiniu atveju daug išlaidų kelionėms ir logistikai tenka tik JAV ir Kanadai, atvirkštiniu variantu – visai Europai. Išlaidos tikrai milžiniškos.
Tačiau tarptautinių varžybų čia tikrai bus ir jos išliks. 2022 metais Solt Leik Sityje vyks pasaulio jaunimo ir jaunių čempionatas, 2023 metais vyks universiada. Jeigu neklystu, tai ir 2022-2023 metų sezone yra suplanuoti pasaulio taurės etapai.
Aišku, europiečiams tenka tolimi skrydžiai, papildomos išlaidos, bet gali atvykus varžytis kitokioje aplinkoje, pamatyti kitokią kultūrą.
– Kiek dar esate šiuo metu susijęs su aukščiausio lygio biatlonu. Ne paslaptis, kad jūsų auklėtiniai C.Egan ir Seanas Doherty toliau sėkmingai startuoja JAV rinktinės sudėtyje. Galbūt užsuka ir patarimo paprašyti?
– Aš juos dažnai sutinku. Ne ištisai, bet vasaros metu labai dažnai. Jie daugiausiai treniruojasi Leik Pleside, o aš ten irgi važiuoju daryti stovyklas. Būna, kad mūsų keliai susikerta Jericho sporto centre, čia vyksta vasaros biatlono čempionatai.
Pavyzdžiui, Clare yra kilusi iš ten, kur dabar yra vienintelė vieta, kur mes sportuojame ir kalbėjome pokalbio pradžioje. Ji po koledžo į tą sporto centrą atėjo kaip slidininkė ir aš ją pasikviečiau į biatloną. Pas mane ji treniravosi kelis metus, ugdėme bazines savybes, ji gana talentinga slidininkė ir greitai progresavo (2018-2019 metų sezone 9-ajame pasaulio taurės etape užėmė 3-ąją vietą, – red.).
Jei atvirai, tai patarimų labai pas mane neprašo, nors tiesą pasakius, kad būna. Aš visada esu nusiteikęs, kad reikia klausytis turimų trenerių, jei yra patyrę ir darant tai, ką jie sako, tai viskas bus gerai. Bet žinoma būna, pavyzdžiui, Clare praėjusią vasarą parašė laišką ir prašė patarimo.
Niekas neprieštarauja, mes su treneriais gerai sutariame, dabartinį moterų rinktinės trenerį italą pažįstų daugiau nei dešimt metų. Labai gerai sutariame, dalinamės patirtimi, mintimis, mūsų treniravimo metodika panaši, dėl šaudymo idėjos beveik tos pačios. Tai, kai sportininkas prašo patarimo, mes sakome, kad yra dar plius dvi akys, kurios gal kažką daugiau pamatys. Pasitaiko tokių atvejų.
Tačiau jie yra gerose rankose, ypatingai moterų rinktinėje.
S.Doherty dar taip neprogresavo, kaip aš įsivaizdavau po jaunimo. Galvojau, kad jis greičiau progresuos ir bus aukščiau, tačiau manau, kad viskas dar prieš akis.
– Kap JAV rinktinė susitaikė su ilgamečių lyderių, pasaulio čempiono Lowello Bailey ir prizininko Timo Burke'o netektimi po 2018 metų olimpinio sezono, kurie vienu nusprendė baigti savo karjeras?
– Kai jie pranešė, kad baigs karjeras vienu metu, tai keistai atrodė. Nebuvo tokios didelės geros pamainos, o jie buvo ne tik komandos lyderiai, bet ir pasaulio biatlono elito sportininkai, kurie tuo pačiu metu išėjo. Suprantamas dalykas, kad niekas negali sporte išsilaikyti visą gyvenimą. Aš niekaip neįsivaizduoju, kaip Ole Einaras Bjoerndalenas taip ilgai išsilaikė. Tačiau viskam ateina laikas ir su tuo reikia susitaikyti.
Matėsi, kad bus spraga, ypatingai estafetėje. Apskritai, jų trūksta komandoje, bet tarp kitko, tai jie toli nuo biatlono nenutolo. T.Burke'as treniruoja JAV jaunimo komandą. Tai, kai aš išugdau vaikus jauniuose, vėliau juos atiduodu jam. Mano vienas sportininkas Bjornas Westerveltas, su kuriuo dirbu aštuonerius metus, kaip tik šiemet baigia mokyklą, kitame sezone bus jaunimo grupėje ir jis pereina sportuoti į T.Burke'o grupę. Tai tarsi tiltas patekimui į pagrindinę rinktinę.
L.Bailey dirba JAV biatlono federacijoje ir jis užėmė aukšto meistriškumo sportininkų programos direktoriaus kėdę. Jis dabar atsakingas už nacionalinės rinktinės pasiruošimą, inventorių ir visus kitus dalykus.
