Kaimyninėje Lenkijoje šuoliai su slidėmis nuo tramplino patenk į populiariausiųjų sąrašą, o sportininkai padovanojo šaliai ne vieną olimpinį žiemos olimpinių žaidynių medalį. Tačiau dabartiniams lietuviams ši sporto šaka yra visiška egzotika, tačiau taip buvo ne visada.
Šuolių su slidėmis ištakos Lietuvoje siekia dar tarpukario laikus, o vienu metu šalyje veikė net ne vienas tramplinas.
Lrytas.lt pateikia dar vieną pasakojimą apie pradingusius sporto objektus Lietuvoje.
Pirmąją dalį apie Sapieginėje karaliavusį biatloną galite paskaityti paspaudę nuorodą.
Antrąją dalį apie skandalingą Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo bazės likimą galite paskaityti paspaudę nuorodą.
Trečiąją dalį apie Kalnų parko istoriją galite paskaityti paspaudę nuorodą.
Pirmas tramplinas – Zarasuose
Tarpukario Lietuvoje vienas toliausiai nuo Baltijos jūros nutolęs šalies miestas tapo savotišku žiemos sporto centru. 1937 metais Zarasuose buvo pastatyta savivaldybės vila „Užuovėja“, kuri oficialiai imta vadinti žiemos sporto stotimi. Magučių miške ant 170 metrų virš jūros lygio iškilusios kalvos buvo ir pastatytas pirmasis šuolių su slidėmis tramplinas Lietuvoje.
Savo laiku jis buvo pats didžiausias visoje Lietuvoje.
Tik ką pastatytas 40-ies metrų aukščio tramplinas pasitarnavo 1938 metais rengtose Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos (SELL) žiemos olimpiados varžybose.
Tačiau žiemos sporto centro plėtrą Zarasuose pristabdė prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas. Jo pabaigoje atsitraukdama nacistinės Vokietijos kariuomenė 1944 metais susprogdino medinį trampliną.
Ignalinoje – pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas
A.Aškinio istoriniame reportaže „Sporto“ laikraštyje apie šuolių su slidėmis sportą šaką Lietuvoje buvo užsiminta, kad nedidelių tramplinų Lietuvoje veikė ne vienas. Tačiau tuo metu didžiausias iš jų egzistavo Ignalinoje.
Medinis 38 metrų tramplinas stovėjo ant Vilkakalnio kalno, dabartiniame Lietuvos žiemos sporto centre. 1965 metais čia buvo surengtas ir pirmas Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas.
„Pradžioje rankiniu būdu apie 1960-uosius metus buvo pastatytas mažasis tramplinas. Statybos vyko Broniaus Šimkūno iniciatyva. Jis čia buvo entuziastas ir vietą tramplinui pradėjo kasti kai dar čia nebuvo žiemos sporto bazės.
Vėliau 1963 metais buvo pastatytas šalia didysis tramplinas. Vertikaliai jis buvo 38 metrų. Tiesa, pradžioje buvo šiek tiek neapskaičiuoti atstumai ir teko vėliau koreguoti statinį“, – lrytas.lt pasakojo dabartinis sporto centro direktorius Bronius Cicėnas.
Jis puikiai prisimena tramplino laikus Ignalinoje, mat ir pats yra šokęs nuo jo bei vėliau treniravęs vaikus. Dabar jau miręs B.Cicėno brolis Mindaugas buvo pirmasis, kuris atliko debiutinį šuolį su slidėmis nuo didžiojo tramplino.
„Nuo mažojo šokti visi ereliai buvo, o nuo didžiojo niekas nedrįso. Tuomet mano brolis Mindaugas pirmas ir atidarė šitą trampliną. Tik pats šuolis nevisai vykęs gavosi.
Varžybos čia vyko iki pat 1976 metų. Daug jų visokių buvo. Tačiau tais laikas tie šuoliai būdavo kitokie. Dabar kai šoka, tai slidės gražiai plazda, o tada jos buvo siauros, šokome tiesiomis slidėmis į priekį“, – sakė B.Cicėnas.
Žiemos sporto centro direktorius užsiminė, kad šuolių su slidėmis varžybos anuomet buvo išties populiarus dalykas, o jų pasižiūrėti ateidavo nuo 3 iki 5 tūkstančių.
„Kalno šlaitai būdavo juodi nuo žmonių, susirinkdavo ir ant ežero daug jų. Prisimenu tik, kaip direktorius per ruporą pranešdavo, kad jau pradeda traškėti ledas.
Vėliau aš ir pats šokinėdavau, buvau stiprus vidutiniokas. Pamenu, užlipi ant tramplino ir kol kvapą atgauni, jauti kaip jis linguoja po metrą į šonus. Galiu pripažinti, kad bijodavome. Tačiau nulipti nuo tramplino ir pripažinti, kad bijojai, tai tave užbadys pirštais. Po to ir važiuoji bijodamas (juokiasi – red.).
Pamenu, kad patys susinešdavome sniegą ant tramplino lentų.
Pats skrydis trukdavo apie 4 sekundes. Kai jau atsispiri, praskrendi tą kalniuką, tau atsiveria nusileidimo vaizdas, matai žmones, pajauti palaimą, nors atrodytų tai tik akimirka trunka“, – prisiminimais dalinosi B.Cicėnas.
Jis užsiminė, kad išpopuliarėjus šuoliams su slidėmis atsirado iš šiaurės dvikovės sportininkai (kombinuota slidinėjimo ir šuolių su slidėmis rungtis). Tiesa, čia jau dominuodavo tie, kas greičiausi būdavo slidinėjimo trasoje.
