Su Kauno „Granito“ klubu V.Novickis 1987-siais laimėjo IHF taurę. Jis buvo ne tik legendinės „Granito“ komandos kapitonu, bet tas pačias pareigas ėjo ir SSRS rinktinėje.
Fenomenaliu rankininkų vadintas Lietuvos atstovas V.Novickis vadovavo ir šalies nacionalinei komandai, buvo savo mėgstamos „Granito“ ekipos strategu, o dabar 64 metų garsus vyras užima Kauno klubo sporto direktoriaus pareigas.
Portalas handballfast.com nutarė rengti didelius interviu su garsiausiais praėjusio šimtmečio rankininkais ir žurnalistas Sergejus Mordasevičius pateikė pirmąją dalį įspūdingo interviu su Šalčininkų rajone prie Baltarusijos sienos lenkų šeimoje gimusiu V.Novickiu.
– Jūs gimėte Kalesninkuose – lietuviškame kaime, kuris tampriai susijęs su Lenkija. Jūsų šeima ten gyveno nuolat ar atvyko iš kitur?
– Tai lenkiška pusė. Ten gyvena lenkai, bet su tokiu, kaip čia pasakius, baltarusišku akcentu. Aš baigiau lenkišką mokyklą, vienuoliką klasių.
Tėvas ir motina buvo lenkai. Ir mano pase parašyta – lenkas. Iki šiol. Pasas lietuviškas, bet ten yra toks įrašas. Įdomus niuansas. Kai važiavau į Lenkiją, mane vadino rusu. O kai žaidžiau SSRS rinktinėje, mane vadino lenku arba lietuviu.
– Kiek procentų jūs save galėtumėte įvardinti lenku, o kiek – lietuviu?
– Pagal genus aš – lenkas. Bet pagal gyvenimą – lietuvis. Čia gimiau. Jau 45 metus gyvenu Kaune. Taip kad laikau save lietuviu.
– Vaikystėje į rankinio treniruotes jums pėsčiomis į vieną pusę teko eiti porą valandų...
– Paprasčiausiai mes gyvenome 20 km nuo Eišiškių, kur buvo sporto mokykla. Ten pastatė rankinio salę. Reikėjo kasdien vykti į treniruotes.
Jos prasidėdavo vakarais nuo 18 arba 19 valandos. O paskutinis autobusas maršrutu Lida-Kaunas išvažiuodavo iš Baltarusijos dešimtą valandą vakaro – jis sustodavo Eišiškėse ir važiuodavo pro Kalesninkus.
Dažnai tas paskutinis autobusas iš viso nevažiuodavo. Tad reikėdavo po dviejų valandų treniruočių dar dvi valandas eiti pėsčiomis. Per savaitę kokius du-tris kartus taip tekdavo daryti. Tačiau mes buvome jauni. Būdavo susirenka kompanija iš 5-6 žmonių ir linksmai traukdavome namo.
– Jaunystėje įgijote veterinaro specialybę. Kada nors panaudojote žinias praktikoje?
– 1974-siais baigiau mokyklą. Ir mane pradėjo kviesti Kauno treneriai. Kad priviliotų, jie sakydavo: tu vaikinas iš kaimo, baigsi Veterinarijos akademiją, gausi mašiną, būsi kolūkio pirmininko pavaduotoju. Perspektyva yra. Negalvojau, kad bus kokių nors apdovanojimų sporte.
Akademijoje dirbo geras treneris. Pasvarsčiau, kad akademijoje yra neblogos sąlygos. Kasdien duodavo rublio vertės taloną, už kurį galėdavau pavalgyti.
Stadionas buvo, nebloga salė. Tais metais mane pakvietė žaisti į Kauno „Granitą“, kuris tuomet dar varžėsi antrojoje SSRS lygoje.
Taip atsitiko, kad mokiausi ten ilgai. 1977 metais vedžiau. Žmona kartą paskaičiavo, kiek dienų buvau namuose: nes jaunimo rinktinės treneris Spartakas Mironovičius pakvietė mane į komandą ruoštis pasaulio čempionatui.
Tai namie praleidau 50 dienų iš 365. Mokslams nelikdavo laiko. Akademiją baigiau tik po 10 metų kai į ją įsotojau.