Vienu metu federacijoje apskritai dirbo keturi žmonės, kurie buvo mano sportininkai. Pažįstu juos nuo mažų dienų. Tiek L.Bailey, tiek T.Burke'as taip pat buvo mano komandoje iki Turino olimpinių žaidynių.
Tikrai nustebtumėte, kiek daug visoje JAV su biatlonu dirba buvusių mano auklėtinių. Tikrai nemažai ir jie baigę karjeras, liko biatlone.
– Apskritai ar didelė JAV biatlono bendruomenė? Jei palygintume su slidinėjimu, kuris yra itin populiarus šalyje?
– Ji tikrai nėra didelė. Su kitais palyginus, tai mes esame tik saujelė. Tačiau yra kaip yra ir džiaugiamės tuo, ką turime. Bet man patinka, kaip viskas pas mus vyksta, jauni treneriai nori laimėti medalius, ieško būdu, kaip pritraukti geriausius sportininkus, turi daug entuziasmo.
Sudominti vaiką sportuoti biatloną nėra sunku, jie užsidega labai gretai, jei susidomi labai greitai. Sunkiausia yra tą vaiką išlaikyti.
Birželio pabaigoje darau tokią, kaip pats vaidinu atrankos į biatloną, stovyklą. Ji yra atvira visiems, gali atvažiuoti vaikai iš visos JAV. Susirenka čia iš visų aplinkinių valstijų. Surenku kelioliką 10-12 metų vaikų, su manimi jie savaitę šaudo ir atrodytų visi yra pasiruošę jau prašyti tėvų, kad nupirktų šautuvus.
Tačiau, kai jie išsiskirto atgal į rajonus, kur nėra priėjimo biatlonui, nėra šaudyklos ir tenka važiuoti po tris ar dvi valandas, jeigu kam pasiseka – valandą iki šaudyklos. Čia dabar smagu, kad netoli Bostono buvo įrengta šaudykla, tai iš ten jiems apie 40 minučių kelio, tai jie dabar ten gali pasitreniruoti.
Tačiau jei nebelieka priėjimo, tokie vaikai prapuola. Jie labai nori treniruotis, bet nėra sąlygų. Ir čia nelabai kaip išspręsi šitą bėdą, nepristatysi kokių 150-ies šaudyklų, o ir jos vien tik neužtenka. Dar reikia ir žmogaus, kuris mokytų, treniruotų. Čia tokia didžiausia mūsų spraga JAV.
Aišku, aš turėjau per savo istoriją puikių pavyzdžių. Tas pats S.Doherty. Jis yra išimtis, kokių būna labai retai. Jis nuo manęs gyveno trys valandos kelio. Tėtis jį vežiodavo pas mane treniruotis kiekvieną savaitgalį. Jie gyvendavo palapinėje ir ryte jau laukdavo šaudykloje manęs.
Taip tėtis Seaną vežiojo šešerius metus. Vasaromis jis dalyvavo visose mano stovyklose, o mokslo metais būtent tėtis ir veždavo savaitgaliais pas mane. Tačiau tokių žmonių yra vienetai. Jam tapti pasaulio čempionu jaunimo ir jaunių tarpe ir leido tokie sudėtiniai dalykai: talentas ir tėvų pagalba.
Šalis yra labai didelė, specialistų biatlono tikrai nėra daug, tad apsiriboji savo aplinkinėmis teritorijomis. Dar viena kliūtis biatlonui mano vietovėje – slidinėjimas. Jis čia yra labai aukštame lygyje. Visos mokyklos, koledžai turi savo slidinėjimo komandas. Tad jiems išeiti iš slidinėjimo ir ateiti į biatloną sudėtinga, nes jų varžybos būna kiekvieną savaitgalį, o pas mus tik dvejos per žiemą.
Jei būna tuo pačiu metu, tai visi eina į slidinėjimo varžybas. Ten žymiai daugiau dalyvių, daugiau garbės, didesnė konkurencija. Įsivaizduokite, mokyklų varžybose dalyvauja 500 slidininkų, jei tokias laimėsi, tai kitą dieną mokykloje daug pagyrų sulauksi. Suveikia čia ir emocinis dalykas tokiu atveju. Vėliau prasideda ir koledžo slidinėjimo komandos
– Į JAV išvykote ankstyvais laikais po Nepriklausomybės atgavimo. Ar buvo sudėtinga įsilieti į vakarietišką gyvenimą ir kaip dabar jaučiatės gyvendami JAV?
