Būtent Sapieginės miškai žiemos sporto mėgėjams turėtų būti puikiai žinomas pavadinimas, mat ilgus metus šioje Vilniaus miesto dalyje buvo pagrindinės biatlono ir slidinėjimo trasos. Jos išlikusios ir iki šių dienų, tačiau miškuose aidinčius biatlonininkų šūvius dabar jau retas kuris prisimena.
Tiesa, netoliese galima išgirsti aidinčius šūvius, tik ten girdimi stendinio šaudymo sportininkai iš šaudyklos S.Batoro gatvėje, kurioje pamatus savo aukso medaliui klojo olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė.
Lrytas.lt skaitytojų dėmesiui – pirmoji istorijos dalis apie pradingusius Lietuvos sporto objektus.
Biatlono trasos – tarp tarpukarį menančių bunkerių
Norint geriau pažinti šalia Antakalnio esančius Sapieginės miškus, reikia gerokai panaršyti po šios vietovės istoriją. Pavadinimas, kaip galima ir nuspėti, kilęs iš LDK didikų Sapiegų giminės, kuri Antakalnyje turėjo ištaigingus rūmus.
Pati Sapieginė yra tikras gamtos šedevras, susidariusi paskutinio ledynmečio pabaigoje, kuomet tekantys vandens srautai ties Neries slėniu išraižė įspūdingus kalvynus. Jei pažvelgtume į aukštį virš jūros lygio, tai tekanti Neris ties Antakalniu yra apie 88 metrus virš, o keliaujant per Sapieginę galima pakilti gerokai virš 200 metrų.
Nieko nuostabaus, kad tokia vieta tarpukariu sudomino tuo metu Vilniaus kraštą valdžiusią lenkų valdžią. Ši 1923 metais nusprendė, kad miestą reikia įtvirtinti ir apsaugoti. Buvo nuspręsta įrengti kovinius bunkerius, amunicijos sandėlius ir juos sujungti siauruoju geležinkeliu.
Įtvirtinimai išsibarstė po visą Vilnių, tačiau bene didžiausia jų koncentracija yra Sapieginės apylinkėse. Čia, šalia Šilo gatvės, galima rasti išsilaikiusį amunicijos sandėlių kompleksą. Jį sudarė penki į kalno šlaitą įkasti sandėliai, kurių vienas yra dviaukštis. Visi jie yra išlikę iki šių dienų, tačiau dabar juose karaliauja šikšnosparniai.
Beje, tokie pat sandėliai stūkso ir Šnipiškėse, nepastatyto nacionalinio stadiono kalno papėdėje. Sandėlių yra išlikę ir Rasų gatvėje bei Vilkpedėje.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pradžioje prieš Šilo gatvės sandėlių dar buvo išlikusi ir dalis siaurojo geležinkelio bėgių, kurie vėliau buvo nuardyti. Dabar yra išlikęs apie 9 m pločio ir iki 2 m aukščio kelio pylimas, grįstas akmenimis.
Sovietmečiu biatlono trasos įsikūrė tarp Šilo gatvės pradžioje išlikusių amunicijos sandėlių komplekso ir netoli A.Kojelavičiaus gatvės esančio įspūdingiausio karinio bunkerio Vilniuje.
Pastarasis buvo įkastas po kalnu ir turėjo tunelius, vedančius į kalno viršuje esantį stebėjimo bokštelį ir šlaite esančią šaudymo angą. Tiesa, tai tik vienas iš keturių apylinkėje esančių kovinių bunkerių, kurie užsibaigia ties Pučkorių atodanga.
Užgimęs žiemos sportas Sapieginėje
Antrojo Pasaulinio karo metu gynybiniai įtvirtinimai taip ir nesuvaidino lemiamo vaidmens Vilniaus gynyboje, o Lenkiją ir Lietuvą lengvai užėmė pradžioje sovietai, vėliau nacistinė Vokietija. Pastaroji leidžiantis nuo Šilo gatvės pabaigos iki A.Kojelavičiaus gatvės miškuose įsirengė poligoną.