– Didžioji dalis jaunosios kartos atstovų jūsų nematė žaidžiant. Įvardinkite šių laikų rankininką, kuris labiausiai panašus į jus pagal žaidimo stilių?
– Visi įžaidėjai turi vienodą žaidimo braižą. Tik aš turėjau vieną minusą – mažiau atakavau. Kur kas didesnį pasitenkinimą patirdavau, kai įvarčius pelnydavo po mano perdavimų. Labai mėgau žaisti ties linija, perduoti kamuolį į priekį, rasti silpnąsias varžovų gynybos vietas.
Dabar rankininkai labiau imasi iniciatyvos, meta ne visada laiku. Mes savo laiku neturėjome ribotų sekundžių atakoms. Tik per kai kuriuos sezonus būdavo 45 sek. taisyklė. Galima buvo rengti ataką labai ilgai ir įvairiapusiškai.
Aš, dar ir gruzinų įžaidėjai, labiau žaidė komandai. Stebėdavausi, kodėl pelnau tik vieną įvartį, o varžovai mane dengdavo asmeniškai. Tai gal todėl, kad daug įvarčių pelnydavome po mano perdavimų.
– Gal į jus panašus prancūzas Nikola Karabatičius? Irgi gerai žaidžia atakoje, o taip pat geras vidurio gynėjas.
– Yra panašumų. Bet jis galingesnis. Daug žaidžia pats, dažnai įmeta. Aš pelnydavau mažiau įvarčių.
– Vidurio gynėjo pozicijai buvote tikrai neaukštas – 186 cm. Kaip jums pavykdavo taip gerai gintis?
– Aš laikiausi tam tikros filosofijos. Tas, kas žaidžia puolime, galvoja: kaip man įmesti, kaip atlikti gerą perdavimą.
Aš sau kėliau kitą užduotį: o imsiu ir išardysiu jų kombinaciją. Imsiu ir perimsiu kamuolį. Imsiu ir šiek tiek pastumsiu didelį žaidėją ore ir jis nukris. Varžovai paprastai prarasdavo pusiausvyrą.
Nors buvo lengva gintis prieš dvimetrinius linijos žaidėjus. Kitą vertus, žinojau, kad jei pastatysiu koją jam prie kelio, jis nugrius.
Arba galėdavau patempti varžovą, kai jis stodavosi į poziciją, siekdamas gauti kamuolį. Žaidėjas laukdavo, kad jį stumsiu į priekį, o aš atvirkščiai – patempdavau atgal.
Kai rankininkas gaudo kamuolį ore, jis tampa lengvas. Galėdavau jį pastumti vienu pirštu. Jei žaidėjas gaudydavo kamuolį, patraukdavau už alkūnės. Man tai patikdavo. Niekas apie tai nepagalvodavo, o aš įsigudrinau ir tapau neblogu gynėju.
– Skaičiau, kad daugelio gudrybių jūs išmokė Jurijus Predlecha.
– Taip, jis pasakinėjo man. Pamenu, tokią frazę pasakė: protingas į kalną nelips, protingas kalną apeis. Juk tai teisinga. Man šis išsireiškimas patinka.
– Kas jums buvo pats nepatogiausias varžovas iš atakuojančių žaidėjų?
– Visi jie buvo nepatogūs. Dėl to, kad įsigudrino vaidinti. Aš prisiliesdavau – jie krisdavo. Jie taip vaidindavo teisėjui, kad šis mane baustų.
Vokiečiai, jugoslavai, rumunai... Jugoslavai ypač. Kitą vertus, toks elgesys mane dar labiau užvesdavo. Ir taip esi silpnas, dar ir vaidini.
SSRS čempionate buvo sunku žaisti prieš Kušniriuką iš Zaporožės. Aukštas, daugiau kaip du metrai... Aš naudojausi duotais patarimais, tačiau vis tiek...
Nebent jis nepagaudavo kamuolio – tai man padėdavo. Dar Jugoslavijos rinktinėje žaidė toks Noka Serdarušičius, kuris po to treniravo vokiečių „Kiel“ ekipą. Jis buvo stambesnis, bet mažesnis – jis turėjo kitą žaidimo stilių.
– Sako, kad kitaip nei kiti lietuviai žaidėjai, jūs neturėjote pretenzijų SSRS gyvenimo būdui ir santvarkai? Jums viskas patiko?
