Su Kauno „Granito“ klubu V.Novickis 1987-siais laimėjo IHF taurę. Jis buvo ne tik legendinės „Granito“ komandos kapitonu, bet tas pačias pareigas ėjo ir SSRS rinktinėje.
Fenomenaliu rankininkų vadintas Lietuvos atstovas V.Novickis vadovavo ir šalies nacionalinei komandai, buvo savo mėgstamos „Granito“ ekipos strategu, o dabar 64 metų garsus vyras užima Kauno klubo sporto direktoriaus pareigas.
Portalas handballfast.com nutarė rengti didelius interviu su garsiausiais praėjusio šimtmečio rankininkais ir žurnalistas Sergejus Mordasevičius pateikė antrąją dalį įspūdingo interviu su Šalčininkų rajone prie Baltarusijos sienos lenkų šeimoje gimusiu V.Novickiu.
– Pasakojote, kad sovietų laikais per stovyklą Minske maistas nebuvo labai skanus. Kur SSRS laikais maitino geriausiai? Gruzijoje?
– Taip. Ten kasmet žaisdavome lapkritį turnyre laikraščio „Rytų aušra“ taurei laimėti. Tbilisyje kiekvienai komandai priskirdavo po rėmėją – fabriką, vyno arba konjako gamyklą.
Mums ruošdavo pietus, vakarienę. Kad treneriai nematytų, mums vyną pildavo į tokias tamsias stiklines ir vaišindavo. Tarsi tai būtų vanduo. Tokie buvo siurprizai. Bet a tais gėrimais neužsižaisdavau. Po didelių krūvių nelabai ir norisi.
– Žinomas atvejis, kai patyrėte rankos traumą, užkritęs ant aikštėje išsikišusios vinies...
– Žaidžiau Vokietijoje dėl Supertaurės. Patyriau ten kelias traumas, panašiai kaip olimpinėse žaidynėse Maskvoje. Kovojame su rumunais krentu ant vinies, kuris man perpjovė kairės rankos delną. Viskas dėl to, kad žaidimo grindis klojo ant kvadratinių palečių, ant viršaus lentas.
Paletės buvo metras ant metro. Turbūt jas tvirtino, kad nejudėtų. Ir vienas vinis buvo ir prie šešių metrų linijos. Kai griuvau, pračiuožiau pilvu.
Taip ir užkabinau jį ranka. Lopo ją aštuoniomis siūlėmis, ranka ištinsta. Bet daktaras Romanas Sergejevičius sako: na, reikia eiti žaisti, aš tau adatėle sušvirkšiu va čia ir va ten ir žaisi. Manyk, nieko baisaus. Gerai. Sužaidžiau kitame mače.
Bet pabaigoje pasisuku koją. Ji irgi ištino. O daktaras ir vėl sako: viską padarysime. Bet koja jau kaip dvi. Įsivaizduojate, padarė septynias injekcijas. Sužaidžiau pusfinalį, ranka ištinusi, koja – ištynusi. Prieš finalą pasakiau: ne, brolyčiai, nebežaisiu.
Kai dabar apie tai pasakoju jaunimui, jie sukioja pirštą prie smilkinio: na ir kvailys! Kam žaidei? Bet sporte negali atidėti mačo.
Štai atidėjo olimpines žaidynes. Bet visiems atidėjo. O šiaip rungtynių juk negali pakartoti. Manau, sportininkas turi žaisti kol, kol gali žaisti. Nors gal tai ir neteisinga.
– Kauno „Granitas“ septynis kartus tapo SSRS prizininku – tai septintasis rezultatas per visą šių pirmenybių istoriją. Kaip atsitiko, kad Lietuvoje buvo toks stiprus vyrų rankinis?
– Tiesiog susirinko gerų žaidėjų plejada, kurie visą laiką ir energiją skyrė sportui: Dumbliauskas, Kaučikas, Mikulėnas, Valuckas... Mes daug treniravomės, kėlėme sau tikslus. Iškopėme į aukščiausią lygą.
Galbūt Sovietų Sąjungai tai buvo įdomu – pamatyti kitokį stilių. Į pirmąjį čempionato turą atvykome visi ilgaplaukiai. Tarp jų ir aš. Yra net ta nuotrauka.
Varžybų vadovas mus išvydę paklausė: iš kur jie? Kokie čia europiečiai? Reikėtų, esą, apkirpti. Bet mes priešinomės. Nors galiausiai truputis po trupučio mus vis tiek visus apkirpo.
