„Prisipažinsiu, pamiršau apie mūsų interviu, tai lentas nešiojau“, – ltok.lt skambučio sulaukęs, atgaudamas kvapą, juokėsi Ričardas Berankis. Pajėgiausias Lietuvos tenisininkas karantiną leidžia gimtajame Vilniuje, tačiau, net ir sustojus įprastam gyvenimo ritmui, sporto jis neapleidžia, o atsiradusį papildomą laiką išnaudoja tvarkydamasis sveikatos problemas. Vis tik 29-erių metų olimpietis pripažįsta – dabar būtų pats idealiausias laikas sugrįžti atgal į teniso kortus.

Tiesa, pagal geriausią scenarijų artimiausias turnyras galėtų įvykti tik vasaros pabaigoje. Tačiau ir tai dar nėra garantuota. Būtent nežinia labiausiai neramina R. Berankį, tačiau jis išlieka kantrus – palaiko gerą sportinę formą ir laukia žinių dėl turnyrų atnaujinimo.

„Būsiu pailsėjęs, būsiu pilnai atsistatęs. Į šį laikotarpį žiūriu pozityviai, nes gyvenime nėra buvę tokios situacijos, kad namuose praleisčiau 6 savaites. Galbūt kai buvau kokių 11-12 metų“, – šyptelėjo sportininkas.

Geriausią karjeros sezoną praėjusiais metais sužaidęs R. Berankis šiemet taikėsi į savo antrąsias karjeros olimpines žaidynes. Ir nors jos buvo perkeltos į 2021 metus, lietuvio motyvacijos tai nė kiek nesumažino.

„Nemeluosiu, gerai būtų pasirodyti geriau nei Rio de Žaneire“, – prisipažino šiuo metu 72-ąją vietą pasaulio reitinge užimantis vilnietis, kuris žaidynėse 2016 metais dar pirmame rate itin skaudžiai 0:6, 0:6 pralaimėjo australui Johnui Millmanui.

Bendraudamas su ltok.lt R. Berankis papasakojo apie savo treniruočių sąlygas karantino metu ir finansinius nuostolius dėl turnyrų atšaukimo, taip pat šioje neeilinėje situacijoje sugebėjo atrasti asmeninę naudą bei pasidalino savo prisiminimais iš debiutinių olimpinių žaidynių Brazilijoje.

– Lietuvoje karantinas buvo įvestas prieš 6 savaites. Kur praleidote visą šį laikotarpį?

– Karantiną leidžiu namie. Pilietiškai, sąžiningai karantinuojamės namie. Grįžome likus dviem dienoms iki oficialaus karantino Lietuvoje.

– O kuriame pasaulio krašte buvote, kai jus pasiekė žinios apie viruso išplitimą ir sienų uždarymą? Ar turėjote sunkumų grįžti į Lietuvą?

– Likus lygiai savaitei iki karantino paskelbimo Lietuvoje buvo nutrauktas „ATP Masters Indian Wales“ turnyras. Čia netoli San Francisko, Los Andželo, todėl visi žaidėjai liko laukti žinių dėl kitų savaičių, kitų turnyrų, kurie turėjo vykti Majamyje, Meksikoje.

Tris dienas laukėme vietoje, bet kai paskelbė, kad nutraukia visus artėjančio mėnesio turnyrus – iškart pirkome bilietus ir skridome namo.

Donaldas Trumpas tuo metu buvo uždraudęs visus skrydžius iš Europos į Ameriką, bet iš Amerikos niekas netrukdė išskristi.

– Kaip šiuo metu atrodo jūsų dienotvarkė? Kaip karantinas pakeitė treniruotes?

– Pirmas dvi savaites lengvai sportavau, kitaip sakant, tik dėl savęs. Ilsėjausi, nes turėjau saviizoliuotis, negalėjau į lauką eiti.

Tikrai nemeluosiu, ir pats labai bijau aš to viruso, bijau juo užsikrėsti, nes sako, kad labai paveikia plaučius, o su jais pas mane nėra ideali situacija, todėl ir prisibijau.

