Legendiniam plaukikui, Maskvos olimpiniam čempionui, pasaulio vicečempionui ir triskart Europos čempionui, penkis kartus Europos taurės laimėtojas, 12 kartų SSRS čempionui, pasaulio eksrekordininkui (200 m krūtine – 2 min.15,85 sek.), 1981 m. populiariausiam Lietuvos sportininkui Robertui Žulpai kovo 20 d. sukanka 60 metų.
„Liūdnas tas mano jubiliejus, niekur jo negaliu švęsti. Plaukia kraupios žinios iš viso pasaulio apie koronaviruso pandemiją, ima baimė. Išgyvenu dėl savo šeimos: buvusi žmona Aristėja ir abi dukros 29-erių Brigita bei dviem metais jaunesnė Andre gyvena Milane, Italijoje, didžiausiame Europos koronaviruso židinyje, kur kiekvieną dieną nusinešama šimtai gyvybių.
Brigita turi puikų darbą, plaukimo baseine treniruoja vaikučius, o Andre – amžina studentė, ten baigė, čia įstojo ir taip nuolat. Tačiau dabar joms ne darbas ir studijos galvoje, dukros visą mėnesį gyvena didelėje įtampoje, priverstos saugoti save. Su jomis nuolat per internetą palaikau ryšį. Jaunesnioji dukra praėjusią vasarą trims dienoms buvo atskridusi į Vilnių“, – sake Robertas.
Savo jubiliejaus proga olimpinis čempionas sulaukė draugų iš Rusijos kvietimo atvykti į tarptautines plaukimo varžybas Kaliningrade ir pabūti garbingu svečiu.
Į tas varžybas vienu autobusu turėjo vykti ir Kauno, Alytaus bei Marijampolės vyresnio amžiaus plaukikai, o Robertas kartu su jais. Olimpinis čempionas jau turėjo vizą, buvo užsakytas viešbutis.
„Tačiau mūsų plaukikai paskutiniu momentu dėl koronaviruso atsisakė vykti. Jie pasakė ne, tai ir aš pasakiau – ne. Vienas traukiniu nepanorau važiuoti. Savo paslaugas siūlė baltarusiai, važiavę per Šalčininkus, bet irgi atsisakiau, nes pasienyje buvo galima įstrigti. Pagalvojau, kad Kaliningrade Lietuvos trispalvės nebus, tai ką aš ten veiksiu“, – aiškino jubiliatas.
Olimpinio čempiono jubiliejaus paminėjimą tolesniam laikui nukėlė ir Vilniaus olimpiečių klubas, Lietuvos olimpiečių asociacija, vadovaujama Roberto bendražygės, irgi Maskvos olimpinės čempionės Linos Kačiušytės.
Į tai, kad Robertui – jau 60 metų, jis ranka numoja ir sako, kad apie tai stengiasi negalvoti, nes tų metų vis vien nesustabdys. „Tačiau apie jubiliejinį gimtadienį man primena draugai, pažįstami, kovų bendražygiai, pradedant Volodia Salnikovu ir baigiant visais kitais, kurie stengiasi mane sugražinti į praeitį, vis klausdami, o ar prisimeni tą ir tą – kai sportavome, siekdavome pergalių, eidavome pas panas. Kai pasipila skambučiai, rodos, mobilusis telefonas susprogs“, – pasakojo R.Žulpa. Kai kalba pakrypo apie jo triumfo metus, legendinis plaukikas atsakė trumpai: „Buvo nuostabus laikotarpis“.
Gausius savo apdovanojimus dabar jis laiko mamos bute Lazdynuose, kur gyvena, ir šypsodamasi priduria: „Maximos“ maišelyje. Anksčiau taurių, vieno kito medaliuko prašė Lietuvos sporto muziejus, tačiau dabar viskas sugrįžo pas jų tikrąjį šeimininką“.
R.Žulpa plaukimui atidavė 16 metų, plaukioti pradėjo nuo devynerių. Pirmasis jo treneris – vilnietis Grigorijus Mirvis, kuris atrado būsimąjį olimpinį čempioną, o toliau meistriškumo laipteliais vedė Algirdas Jonas Štaras.
Kai Robertas pateko į SSRS rinktinę, su geriausiais plaukikais treniravosi Maskvoje ir rengdavosi pagrindiniams metų startams. SSRS sostinėje praleido kone septynerius metus, į namus sugrįždavo tik trumpam vasaros pabaigoje.
Maskvoje jis susipažino ir su savo būsimąja žmona itale, taip pat plaukike, draugavo apie penkerius metus. Tada ji A. Puškino universitete mokėsi rusų kalbos. Kai SSRS rinktinės plaukikai važinėdavo į Italiją, ji vykdavo kartu su jais ir vertėjaudavo.