– Buvote vienas pirmųjų SSRS žaidėjų, išvykusių rungtyniauti į užsienį. Išvykote su karu?
– Buvo įdomi politika. Vienas pirmųjų šį klausimą iškėlė krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Ir galiausiai išvyko. Bet tai padarė kaip laisvas sportininkas. O aš – kitaip. Tuomet SSRS įsteigė tokią organizaciją „Sovintersport“. Visi kontraktai ėjo per ją.
Aš turėjau gauti šios agentūros leidimą, po to gauti leidimą pas save respublikoje. Partiniame Centro komitete buvo privaloma išklausyti instruktažą. Reikėjo pareiti kelis Kremliaus kabinetus. Ten man pasakojo, kaip reikia elgtis užsienyje.
Kilus kokiems nors įtarimams, – pranešti. Aš turėjau variantus iš Ispanijos ir Vokietijos. Rinkausi iš esmės ne aš, o ta agentūra „Sovintersport“. Turbūt ispanų pasiūlymas buvo geresnis. Tuo metu aš negalėjau gauti didesnę algą nei toje šalyje dirbantis diplomatas.
O jis tuomet uždirbdavo pusantro tūkstančio dolerių. Toks ir buvo man kontraktas. Jį pasirašė agentūra. Iš pradžių „Sovintersport“, paskui Lietuvos Respublika, o tada jau aš – simboliškai.
– Ar kažkiek primokėdavo prie kontrakto viršaus?
– Kaip susitarsi. Viskas priklausė nuo klubo šeimininko. Galėjo būti premijos. Pavyzdžiui, laimi prieš „Barcelona“, – gauni premiją.
– Kuo buvo įdomūs žaidimo etapai Ispanijos „Malaga“ ir Vokietijos „Bad Schwartau“ klubuose?
– Mes buvome auklėjami visiškai kitaip. Nesupratau, kaip galima žaisti už kitą klubą. O dar – kaip bendrauti, kaip veikia demokratija. Pavyzdžiui, su juodaodžiais Ispanijoje priėjome iki muštynių. Aš iš esmės esu kovotojas.
Per treniruotes stengiuosi. O jie vaikščiojo, nosis krapštė. Klausiu: kodėl nebėgiojame? Atsako: o koks tavo reikalas? Maždaug, treneris pasakys, o mes su juo susitarsime.
Bet juk viskas turi vykti kitaip. Ten buvo du broliai. Ir vienas kitą gynė. Buvo sunku įrodyti savo teisybę, bet žaidėme, ką padarysi.
Dar vienas pavyzdys: bute nėra dujų. Eini į klubą ir klausi: kaip? kodėl? Ispanai atsako: „manana“. Esą, rytoj. O esmė, savaitę lauki kol pajungs. Tokių atvejų buvo daugybė. Vokietijoje viskas kitaip. Disciplina.
Jei ispanams „manana“ ir geriau išgerti vyno nei pabėgioti, tai Vokietijoje – treniruotės ir dar kartą treniruotės. Mes iš antros lygos prasimušėme į aukščiausią. Po pusmečio į klubą atėjo žaidėjas Richardas Wunderlichas.
Kai ankščiau anksčiau žaisdavo prieš SSRS rinktinę, jis visada bijodavo manęs kaip gynėjo. O čia mes atsidūrėme vienoje komandoje. Jis buvo patenkintas. Aš jį išvesdavau metimams, po rungtynių kartu išgerdavome alaus. Buvo geri santykiai.
„Bad Schwartau“ ekipoje tuomet treneriu dirbo Zvonimiras Serdarušičius. Kai iškopėme į aukščiausią lygą, Noka (trenerio pravardė) man pasakė: važiuok atostogauti į Ispaniją, sugrįši, bus kontraktas.
Sugrįžtu, o vietoj manęs komandoje jau kitas žaidėjas Danielius Waskievichius. Todėl, kad jis metais jaunesnis. Šiek tiek įsižeidžiau. Tai buvo nekorektiška. Būtų nors anksčiau pasakęs.
– Kodėl užsienyje žaidėte neilgai – tik dvejus metus?
– Man jau buvo 34-eri. Laikė seniu. Kvietė į Daniją, vykau į antros lygos komandos peržiūrą. Atskridome iš Kopenhagos į kaimą mažu lėktuvu.
Ten vyko turnyras nuo devynių ryto iki devynių vakaro . Iš viso 18 komandų. Sakau: ne, ne, tai ne mano lygis.