Nuo trečios savaitės pradėjau sportuoti. Kas antrą dieną pas mane į Vilnių iš Šiaulių atvyksta treneris ir kartu gamtoje sportuojame – bėgimai, jėgos treniruotės.

Bet labiausiai trūksta kineziterapijos, tačiau su šiais specialistais truputį sudėtingiau. Su treneriu juk galiu palaikyti atstumą, veidus užsidengiam… Bet sukuosi kaip galiu.

O kaip atrodo mano diena? Keliuose apie 8 val. 30 min., atlieku mankštą, nuo 11 iki 13 val. vyksta fizinė treniruotė, o kai kuriomis dienomis po pietų dar einu į rūsį svorius pakilnoti.

Palaikau formą, nes nėra aišku, kada bus oficialus startas. Šiai akimirkai yra kalbos, kad, duok Dieve, sužaisti „US Open“ turnyrą rugpjūčio pabaigoje. Tad laukiame.

Bet tenisas yra labai globali sporto šaka, todėl bus sudėtinga, nes visos šalys turi būti atšaukusios karantiną, turi būti atverti visi skrydžiai visiems žaidėjams – to momento dabar ir lauksime.

– Nuo pirmadienio Lietuvoje jau sušvelnintos karantino sąlygos ir olimpiečiai bei aukšto meistriškumo sportininkai, laikydamiesi saugumo, gali grįžti į sporto bazes – matėme lengvaatlečius, penkiakovininkus, plaukikus vėl sportuojančius. O kaip jūs, ar jau grįšite į teniso kortus?

– Artėjančią savaitę dar, nemanau, kad žaisiu tenisą, nes nėra tokio tikslo. Mano pasiruošimas dabar yra toks, kad tenisą pradėsiu sportuoti tik kai bus likusios 8-10 savaičių iki oficialaus turo atidarymo.

O iki tol forsuoti tenisą nėra tikslo, nes teniso formą įgausiu per tas 8-10 savaičių. Tad dabar man svarbiausia palaikyti fizinę formą, kad sugrįžus į teniso režimą ji būtų kuo geresnė ir kad būtų galima atlaikyti teniso ir fizinį krūvį.

– Nemažai sportininkų pabrėžia, kad šis laikotarpis – papildoma galimybė išsigydyti traumas. Nors iki karantino jums sezonas tik buvo prasidėjęs, tačiau žinant traumų istoriją, ar jums toks laikotarpis šiuo metu buvo reikalingas?

– Sąlyginai palankus laikotarpis, nes nuo pat metų pradžios su virusais labai kovojau. Pirmas keturias šių metų savaites buvo labai blogai – nuo sausio vidurio iki vasario pirmos savaitės pabaigos vargau su temperatūra.

Kažkokią nesąmonę pasigavau Dohos turnyre. Dar po to vargau 5-6 savaites ir tik dabar pradedu nuo to viruso atsistatyti. Koks tai tikslus virusas net negalėčiau pasakyti, nes ir patys iki galo neišsiaiškinome. Bet sveikata gerėja.

O kas liečia traumų atsistatymą po visų operacijų, tai, kaip ir sakau, atsistatymo dalykai yra daugiausiai dirbami su kineziterapeutais, bet dabar nėra galimybės su jais darbuotis. Tiek ir jie, manau, prisibijo, tiek ir pačiam nesinori kažko forsuoti, kas nėra didelė būtinybė.

Bet taip, kūnas yra daugmaž gerai pasiruošęs, praėjusiais metais apskritai traumų neturėjau, išskyrus netyčinį paslydimą, kai blauzdoje raumuo buvo įtrūkęs. Bet tai įvyko prieš Vimbldoną, praėjusių metų birželio pabaigoje, todėl dabar jau jokių problemų neturiu su tuo raumenuku.

Jau esu pasiruošęs dideliems krūviams, dabar telieka fizinę formą palaikyti ir išsilaižyti mažas smulkmenas. Bet kadangi jų nėra labai daug, tai mano planas – gana paprastas.

– Jūs dažniausiai keliaujate iš vieno pasaulio krašto į kitą, nuolat treniruojatės, dalyvaujate varžybose. O dabar staiga viskas ilgam sustojo. Kaip jums psichologiškai atsiliepia šis lėtesnis tempas?