– Pirmiausiai, tai aš labai norėjau treniruoti. Kai baigiau savo biatlono karjerą, mane pakvietė į Sovietų Sąjungos moterų rinktinę dirbti šaudymo treneriu. Aš ten dirbau metus laiko ir man labai patiko treniruoti. Patiko dalintis savo patirtimi, kas man suveikė, kaip sportininkui, kas nesuveikė, ką reikia daryti, ką patobulinti. Atrodė, tarsi manyje slypėtų kažkokios paslaptys, kurias norėjau perduoti kitiems.
Po metų darbo sovietinė sistema mane tiesiog užmušė. Aš negalėjau pritapti prie jų psichologijos, visi treneriai buvo pagyvenusio amžiaus. Labai nenoriu giliai eiti į šitą dalyką, bet aš nebenorėjau toliau dirbti jų rinktinėje, man nepatiko.
Tačiau dirbti ir toliau norėjau. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje žinojau, kad yra labai ribotos sąlygos su viskuo: finansais ir kitais dalykais. Man kilo mintis paieškoti darbo užsienyje, galbūt Europoje, gal dar kur nors. Taip jau gavosi, kad mane pakvietė atvažiuoti į JAV mėnesiui padėti populiarinti biatlono sporto šaką. Ne treneriu dirbti, bet padėti populiarinti: pasirodyti, kaip olimpiniam čempionui, pakalbėti su žmonėmis.
Per tą mėnesio kelionę jie žiauriai pradėjo mane spausti, kad atvažiuočiau pas juos dirbti. Kai aš sutikau, tai tada galvojau, kad važiuosiu metams ar keliems, pasidalinsiu savo patirtimi, pamokysiu. Atvažiavęs pamačiau kiek čia yra darbo. Per pirmus metus supratau, kad aš čia nieko nepadariau ir be daugybės metų nieko nepadarysiu.
Tačiau labiausiai patiko, kad man čia leido dirbti. Manęs visi klausėsi ir klausė, aš galėjau daryti taip, kaip aš galvojau, kad reikia. Tas mane čia išlaikė ir atsirado didžiulis noras pratęsti savo trenerio karjerą, ypač po 1994 metų Lilehamerio olimpiados, kuomet rezultatai buvo labai prasti. Aš grįžau po jos į ofisą ir sakau, kad su dabartiniais sportininkais mes nieko nepasieksime ir lieka du keliai: arba aš išeinu iš trenerio posto, arba viską pradedame nuo nulio.
Man pasakė, kad daryčiau taip, kaip aš galvoju tą reikėtų daryti. Sakau: „viskas, pirkite bilietą man į Aliaską ir skrendu ieškoti sportininkų.“ Mane JAV ir išlaikė, kad turėjau labai didelę paramą, labai man padėjo, kaip treneriui dirbti, ieškoti talentų, siekti rezultatų.
Iš kitos pusės, reikėjo laiko priprasti prie jų kultūros. Žinoma, keitėsi ir ji, po 30-ies gyvenimo metų vis dar pamatau skirtumų tarp lietuviškos kultūros ir jų, tarp savęs ir jų. Jeigu būčiau atvažiavęs vaikas, tai kitaip viskas būtų, bet atvažiavau, kai buvo 30-imt metų. Tačiau man viskas tinka čia ir patinka, nieko nekritikuoju, tačiau kaip ir kiekvienoje šalyje nėra idealu. Yra čia užtektinai bėdų ir spragų, bet aš niekada nesigailėjau, kad užsilaikiau JAV. Mano šeima irgi patenkinta. Vaikai čia užaugo, o šeima niekada ir nesiskundė.
Bet man buvo sunku palikti savo šeimą Lietuvoje, žinant, kad aš buvau reikalingas, ypač mano tėvukui. Tačiau stengiuosi atvažiuoti, aplankyti tiek, kiek galiu, kad išsilaikytų santykiai, neužsimirštų viskas. Tačiau JAV esame tiek pritapę, kad jau galime vadinti namais.
– Kada planavote užsukti į Lietuvą ir kaip tuos planus paveikė prasidėjusi viruso pandemija?
– Turėjome užsakytus bilietus birželio 3-ajai dienai, dar jų neatkeitėme, tačiau reikės tą padaryti. Planavome su visa šeima pirmas dvi birželio savaites praleisti Lietuvoje. Su vaikais, žentais ir anūkais planavome važiuoti bet, panašu, kad teks perkelti planus metams ar kitiems.
Šiaip į Lietuvą važiuojame periodiškai. Nebuvo tokių metų, kad neatvažiuočiau, būdavo, kad ir po kelis kartus apsilankydavau. Ypatingai anksčiau, kuomet dar buvo gyvas tėvukas. Visuomet yra didžiausias malonumas atvažiuoti į Lietuvą.