„Nekokios taisyklės tuo metu būdavo. Jei su slidėmis trasoje buvai greitas, tai nuo tramplino užtekdavo nušokti tik truputį. Mano kitas brolis Algis būdavo labai stiprus trasoje, jam užtekdavo nušokti 20-30 metrų, kad laimėtų, nors kiti nušokdavo iki 50 metrų“, – atskleidė B.Cicėnas.
Tačiau ilgai Ignalinos tramplinas neišsilaikė. Jis buvo medinis, tad gana greitai supuvo, daugiau entuziastų neatsirado, tad su Ignalinos tramplino subyrėjimu aštuntajame dešimtmetyje baigėsi ir šuolių su slidėmis era Lietuvoje. Tiesa, B.Cicėnas dar kurį laiką netgi treniravo vaikus ant mažojo tramplino.
„Tramplinas buvo medinis, supuvo. Man grįžus iš kariuomenės 1973 metais jis jau stovėjo laikomas lynais, girgždėdavo. Keitėsi mados, neliko ir tramplino. Nelikus objektui ir treneriams, sporto šaka sunyko. Kuomet aš tapau bazės direktoriumi to tramplino jau nebuvo. Buvo likęs tik mažasis.
Būdamas jaunas entuziastas dar buvau atgaivinęs sporto šaką. Surinkdavau iki 15-os sportininkų“, – pasakojo B.Cicėnas.
Tramplinai buvo išsibarstę visoje Lietuvoje
Tame pačiame A.Aškinio istoriniame straipsnyje buvo užsiminta, kad Trakų, Telšių, Nemenčinės ir Utenos rajonai turėjo nedidelius 10–15 m pajėgumo tramplinus.
Lrytas.lt žiniomis Vilniuje skirtingais laikotarpiais galėjo veikti netgi trys šuolių su slidėmis tramplinai.
Pirmoji vieta yra ties dabartinio Kalnų parko stadiono kampu prie šaudyklos, o kalno šlaite galima aptikti iš betonuotą senąją nusileidimo vietą. Pats tramplinas stovėjo aikštelėje viršuje kiek nutolus nuo Stalo kalno stadiono link.
Kūno kultūrą studijuojantiems studentams paruoštame „Slidinėjimo“ vadovėlyje užsiminta, kad jau Antrojo Pasaulinio karo metu Vilniuje, kuomet buvo okupavę sovietai, 1941 metų sausio ir vasario mėnesių sandūroje vyko Lietuvos slidinėjimo pirmenybės.
Jų programoje buvo ir šuolių su slidėmis bei šiaurės dvikovės (slidinėjimo ir šuolių su slidėmis kombinuota rungtis – red.) varžybos. Šaltinių teigimu jos vyko ant Trijų kryžių kalno. Dabar sunku pasakyti, ar buvo šokinėjama būtent šalia Kalnų parko stadiono, ar nuo tarpukario laikų egzistavo dar vienas tramplinas šioje teritorijoje.
Iš Utenos kilęs futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas pamena Kalnų parko stadiono trampliną ir netgi yra nuo jo šokęs.
„Teko šokinėti, tačiau apie jo istoriją mažai ką galiu pasakyti, nes pats į Vilnių atvažiavau 1960 metais. Jis egzistavo lygiagrečiai su stadionu“, – atskleidė istorikas, kuris savo laiku išbandė ne vieną sporto šaką jaunystėje.
Tą laikotarpį prisimenančių liudininkų teigimu, kalno šlaitas buvo išbetonuotas, o jį padengė dirbtine danga, kuri leisdavo šuolininkams su slidėmis sportuoti ne tik žiemą, bet ir vasarą.
„Kai mokiausi Vilniuje nueidavome, pasižiūrėdavome. Man, kaip buvusiam šuolininkui, būdavo įdomu pasižiūrėti į tą dirbtinę dangą. Bet ji jau buvo nušiurusi, vietomis išplėšta“, – prisiminė B.Cicėnas.
Antroji tramplino vieta yra Antakalnyje, Sapieginės miškuose, nutolus apie vieną kilometrą nuo dabartinės „Žalgirio“ futbolo klubo bazės vietos.
1956 metų istoriniame vaizdo reportaže šį trampliną galima išvysti nuo 6 min. 30 sek.
Lrytas.lt apsilankė šiame objekte ir nufotografavo, kaip buvusi tramplino vieta atrodo dabar. Pats tramplinas buvo medinis, tad iki mūsų dienų neišliko jokių jo likučių. Pats kalnas irgi yra gerokai apaugęs, tačiau vis dar galima įžiūrėti nusileidimo vietą kalno šlaite.
„Būtinai reikia pasiekti, kad 50–60 m pajėgumo tramplinas būtų pastatytas Vilniuje“, – A.Aškinio straipsnyje kalbėjo šuolininkai su slidėmis septintajame dešimtmetyje.
Toks tramplinas veikiausiai buvo projektuojamas visai prie pat „Žalgirio“ futbolo bazės Žolyno gatvėje. Nuo Kanklių gatvės buvo suformuotas kelias, kuris vedė iki ant kalno esančios aikštelės. Ši buvo suformuota ir paruošta tramplino statyboms. Tačiau tuo statybos ir baigėsi.
Tad antrasis tramplinas Sapieginėje taip ir neišvydo dienos šviesos.