Pamenu, dar gulėjome su žmona ir galvojome: ar mums to reikia? Lakstyti su jaunimu. Visų pinigų juk neuždirbsi. Nusprendėme: grįžtame į Lietuvą.
– Jūs prisimindavote susirinkimą, kuriame buvote pašalintas iš SSRS rinktinės? Dar buvo tokių susirinkimų, kuriuose būtumėte teistas?
– Taip. Iš viso tokių susirinkimų mano gyvenime buvo trys. Antrasis įvyko, kai treniravau „Granitą“, su kuriuo ne kartą laimėjome Lietuvos rankinio čempionatą. 90-ųjų pabaigoje net 99 proc. komandos žaidėjų rungtyniavo ir Lietuvos rinktinėje, kurią treniravau lygiagrečiai.
Mes tada laimėjome kelialapį į pasaulio čempionatą Japonijoje, o ten užėmėme 10 vietą. Po to 1998 metų Europos pirmenybėse Italijoje – devintą. „Granite“ visuomeniniais reikalais užsiiminėjo klubo prezidentas ir viceprezidentas.
O pats sunkiausias darbas teko treneriams. Reikėjo rasti pinigų, mokėti žaidėjams atlyginimus.
Kartą rengia klube susirinkimą. Atėjo ir tie treneriai, kurie klube dirbo su vaikais. O man sako: tu vis dar treneris, gerai dirbti, bet netenki vadovo pareigų.
Tai buvo kaip antausis. Niekas su manimi nesitarė. Susirinko žmonės ir nusprendė. Tačiau praėjo keli mėnesiai. Žmonės pamatė, kad dirbti reikia daug, ir pasitraukė į šalį. Sako: dirbk toliau.
Trečias atvejis: po Europos čempionato kai kurie žaidėjai gavo kontraktus užsienyje. 1998 metais ruošiamės atrankos rungtynėms.
Kreipiuosi į rankininkus: reikia bėgioti kaip ir anksčiau, kad išlaikytume lygį. Man atsako: ką čia šneki? Mes buvome užsienyje, žinome, kaip reikia treniruotis.
Neva, neteisingai dirbama, rusiška sistema nėra ta, kuri reikalinga. Sakau, kaip ne ta? Rankinis nesikeičia: norint laimėti, reikia treniruotis.
Naktį žaidėjai pramogavo: baras, merginos. Kitą dieną žaidžiame su lenkais – atsiliekame 15 įvarčių. Sakau – štai jums ir rezultatas. Vėl susirinkimas.
Ir rankininkai pasakė federacijos prezidentui: arba treneris, arba mes. Aišku, pasirinko juos. Tada labai nusivyliau. Bet nuo to laiko kažkaip nemačiau, kad rinktinė laimėtų kokiame nors elitiniame turnyre.
– Nacionalinė komanda tais laikais keliavo senučiu autobusu. Dažnai sulūždavo?
– Daug kartų. Kartą važiavome žaisti su jugoslavais. Sugendame. Nakvojame Lenkijoje, atvaro naują autobusą iš Lietuvos.
Vėl važiuojame, ryte atvykstame. Ten sužaidžiame lygiosiomis. Pasaulinė politika keičiasi – atsiranda šansas žengti tolyn. Vadinasi, esame jau geri...
Tai dabar visi lėktuvais skraido. O mums būdavo taip: dvi dienas važiuojame, trečią – žaidžiame. Ir laimėdavome. Iš mūsų autobuso visi juokdavosi. Bet pinigų juk nebuvo. O ką daryti? Tokie buvo laikai.
– Kas atmintyje liko iš tų svarbiausių turnyrų, į kuriuos veždavote Lietuvos rinktinę?
– Buvome patenkinti, kad patekdavome. Kad įveiktume atranką į 1997 metų pasaulio čempionatą mums buvo būtina įveikti Ukrainą. Paskutinėmis sekundėmis Jankevičius iš devynių metrų įmetė pergalingą įvartį.
Tapome geriausia iš komandų, kurios grupėse užėmė antrąsias vietas. Tiesiogiai į Japoniją tada nepatekome. Reikėjo dar įveikti Australiją, kuri nebuvo rankinio šalis, tad galima buvo ją lengvai įveikti.
Už mūsų tame sąraše komandų, kurios finišavo antromis grupėse, stovėjo vokiečiai. O tada Vokietijos rankinio federacija pasiūlė pasikeisti vietomis už tam tikrą atlygį.