– Suprantate, yra tam tikri etapai ir gyvenimo būdas, yra žmonės ir yra politika. Tu prie to pripranti ir nieko pakeisti negali.
Galbūt, kažkas tau ir nepatinka, bet tu nieko negali padaryti. Kam tada prieštarauti ir būti nepatenkintam? Reikia gyventi taip, kaip leidžia gyvenimas.
Kas patiko, o kas ne? Didžiąją dalį laiko aš praleidau aikštėje. Daug važinėjau, bet mažai mačiau. Mūsų akiratis buvo labai menkas. Po tam tikro laiko ir įgytos patirties supranti, kodėl mes laimėdavome.
Nes buvo tvirta Sovietų Sąjunga, komanda buvo rinkta iš daugybės respublikų. Mes daug dirbome ir buvome stipresni. Dar ta elgesio psichologija prieš mačą: reikia būtinai laimėti, nes už mūsų yra šalis. Tai mus gniuždė.
Kai kurie žaidėjai galėjo padaryti ir daugiau, tačiau psichologiškai palūždavo. O manęs, pavyzdžiui, šis dalykas neveikė.
Aš žaisdavau taip, kaip manydavau kad reikia. Nekreipiau į tai dėmesio. Po SSRS subyrėjimo pastovaus rezultato nė vienai iš buvusių SSRS respublikų pasiekti nepavyksta. Kažkur ir kažkas ne taip veikia. Švedija, Danija, Islandija turi kitokį psichologinį palaikymą, kitą motyvaciją.
– Savo laiku jus labai norėjo gauti CSKA klubas. Kodėl nenorėjote į Maskvą?
– Todėl, kad tuo metu „Granitas“ labai gerai žaidė. Mes užimdavome antrą, trečią vietas SSRS čempionate, varžėmės Europos taurės varžybose. Mane kviesdavo į rinktinę. Pakeisti klubą ir pereiti į CSKA nebuvo mano tikslas.
O štai nugalėti CSKA, užimti prizinę vietą – tai prestižas. Juolab, man buvo kuriamos geros sąlygos Lietuvoje. Gavau butą, mašiną.
Nebuvo priežasties išvažiuoti. Sakydavau jiems, Maskvoje ir taip praleidžiu daug dienų per metus. Tie atstumai mieste nelabai mane traukė.
Tačiau po to mane pradėjo gaudyti per prievartą. Atvykdavome, pavyzdžiui, mes iš Ispanijos ar Vokietijos, o kariškių ekipos atstovai su uniformomis jau laukdavo oro uoste.
Norėdavo mane „surinkti“. Bet treneris Anatolijus Jevtušenka sakydavo: čia neutrali zona, turite iš jos išeiti. Jie išeidavo, o aš mašina pervažiuodavau į Šeremetjevo 1-ąjį oro uostą. O iš ten skrido lėktuvai į Baltijos šalis. Kelis kartus taip pabėgau.
Buvo taip, kad manęs kartą buvo atvykę ir į Lietuvą. Bet aš guliausi į ligoninę. Trauma. Negalėjau pajudėti. Jie pasižiūrėjo ir išvyko.
– Kodėl jums padėjo treneris A.Jevtuškenka?
– Manau, kad jis labiau palaikė profsąjungų remiamas komandas. Tai buvo MAI, „Kuncevo“, „Granitas“. O su CSKA jo santykiai buvo nekokie.
Aš turėjau trenerio palaikymą. Kalbėjausi aš ir su MAI ir „Kuncevo“, tačiau tie pokalbiai buvo nerimti – ten žinojo, kad niekur aš neisiu iš Kauno klubo. Ir tuomet nebuvo madinga palikti komandas. Gal tik CSKA žaidėjais keitėsi.
– Pirmasis jūsų didelis turnyras su SSRS rinktine buvo 1978 metų pasaulio čempionatas. Pralaimėjimas finale vokiečiams stipriai atsiliepė jūsų karjerai?
– Taip. Bet pirmasis mano pasiekimas – tai 1977 metų jaunimo pasaulio čempionatas Švedijoje. Ten aš sužaidžiau labai gerai, patekau į simbolinę septyniukę.