– Pasakysiu atvirai – pradėjau daug ramiau miegoti, naktimis tikrai labai retai nubundu. Dėl kontinentų pasikeitimų labiausiai nepatogu būdavo naktimis nubusti po 3-4 kartus, o dabar visa tai stabilizavosi, susitvarkė.

Ir su nervais viskas normaliai, nes tenise – daug įtampos: esi po padidinamuoju stiklu, taškai dega, reitingai krenta.

Tikrai būna, kad pavargsti. Bet jeigu dabar reiktų startuoti, tai man būtų pats tas būčiau visu 100 procentų atsistatęs, reiktų tik teniso formą pakelti ir viskas būtų gerai.

– Pasaulio tenisininkai pasidalino į skirtingas barikadų puses, kai Novakas Djokovičius pasiūlė TOP-100 tenisininkams skirti tam tikras sumas į bendrą fondą, iš kurio po 10 tūkst. būtų išdalinta 250-700 vietas pasaulio reitinge užimantiems sportininkams. Ar tai tapo realybe ir kokia jūsų nuomonė dėl šio pasiūlymo?

– Jeigu neklystu, tai krepšelį, kurį buvo prašoma susimesti žaidėjams, jau surinko. Tai nebuvo prievolė. Bet taip, aš pilnai palaikau Novako pasiūlymą paremti silpnesnius žaidėjus, nes jiems dabar išties nėra lengva.

Žmonėms atrodo, kad tenisas yra tokia sporto šaka, kur tu žaidi ir byra milijonai. Bet taip tikrai nėra. 150-ąjį reitingą turintis žaidėjas jau finansiškai vargsta – tuomet jis turi karpyti biudžetus, atsisakyti trenerio ar kineziterapeuto paslaugų.

Neslėpsiu, netgi ir aš pats negaliu visur su savimi vežtis trenerio ir kineziterapeuto. Kartais išvis turiu vienas važiuoti, nes finansiškai neapsimoka važiuoti ir išleisti 10-15 tūkstančių eurų lėktuvo bilietams, maistui, viešbučiams ir atlyginimams vien tik tam, kad sužaisti vieną turnyrą.

Bet kadangi dabar „Grand Slam“ turnyrai padidino savo paramos krepšelį, skirtą paremti silpnesnius žaidėjus, tai visa suma jau yra surinkta, todėl ir žaidėjų indėlio jau nebereikės.

Kiek žinau, net jeigu ir norėčiau pervesti pinigų, to paramos fondo nėra sukurto – tiesiog visa reikiama suma surinkta iš turnyrų organizatorių ir ji bus paskirstyta žaidėjams.

Ir kalbant atvirai, tai čia įvyko informacijos nutekėjimas. Yra bendras susirašinėjimas tarp TOP-100 žaidėjų ir Novakas jame pasidalino šia mintimi, o kažkas nutekino šią informaciją. Jeigu nelystu – kažkas Amerikoje tai padarė.

Bet taip viskas ir liko – pasiūlymas liko pasiūlymu: po 10 dienų sužinojome faktą, kad ATP susitarė su „Grand Slam“ turnyrais, kad jie prisidės ne po 250 tūkstančių dolerių, o po 500 į bendrą krepšelį. Taip jie tą 1 mln. dolerių krepšelį, kurį buvo siūlyta surinkti iš žaidėjų, ir kompensavo.

– Jūsų didžioji dalis pajamų yra iš turnyrų. Kaip varžybų atšaukimas atsiliepė jums asmeniškai? O galbūt teko kalbėtis su Laurynu Grigeliu, Luku Mugevičiumi ir kitais lietuviais, kaip jiems sekasi tvarkytis šiuo laikotarpiu?

– Kadangi uždirbu šiek tiek daugiau, tai man ir daugiau lieka metų pabaigoje, bet jų situacija… Su Luku šiuo klausimu nebendravau, nes jis jau daugiau nei dvejus metus traumuotas, turėjo kelias operacijas (giliai atsidūsta).

Atvirai pasakysiu, kad nenoriu liesti šito klausimo, nes aš žinau, kaip yra – jie pinigų neturi. Jie gyvena iš to, ką duoda vienas ar kitas rėmėjas, federacija.