Lietuvoje tuo metu nebuvo pinigų. Bet galiausiai mes išvažiavome į Australiją ir iškopėme į pasaulio čempionatą.
– Seule žaidusią SSRS rinktinę vadino XXI amžiaus komanda. O dabar ar matote XXII amžiaus rinktinę?
– Žinoma. Prancūzai, švedai, kroatai, danai, norvegai. Tai dabar yra visas elitas. Gyvenimas nesustoja. Lygis auga. Kombinacijos, metimai, kiti greičiai. Dabar pats žaidimas geriau žiūrisi. Nors kartais pasileidžiu youtube kanalu olimpinių žaidynių Seule finalą su korėjiečiais. Matėte?
Pagal greitį mes visiškai nenusileidome dabartiniam rankiniui. Sakau sūnui: matai, kaip mes bėgame? O jis iškart: na, ką tu... Bet visi bėgome – Tučkinas, Sviridenka, Karšakevičius, Ševcovas. Nors kažkam gal ir atrodo, kad lėtai žaisdavome.
Dabar komandos įmeta po 40 įvarčių per mačą. Žiūrovams tai gal ir įdomiau. O mūsų laikais pasirodydavo gruzinai ir viena ataka galėdavo trukti 3-5 minutes.
Kažkas krisdavo, vaidindavo, po to grindis tekdavo valyti nuo prakaito. Irgi įdomiai žiūrėjosi. O tada koks netikėtas metimas – bam!
– Koks žaidimas jums dabar labiau patinka – greitas ar pamatuotas?
– Labiau taktiškas. Kai įvartis pelnomas išvedant žaidėją metimui po kombinacijos, kai žaidėjai padeda vienas kitam.
Mano manymu, kai komandos išima vartininką ir eina metimai į tuščius vartus, tai yra visiška parodija. Pažiūrėkite, kiek tokių įvarčių – ką tai duoda?
– Kai kurios komandos tuo labai gerai naudojasi – kad ir portugalai.
– Taip, naudojasi, bet tai nėra žaidimas nuo gynybos. Jie neblogai atlieka perdavimus, sutraukimus, priveda kamuolį iki to žaidėjo, kuris laisvas. Taip, žiūrisi gerai...
– Kas dar nepatinka šių laikų rankinyje?
– Tai, kad niekas nenori gintis. Kai rankininkas stovi gynyboje kaip stulpas, daugiau žaidžia vartininkai nei gynėjai. Kai pats esi rungtyniavęs ir žinai, ką turi žaidėjas daryti, tai iš šalies nemaloniai atrodo. O tuo tarpu vartininkai rodo aukščiausią meistriškumą. Viskas gulasi labiau ant jų pečių.
– Dabartiniame rankinyje yra gynėjų, kurie jums patinka?
– Tas pats Karabatičius, apie kurį jau kalbėjome. Dar Didier Dinart'as, jau baigęs karjerą. Jie – geri gynėjai.
– Kai dirbote sporto direktoriumi Bresto „Meškov“ klube, dauguma negalėjo suprasti, kas yra pagrindinis treneris: jūs ar Gintaras Savukynas. Tai buvo bloga praktika?
– Ne, tai buvo gera praktika. Aleksandras Meškovas norėjo, kad aš būčiau treneriu. Bet pasakiau: tegu juo būna jaunas, perspektyvus specialistas. Gintaras – tai mano mokykla. Ir visos mano mintys į komandą ateidavo per jį.
Buvo toks susitarimas. Buvo patenkinti ir Meškovas, ir aš, ir Savukynas. Bet tam tikrais momentais kildavo per daug emocijų.
Gal ne reikiamu laiku patarimais dalinausi. Tikėtina, kad kažkam tai nepatiko. Bet aš patenkintas savo darbu. Ir laimingas, kad Meškovas suteikė tokį trampliną Savukynui. Manau, kad padariau savo darbą.
Užsieniečiai jau galėjo atvažiuoti į Brestą su didesniu pasitikėjimu. Mes atveždavome į klubą daugiausiai lietuvius: Grosą, Atajevą, mano sūnų Valdą, kurį Meškovas norėjo pasiimti metais anksčiau.
Bet kai kuriems žaidėjams buvo sunku įrodyti, kad ten į viską jau žiūrima kitaip, kitaip treniruoja, skirsto pinigus.
Savo laiku bendravome su slovėnais, kroatais, bet jie bijodavo atvykti. Sakė: čia gali būti nestabili finansinė padėtis. Arba: komandos lygis dar ne tas.
