Planai nutiesti kelias dešimtis milijonų eurų kainuojančią šiuolaikinę lenktynių trasą apleistame Kazlų Rūdos kariniame aerodrome iš pat pradžių priminė kliedesius, kuriuos galima lyginti su galimybe įrengti metro liniją tarp Šilainių ir Panemunės.
Paslaptingi investuotojai netrukus pradingo be žado palikę neįtikėtinais užmojais patikėjusius Suvalkijos krašto žmones.
Panaši lemtis ištiko ir bandymus prikelti šalia Kačerginės (Kauno r.) esantį „Nemuno žiedą“, skirtą žiedinėms lenktynėms, nors toks projektas būtų gerokai tikroviškesnis.
Sovietiniais laikais įrengtos vienintelės Lietuvoje žiedinių lenktynių trasos būklė porą pastarųjų dešimtmečių tik blogėjo, nes skiriamų investicijų užtekdavo tik duobėms užlopyti.
Dėl saugumo reikalavimų profesionalūs lenktynininkai jau daugybę metų aplenkia „Nemuno žiedą“, kuriame vyksta tik pramoginiai renginiai ar mėgėjų pasirodymai.
Trasą valdžiusi viešoji įstaiga bankrutavo dar prieš penkerius metus, o jos vadovui teisme teko aiškintis dėl pradingusių maždaug 3 mln. eurų.
Viltis atgaivinti 74 hektarų plotą užimantį kompleksą atgimė 2016-aisiais, įsteigus viešąją įstaigą „Nacionalinis žiedas“. Jos dalininkais tapo Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybės bei valstybei atstovavęs Kūno kultūros ir sporto departamentas.
Pastarąjį likvidavus valstybei priklausančias dalininko teises ir pareigas perėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Šią savaitę posėdžiavusi Kauno taryba vienbalsiai nutarė pritarti dalininko teisių viešojoje įstaigoje „Nacionalinis žiedas“ pardavimui aukcione.
Tokio sprendimo prieita po beveik ketverius metus trukusio laukimo, kai savo įsipareigojimus visiškai įvykdęs Kaunas esą nesulaukė kitų dalininkų indėlio – žadėtųjų investicijų į Kačerginės lenktynių trasos modernizavimą.
Kauno savivaldybės administracijos direktorius V.Šiliauskas apgailestavo, kad per kelerius metus iš kitų dalininkų nepamatė jokio postūmio siekiant modernizuoti lenktynių trasą.
Steigiant viešąją įstaigą buvo sutarta lygiomis dalimis prisidėti prie šios trasos puoselėjimo ir atnaujinimo, tačiau realybė pasirodė kitokia. Kauno valdžia paskelbė mananti, kad tikslingiausia būtų koncentruoti veiklą vienose rankose, o ne tarp trijų dalininkų.
V.Šiliauskas pridūrė, kad Kauno savivaldybė vienintelė iš dalininkų iki šiol visiškai įvykdė savo įsipareigojimus: per pastaruosius metus lenktynių trasos infrastruktūrai gerinti ir saugumui užtikrinti skirta 200 tūkst. eurų.
Taip pat buvo atliktas techninis trasos rekonstrukcijos projektas, pateiktas investicinis projektas valstybės investicijų programai, tačiau didesnio dėmesio bei finansavimo iš valstybės institucijų nesulaukta.
Galima suprasti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovus. Jiems dabar nežmonišką galvos skausmą kelią artėjantys abiturientų egzaminai, o ne kažkokia trasa pakaunėje.
Kauno rajono valdžia prisidėti prie šio projekto sutiko tik todėl, kad kompleksas įsikūręs šio rajono teritorijoje.
O Kauno savivaldybei užtenka savų rūpesčių – reikia užbaigti S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukciją, pastatyti ledo areną, „Mokslo salą“ ir baseiną Nemuno saloje.
Visiems šiems projektams reikės milžiniškų lėšų, o įplaukos į biudžetą dėl visą Europą sukausčiusios pandemijos smarkiai sumažėjo.
Didžiausią apmaudą kelia aplinkybė, kad daugiau kaip trejus pastaruosius metus, kai užkratas dar nekėlė pavojaus nei žmonėms, nei finansų sistemai, nepavyko nė per žingsnį pasistūmėti į priekį.
Turbūt tai buvo paskutinė galimybė atgaivinti „Nemuno žiedą“ ir paversti jį šiuolaikine lenktynių trasa.
Dabar jo perspektyvos atrodo gerokai niūriau. Geriausiu atveju „Nemuno žiedas“ liks mėgėjiškų pasirodymų ar švenčių vieta, niekaip nesusijusia su galingų bolidų variklių riaumojimu ir besiliejančiomis žiūrovų emocijomis.
Blogiausias scenarijus – žiemkenčiais užsėti laukai su asfaltuotais keliais žemės ūkio technikai privažiuoti ir prie pagrindinio įvažiavimo stovintis akmeninis paminklas šlovingą praeitį menančioms techninėms sporto šakoms Lietuvoje atminti.
