Italijos žurnalistas savo rašinyje „Aš gyvenu Raudonoje zonoje ir bijau, kad vasarą liksime be olimpiados“ pateikė mintis, kodėl jis mano, jog šiemet jau neverta galvoti apie Tokijo vasaros žaidynes – tai ką jis mato aplink save, verčia jį vis labiau tuo tikėti.
„Leiskite man pasakyti – giliai širdyje aš vis dar bandau svajoti ir tikėtis, kad Tokijo žaidynės vyks pagal numatytą planą, o tai reikš, kad mes sugebėjome suvaldyti koronavirusą“, – teigia G.Merlo.
Bet dabar aš gyvenu taip vadinamoje Raudonojoje zonoje, kur gyvenimas suvaržytas ir tokia realybė numano visiškai kitą hipotezę artimai ateičiai.
Greitųjų medicininių pagalbų sirenos
Aš žiūriu į pro savo namų langą penktame namo aukšte, stebiu, kas vyksta mano gatvėje, kuri veda tiesiai į miesto centrą. Tas miestas yra Vigevano, kuriame gyvena 60 tūkst. gyventojų ir jis nutolęs 30 kilometrų nuo Milano.
Kai kada aš matau praeivius. Tačiau vienintelis miesto garsas – šunų lojimas gretimame sode. Ir po to greitųjų medicinos pagalbos automobilių sirenų košmaras.
Jų daug, tos sirenos siunčia jums baimės signalą. Pagrindinis naujienų filtras visuose Italijos socialiniuose tinkluose – tas prakeiktas koronavirusas nužudė mano draugus.
Šeimos dabar nesimato nuo to momento, kai kažką paguldo į ligoninę. Laidotuvės yra uždraustos. Sako, kai kurios šeimos gauna mirusiojo artimojo žmogaus pelenus, kad galėtų apverkti netektį tik namie. Žinoma, patikrinti tokios informacijos tikrumą mes negalime, tačiau daugelis tik konstatuoja, kad tai yra tiesa.
Daugiau negu karas
Mirusiųjų nuo viruso kasdien tik didėja, tai blogiau negu kare. Italijos ekspertai tikina, kad infekcijos pikas įvyks šio mėnesio pabaigoje, o kiti spekuliuoja, kad tai bus balandžio mėnesio pradžia.
Tai reiškia, kad sugrįžti į normalų gyvenimą galima būtų tik po kokių trijų mėnesių.
Kitos valstybės radikalias priemones prieš koronavirusą pradėjo taikyti tik iš esmės vakar, todėl logiška, kad sugrįžti į gyvenimą jos sugebės dar vėliau.
Aš tiesiog buvau labai nustebęs britų premjero Boriso Jonhsono pasirinkimu, kuris atėmė iš vyresnio amžiau žmonių galimybę apsisaugoti.
Vadinasi, šioje šalyje sugrįžimas į normalų gyvenimą bus dar ilgesnis, jei tik realūs tragedijos skaičiai nebus „pakoreguoti“, kaip tai buvo iki šiol.
Planas B
Tai būtent tai, kas mus verčia pesimistiškai vertinti, jog 2020 metų Tokijo vasaros žaidynės vyks liepos mėnesį.
Ir į tą planą B reikia kuo atsakingiau pasižiūrėti, nes ši visa vasara, žinoma, yra įvaryta į pavojaus zoną.
Reikia ir galvoti apie koronaviruso įtaką sportininkams, jų plaučiams. Atletai po šios pandemijos gali dėl komplikacijų ir baigti karjeras.
Olimpinio komiteto idėjos
Tarptautiniam olimpiniam komitetui sportininkai yra svarbiausi ir todėl ši organizacija nenorės kenkti ne tik jiems, bet ir sau.
Dabar Olimpinis komitetas atidėjo Tokijo klausimą ateičiai, tačiau būtų gerai jiems savęs neapgaudinėti.
Pasaulio bendruomenei teks šią vasarą sumokėti labai didelę kaina, kad išbristų iš šios pandemijos, o sportas yra neatsiejama tos bendruomenės dalis.
Laimei, sportas gali kur kas greičiau atsistatyti, žinoma, jei turi aiškią to atsistatymo idėją.
O idėja kol kas tokia – aš gyvenu koronaviruso Raudonojoje zonoje, todėl bijau, kad šią vasarą mes būsime be olimpiados.