Bet žinokit – gilus minusas… Dėl Lauryno, kiek žinau, jis turi rėmėją italą, bet tai tikrai nėra tokios pinigų sumos, kaip visi įsivaizduoja. Spėju, kad jeigu toliau sportuoja, tai suduria galą su galu. Be tai tikrai nėra kažkas vau. Tikrai nėra lengva.

– Neabejoju, kad prieš kiekvieną sezoną jūs planuojate biudžetą. Bet kai turnyrų nėra ir dar nebus kurį laiką, kaip smarkiai tai paveikia jūsų sezono planą?

– Stipriai paveikia, nes visus treniruočių planus turi dėliotis iš savo asmeninių pinigų: su kuo sportuoti, kur sportuoti, kiek sportuoti, kiek valandų trenerį ar kinezinerapeutą samdytis.

Net ir dabar sunku sportuoti ir ruoštis, nes nežinai, kada ir koks tarpas laukia. Smarkiai sportuoti vien dėl minties, kad smarkiai sportuoji, nėra tikslo, nes tai yra ir brangu, ir netinkamas laikotarpis.

Jeigu ištisus metus žaidžiu, tai mano metinis biudžetas yra apie 200 tūkstančių eurų. Taip ir dėlioji viską – jeigu rezultatai krenta, tenka karpyti išlaidas. Paprastai kalbant, tenka dėliotis planus ne taip, kaip pats norėtum.

– Ekonominė situacija taip pat nėra lengva. Ar rėmėjai išlieka ištikimi šioje situacijoje?

– Aš asmeniškai neturiu nė vieno rėmėjo. Buvo sudarytos tam tikros sąlygos: jeigu aš norėčiau rėmimo pinigų, aš turiu žaisti tam tikrus turnyrus. Buvau įstatytas į rėmus. Jeigu galiu – žaidžiu, jeigu negaliu – nežaidžiu. Rėmėjams tai nepatiko, todėl gražiai užbaigėm bendradarbiavimą.

Vienas rimtas Lietuvos verslininkas yra pasakęs: kai rėmėjas ateina remti tenisininką, jis įsivaizduoja, kad investavęs tam tikrą sumą vėliau atsiims ją su kaupu.

Bet toks daugelio Lietuvos rėmėjų mentalitetas. Pagal uždarbį, kuris skelbiamas spaudoje – aš esu pasiturintis žmogus, man jūra iki kelių. Tai kam jį tada remti? Bet nelabai kas nori įsigilinti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Galime palyginti su kitomis didelėmis ir populiariomis sporto šakomis. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Tarkime krepšinio, futbolo klubai – visas sportininko išlaidas dengia klubas, o jo uždarbis rašomas prieš arba po mokesčių.

Bet man susideda visas kitas krepšelis – komandos išlaikymas, atlyginimai. Taip, gaunu iš LTOK stipendiją, ji padeda, tačiau tai sudaro tik 5 procentus mano viso metinio biudžeto.

O kaip tenisininkų rėmėjai elgiasi dabartinėje situacijoje, aš negaliu atsakyti. Nuoširdžiai nežinau.

– Praėjusį sezoną pavadinote geriausiu savo karjeroje, o ir šį pradėjote būdamas arti pirmojo ATP turnyro trofėjaus. Ar nekelia baimės, kad visas šis įdirbis nuplauks dėl šios pauzės?

– (atsidūsta) Aš labai tikiu, kad netgi ir padės. Būsiu pailsėjęs, būsiu pilnai atsistatęs. Į šį laikotarpį žiūriu pozityviai, nes gyvenime nėra buvę tokios situacijos, kad namuose praleisčiau 6 savaites. Galbūt kai buvau kokių 11-12 metų (šypsosi).

Dabar toks atsipūtimo laikotarpis, bet jau pradedu suvokti, kad pats laikas rimtai sportuoti, nes visai išeisiu iš tos formos.

Ką tai reiškia? Kad nespėsiu pasiruošti laiku. O kad spėčiau – dirbsiu ir žiūrėsiu, kaip toliau bus.