Kalnų parkas – svarbi vieta tiek visos Lietuvos, tiek sporto istorijoje. Didžioji dalis parko teritorijos šiuo metu įeina į Vilniaus pilių valstybinį kultūrinį rezervatą, o netoli nuo Dainų šventės neatsiejamos estrados stūkso ir Vidaus reikalų ministerijai priklausantis stadionas.
Teoriškai stadionas ir šalie esanti šaudykla šiai dienai nėra pradingęs sporto objektas, tačiau aplinkui yra vietų, apie kurias retas vilnietis pamena ar žino.
Lrytas.lt tęsia pasakojimus apie pradingusius sporto objektus Lietuvoje.
Pirmąją dalį apie Sapieginėje karaliavusį biatloną galite paskaityti paspaudę nuorodą.
Antrąją dalį apie skandalingą Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo bazės likimą galite paskaityti paspaudę nuorodą.
Statytas tarpukario Lietuvoje
Po Pirmojo Pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų Vilnius ir jo apylinkės iki pat 1939 metų atsidūrė lenkų rankose. Žinoma, kad 1931 metais Kalnų parko stadionas buvo pažymėtas Lenkijos karinio geografijos instituto išleistame žemėlapyje.
Jo statybų pradžia siekia trečiojo dešimtmečio pradžią. Pagal kai kuriuos šaltinius galima spręsti, kad stadionas buvo atidarytas 1925 metais. Veikiausiai Kalnų parko stadiono statybos prasidėjo kiek anksčiau.
„Lenkmečiu šiame stadione daugiausiai buvo teniso kortai, o dėl futbolo tai sunku pasakyti, gal buvo pastatytas ir iki karo. Vėliau sovietmečiu po karo buvo statoma daugybė stadionų – „Jaunimo“, „Darbo rezervo“, „Lokomotyvo“. Ar kalnų parke su šia banga buvo statomas naujai futbolo stadionas, ar tik atlikta rekonstrukcija, tai sunku pasakyti.
Prie kai kurių stadionų statybos teko prisidėti ir pačiam. Plytas nešiojau, aplinką tvarkiau, tačiau su Kalnų parku susidurti neteko“, – lrytas.lt pasakojo G.Kalinauskas.
Tačiau istorikas pripažino, kad šiai dienai Vilniaus sporto istorija tarpukariu yra mažai nagrinėta, tad tiksliau kažką papasakoti yra sudėtinga.
Sovietmečiu įgavo „Dinamo“ pavadinimą
Po Antrojo Pasaulinio karo Lietuvą okupavus sovietams, šalyje buvo pradėtos kurti sporto draugijos – „Žalgiris“, „Nemunas“, „Dinamo“. Būtent pastaroji įsikūrė Kalnų parke.
Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad būtent 1949 metais Vilniuje buvo pastatytas „Dinamo“ stadionas. Veikiausiai čia labiau tiktų žodis rekonstrukcija iš to, kas buvo padaryta tarpukariu.
„Šį stadioną ėmė renovuoti anksčiau nei „Žalgirio“. Pastarąjį rekonstruoti pradėjo 1950 metais, o šitą kažkas apie 1948 metų pabaiga – 1949 metų pradžia. Kadangi prie statybų prisidėjo visokie kaliniai, vokiečiai belaisviai, tai matyt forsavo“, – savo žiniomis dalinosi G.Kalinauskas.
Vėliau šalia stadiono atsirado ir „Dinamo“ tiras. Joje buvo skirta šaudyti iš 25 metrų bei 50 metrų atstumų. Sovietmečiu šia šaudykla aktyviai naudojo ir biatlonininkai, kurių pagrindinė treniruočių bazė buvo Sapieginės miškuose.
Šaudykla išliko iki šių dienų, o dabar ji priklauso Vidaus reikalų ministerijai, o joje, kaip ir stadione, šeimininkauja policininkai.
Kalnų parke – šuolių su slidėmis tramplinas
Ties dabartinio stadiono kampu prie šaudyklos kalno šlaite galima aptikti išbetonuotą senąją nusileidimo vietą. Pats tramplinas stovėjo aikštelėje viršuje kiek nutolus nuo Stalo kalno stadiono link.