Kažkodėl SSRS rinktinėje Robertą vadindavo tinginiu. Kodėl? „Nebuvau kaip Vladimiras Salnikovas su dideliu pliusu, buvau minusas – taip sakė rinktinės treneris Voicechovskis. Įvairovė rinktinėje turėjo būti. Negalėjo visi būti su pliuso ženklu, turėjo būti ir opozicija. Tačiau nugalėdavau – ir valio. Tinginys? Ir taip, ir ne. Didžiajame sporte ilgokai išsilaikiau, o kiti neištverdavo. Daug talentingų plaukikų, kurie daug dirbo, rusai „nuvarė“. Jie tapo nereikalingi. O aš, 10-15 proc. nusukdamas tų didelių treniruočių krūvių, išsilaikiau, man tai išėjo į naudą“, – teigė R.Žulpa.
Jis pripažįsta, kad galėjo pasiekti dar geresnių rezultatų. Pati svariausia karjeros pergalė – Maskvos olimpinių žaidynių aukso medalis.
Už ją plaukikas gavo piniginę premiją, paskyrą automobiliui „Volga“ ir vieno kambario butą Šeškinėje. Robertas mašiną vairavo kelerius metelius, o vėliau ją atidavė tėvams. O butą sportininkas prarado tais pačiais 1988 metais, kai išvažiavo gyventi į Italiją. Mat buvo toks tarybinių laikų įstatymas – Robertas bute negyveno trijų mėnesių, todėl jį ir atėmė.
Gausiojelietuvių medalių kolekcijoje galėjo būti dar vienas olimpinis medalis. Aukso ar sidabro laimikius būtų garantavęs jo pasiektas rezultatas per „Draugystės“ žaidynes, kurios vyko socialistinio bloko šalims boikotuojant Los Andželo olimpiadą.
R. Žulpa gerai plaukė ir100 m, ir 200 m krūtine, tačiau jam labiau prie širdies buvo 200 m distancija, kurioje pasiekė pasaulio ir SSRS rekordus (2:15,85).
„Už planetos rekordus dabar gerai moka, o aš tada gavau gal 200 rublių. Man rekordas buvo didelis moralinis pasitenkinimas, nes 200 m distancijoje krūtine kurį laiką buvau greičiausias pasaulyje. Tačiau mano karjeroje nebuvo antrųjų olimpinių žaidynių. Kremliaus valdininkai mus mėgino įtikinti, kad socialistinių šalių „Draugystės“ žaidynės bus kone tokio pačio lygio kaip olimpinės žaidynės. Mums buvo pažadėtos geros premijos, prilygstančios olimpinių medalių vertei. Turėjome jose dalyvauti, kone prievarta paklusti, kito kelio nebuvo“, – rėžia olimpinis čempionas.
Tačiau dar po metų, 1985-aisiais, Robertas jau atsisveikino su didžiuoju sportu. Jam tada buvo 25-eri. „Reikėjo užleisti vietą jaunimui. Tada 25-erių metų sportininkai jau buvai laikomas seniais. Maskvoje dar pagyvenau porą metų, nes studijavau, o aukštojo mokslo diplomą gavau jau Vilniuje, Pedagoginiame institute“, – prisiminė Robertas.
Legendinis plaukikas savo sveikata šiandien nesiskundžia. Gauna valstybės sporto rentą, iš kurios gyvena ir, kaip pats šypsodamasis sako, niekuo nesiskiria nuo pensininko.
Plaukimo specialistai tikėjosi, kad olimpinis čempionas, baigęs aktyvųjį sportą, liks dirbti treneriu. Tačiau taip neatsitiko.
Sukūrus šeimą, pirmaisiais gyvenimo metais Italijoje jis dar treniravo plaukikus tai viename, tai kitame klube. Tačiau trenerio darbas jam nepatiko, nors ir dirbo dvejus metus.
„Tada neturėjau net trenerio diplomo, italams pakako mano olimpinio medalio. Tačiau treneriu negalėčiau daugiau dirbti, visiškai neturiu pašaukimo. O plaukimas man ir dabar patinka, seku visas varžybas. Mes olimpinį čempioną – Daną Rapšį jau turime, jis Nr.1, dėl dopingo vartojimo diskvalifikuotas rimtas jo konkurentas kinietis. Tačiau kad tik įvyktų Tokijo olimpinės žaidynės“, – sakė R.Žulpa.
Plaukimo Robertas pasiilgsta, bet į vandenį šokti jau atprato. Kai Lazdynų baseinas buvo šalia jo namų, jame plaukiodavo, netgi dalyvaudavo veteranų varžybose. O dabar į Fabijoniškių baseiną nėra noro važinėti – tolokai nuo Lazdynų.
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas legendiniam plaukikui keliskart per metus sudaro galimybę paplaukioti ir pasportuoti sveikatingumo klube „Impuls“, taip pat pastiprinti sveikatą Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje, kur taip pat yra baseinas.
Šiemet sausio mėnesį Robertas buvo nuvykęs į Druskininkus, o „Impuls“ klubas jį kartais pakviečia pateisėjauti įvairiose plaukimo varžybose ir apdovanoti geriausius plaukikus.