Juo pagrindu po karo sovietmečiu buvo įkurta Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR arba geriau žinoma kaip DOSAAF) šaudykla.
Be to, netoliese Žolyno gatvėje veikė slidinėjimo bazė, tad netrukus Sapieginės miškuose ėmė aidėti ir biatlonininkų šūviai.
1955 m. vasario 11 d. Sapieginėje vyko Lietuvos slidinėjimo čempionatas, o jo programoje vasario 13 d. pirmą kartą šalies istorijoje įvyko oficialios patrulių (komandinės biatlono) 30 kilometrų lenktynės. Dar po penkerių metų, 1960 metais buvo suorganizuotos antrosios biatlono varžybos, o jau dar po metų – pirmas biatlono čempionatas Lietuvoje.
Pamažu biatlonas Sapieginėje tapo neatsiejama dalimi, o savo laiku čia sportavo ir vėliau olimpiniu čempionu tapęs Algimantas Šalna.
„Čia veikė net keturios šaudyklos – biatlono, 25 metrų, 50 metrų ir judančių taikinių“, – prisiminimais dalinosi Antakalnyje užaugęs biatlono veteranų rinktinės narys Vladas.
Iki 1978 metų biatlono sporte buvo naudojami didesnio kalibro šautuvai, tad ir šaudyklai reikėjo 150 metrų atstumo. Iki šių dienų yra išlikęs blindažas, dabar gerokai pasislėpęs gamtos ir medžių apsuptyje. Tačiau žinantys gali ne tik jį rasti, bet ir prisiliesti prie to meto istorija alsuojančių kulkų.
„Būdavo, kad 8-ojo dešimtmečio pabaigoje startuodavo po 50-60 žmonių suaugusiųjų ir jaunimo grupėse biatlone. Atvažiuodavo startuoti ir sportininkai iš Rytų Vokietijos, vyko sąjunginės sporto draugijos vasaros biatlono varžybos“, – pasakojo Sapieginėje sportavęs biatlonininkas.
Vėliau buvo pereita prie mažo kalibro ginklų biatlone, kurie yra naudojami iki šiol, ir atstumas iki taikinių tapo 50 metrų.
Tačiau dabar šiose vietose karaliauja gamta, o tikslias buvusių šaudyklų vietas tenka pasitikslinti su tą laikotarpį menančiais žmonėmis.
Keliaujant dabar po 25 metrų šaudyklos vietą negalėtum pasakyti, kad kažkada čia aidėjo šūviai. Gerokai apaugus yra ir 50 metrų šaudykla.
Kiek geriau yra išsilaikiusi vieta, kurioje buvo šaudoma į judančius taikinius.
Vėlyvajame sovietmečio periode Sapieginės trasose buvo nutiesta riedslidžių trasa, kuri nors ir gerokai aptrupėjusi, tačiau yra išlikusi iki šių dienų.
Biatlono eros Sapieginėje pabaiga ir išlikusios slidinėjimo trasos
Atkūrus nepriklausomybę biatlonas Vilniuje iš esmės nustojo egzistuoti. Priežastis buvo labai paprasta. Šaudykla priklausė SDAALR, tai buvo okupantų sovietų kariuomenės dalis, kuriai nepriklausomoje Lietuvoje būti nepriklausė. Atvažiavę buldozeriai nugriovė apleistus statinius Sapieginėje.
Biatlonininkų rengimo centras iš sostinės persikėlė į Ignaliną.
Tačiau megėjiškos slidinėjimo trasos išliko iki šių dienų. Kažkada buvo rengiamas ir projektas žiemos sporto centro atgaivinimui, tačiau šis nugulė Vilniaus miesto savivaldybės stalčiuose.
Praėjusį rudenį iniciatyvinė grupė, kartu su sostinės savivaldybės pagalba, sutvarkė trasas, jos buvo sužymėtos, bet dėl šiltų ir besniegių orų jomis pralėkti su slidėmis žiemos sporto entuziastams nebuvo lemta.