Tada mane ir pakvietė į pagrindinę SSRS rinktinę. Bet buvau jaunas. Tad 1978 metų pirmenybėse sužaidžiau tik kelis mačus – kaip sakoma, mane paėmė galvodami apie perspektyvą.
Vokiečius tada treniravo Vlado Štencelis. Kai jo ekipa laimėjo, visiems rankininkams ant galvų uždėjo popierines karūnas. Jie tapo karaliais. Treneris Jevtušenka tada sušaukė komandos susirinkimą ir kreipėsi jaunimą – į mane, Belovą, Kušniriuką.
Neva, mes ateityje pakeisime veteranus, tad prisiminkite tas karūnas, prisiminkite, kaip tai skaudu ir nemalonu.
Ir tada sau pasakiau: na palaukite, aš jus įveiksiu. Tai buvo užsivedimas ateičiai. Prieš vokiečius mes visada gerai žaisdavome. Ir 1982 metais laimėjome pasaulio čempionatą.
– Ar tiesa, kad Maskvos olimpinėse žaidynėse žaidėte turėdamas rimtą traumą?
– Taip. Birželį turėjome treniruočių stovyklą Suchumyje. Treniruotėje aš pasisukau koją. Iki olimpiados buvo likusios trys savaitės. Atvažiavau namo. Pamenu, kad buvo skrydžiams netinkamas oras.
Pasiekiau Rygą, po to autobusu iki Kauno. Koja ištino. Padarė nuotrauką. Lūžęs vienas iš pėdos kaulų. Reikėjo dvi savaites laikyti gipse.
Po to reabilitacija. Ką daryti? Jevtušenka skambina: na, kaip tu? Sakau, kad yra lūžis. Bet jau po savaitės nuėmė gipsą, apibintavo koją. Skaudėjo, bet kentėti buvo galima. Tai ar atvyksi? – Žinoma. Ir atvažiavau.
Koją paskaudėdavo. Bet žaidžiau ir visai neblogai. Per apšilimą prieš rungtynes su jugoslavais dėl patekimo į finalą Vitia Machorinas bandė apeiti ir alkūne man į nosį – bum!
Bet žaisti juk reikia. Gydytojas Romanas Sergejevičius Zubovas įstatė tamponą. Aš įmetu penkis įvarčius, mes laimime.
Koją skauda, nosį skauda. Padarė nuotrauką – lūžusi. Apie finalą su rytų vokiečiais jūs žinote. Saša Karšakevičius neįmeta paskutinėje atakoje ir mes pralaimime. Taip pat skaudėjo. Žaidėjas labai pergyveno. Bet tai buvo sportinė nesėkmė. Guodėme jį kaip tik galėjome.
Sėdime po finalo ant salės grindų. VDR kapitonas sukviečia savo komandą ir ją išrikiuoja. Ir sako: „Lygiuot į pralaimėjusius. Žengte marš“. Ir jie taip demonstratyviai pro mus pražingsniavo. Tada aš pagalvojau: „ Na gerai, aš tave pagausiu už šiuos žodžius“.
1984 metais mes žaidėme SSRS rengtose „Draugystės“ žaidynėse, nes į Los Andželą nevažiavome (dėl šaltojo karo ir rusų invazijos į Afganistaną, JAV boikotavo Maskvos žaidynes, o SSRS atsisakė vykti į Amerikoje vykusią olimpiadą ir surengė komunistinių valstybių žaidynes „Draugystė“).
Tas vokiečių kapitonas bėgo į greitą puolimą. Aš jį pagavau, jis guli ant grindų, aš sėdžiu jau ant suolo, o teisėjai įskaito įvartį.
Tačiau niekas nematė, kas su juo nutiko. O jis su sulaužyta nosimi. Tai jam už tą maršą.
– Kuo buvo įdomus 1982 metų pasaulio čempionatas – pirmasis pergalingas, kurį laimėjo TSRS rinktinė?
– Mes rungtyniavome Dortmunde. Ir beveik visas miestas sirgo už mus. Todėl, kad labai gražiai žaidėme. Įveikdavome visus ir dideliu skirtumu.
Žmonės matė, kad esame visa galva geresni už kitus. Vokiečiams labai patiko mūsų komanda. Išeidavome į miestą, mus vaišindavo alumi, parduotuvėse darydavo didžiausias nuolaidas. Buvo malonu, kad taip mus gerbė. Kai po to atvažiuodavome į Dortmundą, mus visada prisimindavo.