Paskui jau pradėjo važiuoti žaidėjai iš buvusios Jugoslavijos šalių. Po truputį surinkome komandą. O paskui aš tiesiog pavargau. Atsirado problemų su sveikata. Apie tai daug nepasakodavau.
– Išėjote iš Baltarusijos klubo po pralaimėjimo SKA. Galima suprasti, kad tai ir buvo pagrindinė priežastis?
– Tai tik sutapimas. Ėjo jau antra sezono pusė. Pradėjau prastai jaustis. Pasirodė pirmieji diabeto simptomai. Buvo silpnumas.
– Kodėl Bresto klubas niekaip neįveikdavote Minsko „Dinamo“?
– Nes „Dinamo“ žaidė geriau. Ten buvo surinkti geresni žaidėjai. Tarp mūsų vyko sportinė kova: jei mus įveikdavo, vadinasi, tuo metu buvome silpnesni.
O dar jautėsi psichologinė našta. Komanda negalėjo atsipalaiduoti. Nesupratau: žaidėjai gauna pinigus ir nemažus, bet neina į aikštę kautis.
Aš rengiau tokius auklėjamuosius susirinkimus, įrodinėjau savo pavyzdžiu, kad reikia kautis. Kaip tai darė „Dinamo“. Bet ir to neužteko.
Komandoje jautėsi baimė, kad nuims pinigus arba nubaus. Žaidėjai kartais sugalvodavo ligas: esą pirštelį skauda. Galėjo nesitreniruoti savaitę, dvi. Tai – nenormalu. Man tai labai nepatiko.
– Kokie liko prisiminimai iš darbo su Meškovu?
– Labai geri. Galbūt jam nepatiko mano išėjimas – toks šaltas. Reikėjo kitaip tai padaryti. Aš išėjau angliškai. Bet manau, kad jis vienas geriausių tarp komandų savininkų. Patriotas.
Tiek metų tokiu lygiu išlaiko klubą, gilinasi į kiekvieną žaidėją, kiekvieną problemą. Supermenas. Daug daug ko išmokau Breste. Klubo valdymas buvo išties profesionalus.
– Kauno „Granito“ nebetreniruojate dėl sveikatos?
– Taip. Yra problemų. Laiku išėjau į pensiją. Dabar dirbu sporto direktoriumi. Patarinėju jaunimui, dalinamės patirtimi. Vadovaujame klubui drauge su Algiu Mikučioniu.
– Turėjote siūlymų dirbti treneriu kitose šalyse?
– Taip, taip. Vokietijos trečiojoje lygoje, Lenkijoje – Olštyne. Bet buvau užsiėmęs „Granite“ ir neturėjau tokių tikslų. Žinau, kas yra gyvenimas kitoje šalyje. Būti antrarūšiu aš nenoriu.
– Pasakojote, kad jūsų sūnus Valdas susidomėjo programavimu. Pasuko tuo keliu?
– Na taip. Baigė mokslus Vokietijoje, gavo informatiko specialybę. Ir dirba pagal šį profilį IT sektoriuje. Bet nepamiršta ir rankinio, žaidžia trečiojoje lygoje.
– Esate dabar laimingas? Ar kažko gyvenime trūksta?
– Gyvenimu aš labai patenkintas. Viskas gerai. Tik kur gauti sveikatos? Su ja viskas iš viso būtų super. O šiaip, auga anūkai, vaikai jau suaugo, su žmona esame kartu jau daugiau nei 40 metų, Valstybė suteikia tam tikrą aprūpinimą kaip olimpiniam čempionui. Gyvenk ir džiaukis.
– Kovojate su diabetu?
– Ne tik su juo. Pas mane nebeliko pusės inksto. Hipertenzija. Yra ir dar viena liga.
– Tai žaidėjo karjeros pasekmės?
– Nežinau. Tačiau daug ligų dėl nervų. O nervintis buvo dėl ko. Kiekvieną dieną ėjau į nervingą darbą – reikėjo įrodinėti, kad būtina daryti tai, ko reikalaujama. Ir tai labai sunku. Bet jau keletą metų netreniruoju.
Jaučiu skirtumą, kalbant apie nervus. Stengiuosi gyventi savo malonumui ir nesijaudinti. Ir tai atsiliepia būsenai.
Ir dar įdomiai išeina: esu vienintelis rankininkas per visą Baltiją – olimpinis čempionas. O didelio dėmesio negaunu. Pamiršo. Bet tai jau ne mano problemos.