Kūno kultūrą studijuojantiems studentams paruoštame „Slidinėjimo“ vadovėlyje užsiminta, kad jau Antrojo Pasaulinio karo metu Vilniuje, kuomet buvo okupavę sovietai, 1941 metų sausio ir vasario mėnesių sandūroje vyko Lietuvos slidinėjimo pirmenybės.
Jos programoje buvo ir šuolių su slidėmis bei šiaurės dvikovės (slidinėjimo ir šuolių su slidėmis kombinuota rungtis – red.) varžybos. Šaltinių teigimu jos vyko ant Trijų kryžių kalno. Dabar sunku pasakyti, ar buvo šokinėjama būtent šalia Kalnų parko, ar nuo tarpukario laikų egzistavo dar vienas tramplinas šioje teritorijoje.
Iš Utenos kilęs G.Kalinauskas pamena Kalnų parko stadiono trampliną ir netgi yra nuo jo šokęs.
„Teko šokinėti, tačiau apie jo istoriją mažai ką galiu pasakyti, nes pats į Vilnių atvažiavau 1960 metais. Jis egzistavo lygiagrečiai su stadionu“, – atskleidė istorikas, kuris savo laiku išbandė ne vieną sporto šaką jaunystėje.
Tą laikotarpį prisimenančių liudininkų teigimu, kalno šlaitas buvo išbetonuotas, o jį padengė dirbtine danga, kuri leisdavo šuolininkams su slidėmis sportuoti ne tik žiemą, bet ir vasarą.
„Kai mokiausi Vilniuje nueidavome, pasižiūrėdavome. Man, kaip buvusiam šuolininkui, būdavo įdomu pasižiūrėti į tą dirbtinę dangą. Bet ji jau buvo nušiurusi, vietomis išplėšta“, – lrytas.lt pasakojo dabartinis Lietuvos žiemos sporto centro direktorius Bronius Cicėnas.
Buvo kritikuojama stadiono būklė
Kalnų parko stadionas per daugelį metų taip ir nematė rimtesnės rekonstrukcijos. Sovietmetį vis dar mena masyvios betoninės tribūnos, šaudykloje po kelių dešimtmečių apsilankę buvę biatlonininkai kai kuriose vietose galėjo išvysti identišką vaizdą.
Pagrindinis įėjimas nuo T.Kosciuškos gatvės taip pat neatrodo reprezentatyviai.
Kuomet 2013 metais buvo rekonstruojama pagrindinė Vilniaus lengvaatlečių treniruočių bazė – Vingio parkas stadionas, šiems teko glaustis įvairiuose sostinės kampeliuose. Kai kurie jų tuomet atsidūrė Kalnų parko stadione. Tiesa, jie iš jo teigiamų emocijų neišsinešė.
„Apmaudu, kad „Kalnų parko“ stadionas yra taip gėdingai apleistas. Aš džiaugiuosi už iniciatyvą rekonstruoti „Vingio parko“ stadioną, tačiau prieš tai vertėjo pagalvoti apie sąlygas, kurios turėtų būti suteiktos sportininkams, kol bus vykdomi šie rekonstrukcijos darbai. O pas mus, kaip visada, viskas daroma atvirkščiai. Skaudi tiesa, bet dabar esame palikti be pastogės“, – tada lengvoji.lt pasakojo trišuolininkė Jolanta Verseckaitė.
Jai pritarė ir šuolininkas Darius Aučyna.
„Kalnų parko stadionas netinkamas niekam, būklė baisi, iš bėdos ten sportuoti gali tik metikai. Vilniaus universiteto stadionas žymiai geresnis. Gera vieta, prižiūrėtas, tačiau tik su bėgimo takais, be sektorių šuoliams ir metimams. Ateityje ketinama įrengti ir mums reikalingą šuoliaduobę.
O dabar vietiniai treneriai neleidžia net žolynu naudotis, matyt, labai saugo. Nors mums juo bėgioti būtina. Vilniuje dar yra Lietuvos edukologijos universiteto stadionas su pasenusia danga ir visiškai apleistomis šuoliaduobėmis – taigi naudojimui netinka“, – 2013 metais įspūdžiais dalinosi sportininkas.
Praėjo septyneri metai, tačiau vaizdas iš esmės nepasikeitė.