– Kitame pasaulio čempionate – 1986-siais SSRS rinktinė užėmė tik dešimtąją vietą, o jus po turnyro pašalino iš komandos. Neva, prieš išvykstant į pirmenybes Šveicarijoje ekipa Novogorske šventė jūsų sūnaus gimtadienį. Kokia buvo tikroji nesėkmės turnyre priežastis?
– Pagrindinė priežastis buvo ta, kad komanda pavėlavo su kartų kaita. Jau ateidinėjo jaunimas, daug puikių baltarusių žaidėjų. Ir buvo maskvietiška gvardija.
Kažkur po 1984 metų reikėjo jos atsisakyti, bet Jevtušenka paliko veteranus. O jie labai destabilizavo žaidimą. Tuomet prasidėjo komandoje nesutarimai.
Vieni nori žaisti, kiti – negali. Nebuvo susitelkimo. Aš tapau atpirkimo ožiu. Juk kažkas turėjo juo tapti. Man gimė sūnus, bet šventimo nebuvo, visi rengėsi čempionatui, buvo atsakingi. Komanda tiesiog nesužaidė.
Sušaukė partinį-komjaunuolišką susirinkimą. Ir mane pašalino iš komandos.
– Kušniriukas pasakojo, kad 5-6 žaidėjai nelabai ir norėjo laimėti čempionate. Jie labiau norėjo Jevtušenkos atstatydinimo...
– Ir tai buvo. Tiesiog buvo būtinos permainos. O Jevtušenka laikėsi veteranų. Bet tie jau nelabai ką galėjo padaryti. Bet aš į tą kompaniją nebuvau patekęs.
Tais laikais kapitoną skirdavo treneriai. 1987 metais mane vėl pakvietė į rinktinę. Tada kapitoną jau rinko komanda. Ir juo tapau aš.
– Jevtušenka nusistebėjo?
– Matyt. Nežinau. Reikia jo paklausti. Aš ir pats nusistebėjau. Tada viskas buvo vertinama pagal žaidimą, o ne pagal kažką kitą. Vaikinai, matyt, jautė mano sportinį palaikymą – ir aikštėje, ir už jos ribų.
Žinoma, kalbėti per įvairius susirinkimus man buvo sunkiau nei kitiems. Nes, greičiausiai, kliudė akcentas. Bet stengiausi kalbėti teisingai ir įdomiai.
Pamenu, kad važiavome į vynuogyną Krasnodare. Sevastopolyje muziejuje reikėjo kalbėti. Kvietė ir į mokyklas. O prieš Seulo olimpiadą dvi savaites stovyklavome Vladivostoke. Ten reikėjo vaikščioti į fabrikus.
– Kas įvyko tame susirinkime, kuriame jus pašalino iš komandos?
– Kalbėjo Jevtušenka, keli kiti vaikinai, berods, man atrodo, Kidiajevas. Treneris taip ir pasakė: komandos žaidėjai nelabai laikėsi disciplinos, todėl prastai pasirodė. Vadinasi, reikia pašalinti Novickį.
– Kaip reagavo komanda?
– Visi patylėjo.
Po olimpinių žaidynių Seule mums surengė komercinį turą po Europą. Aš jau tada ruošiau dokumentus pervažiavimui į Ispaniją.
Jevtušenka išrikiavo komandą: važiuoja visi, išskyrus Novickį. Nes jis užsiima dokumentais. Tai išgirdęs aš trenkiau kamuolį į grindis. Ir išėjau iš salės. O tada visa komanda pasekė paskui mane. Neva, jei aš nevažiuoju, tai ir jie nevažiuoja.
Paskambinau pagrindiniam trenerių vadovui Aleksandrui Kužuchovui: tai aš lieku komandoje ar ne? Jis sako: taip. Jevtušenka padarė negerą gestą mano atžvilgiu. Ir aš išvykau į turnyrus, tačiau ten mažai žaidžiau.
– Liko nuoskaudų Jevtušenkai?
– Ne. Nė kiek. Manau, kad jis teisingai treniravo. Tiesiog buvo toks laikas, tokie niuansai. Mes buvome jauni, daug ko nesupratome.
– Kada pastarąjį kartą su juo bendravote?
– Skambinau jam prieš septynerius metus. Mano sūnus Valdas tada žaidė Austrijoje, mes tuomet viešėjome pas jį Insbruke. Paskambinau treneriui – tiesiog šiaip, kad išgirsčiau jo balsą. Pakalbėjome draugiškai. Sužinojau apie sveikatą, apie gyvenimą.
– Esate sakęs: „Jei nebūti kukliu, Seulo žaidynėse treneriai daugeliu klausimų tarėsi su manimi“. Dėl ko būtent tarėsi?
– Kokią gynybos sistemą taikyti, kaip geriau žaisti prieš vieną ar kitą komandą: 5-1 į šalį, 3-3, ar 6-0.
Pavyzdžiui, gerai sužaidėme su jugoslavais. Aš tada pasiūliau pritaikyti sistemą 3-3. Ir mes laimėjome. Nes tada tokią aktyvią gynybą žaidė ir „Granitas“.
– Po olimpiados buvo daug įvairių susitikimų, pagerbimų?
– Viename ar dviejuose lėktuvuose namo skrido tik olimpiniai čempionai. Mes grįžinėjome su krepšininkais. Jie baigė turnyrą 3-4 dienomis anksčiau.
Ir jau galėjo švęsti. O mes ilgiau užtrukome. Mačiau, kaip jiems buvo linksma.
Linksma buvo ir skrendant atgal. Nežinau kur buvo stiuardesės, tačiau maistą mums lėktuve pateikinėjo krepšininkai. Paskui mus atvežė į viešbutį „Rosija“. Kitą dieną ėjome apdovanojimų pas SSRS generalinį sekretorių Gorbačiovą.
– Pasisekė pakalbėti su generaliniu sekretoriumi?
– Ne. Olimpiečių buvo labai daug. Ėjo toks konvejeris. Kvietė po vieną, įteikė medalius. Aš gavau Tautų Draugystės ordiną. Prisimenu, dar buvo banketas Kremliaus didžiojoje salėje. O jau kitą dieną skridau namo, norėjosi ten grįžti.
– O dar kada nors teko susitikti su SSRS svarbiausiu žmogumi?
– 1980 metais mus taip pat apdovanojo. Gavau medalį „Už darbo pasiekimus“. Bet įteikė, man regis, ne Brežnevas, o antrasis ar trečiasis sekretorius.
– Pergalingame „Granitui“ 1986-1987 m. sezone žaidėte traumuotas...
– Taip. Buvau ją išsisukęs. Koja skaudėjo, bet menisko taip ir neoperavau. Dar ir petį susižeidžiau. Negalėjau visa jėga mesti į vartus.
IHF taurėje tuomet buvo pastovi kova su vokiečių „Gummersbach“ klubu. Vis susidurdavome su šia komanda – metus, antrus, trečius. Vokiečiai jau mūsų morališkai bijojo.
Taigi, šįkart Lietuvoje jie buvo mums pralaimėję dešimties įvarčių skirtumu. Jautė didelį stresą. Svečiuose mes pralaimėjome devyniais, bet iškopėme į finalą.
Jie darė viską, kad mus įveiktų. Teisėjai buvo čekai. Dar prieš rungtynes buvo pietūs. Viena iš virėjų neišlaikė ir pasakė kažkam iš mūsų komandos vadovų: jūs nevalgykite pietų.
Tie, kas nežaidė, valgė. Ir visiems susuko pilvus. O mums – nieko. Padarė tokią niekšybę, kad mes negalėtume judėti aikštėje. Tai buvo labai negražu iš jų pusės. Po to kitos komandos pradėjo vežioti savo virėjus, nes žinojo: prieš mačus gali duoti kažko, kad susilpnins komandą.
– SSRS rinktinės treneris Spartakas Mironovičius mėgo jus kaip žaidėją?
– Na, mes nesipykome. Abu supratome rankinį, tarėmės. Konfliktų tikrai nebuvo. Jis mokėjo su žaidėjais bendrauti. Pamenu, kad rengdavo geras pirtis.
Kiekvieną iš žaidėjų vesdavosi karštą pirtį, pats darydavo masažą, pėrė vanta. Ištverdavo tą didelį karštį.
