Sunku palyginti, bet sporto gyvenimą taikos metu, ko gero, mažiau paveikė net ir didžiausia praėjusio šimtmečio nelaimė ispaniško gripo pandemija, per kurią mirė keletas garsių to meto sportininkų ir nebuvo pabaigtas stipriausių Šiaurės Amerikos ledo ritulio komandų mačas dėl Stanley taurės.
Trys epidemijos bangos
Per šimtametę Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) istoriją Stanley taurės laimėtojai nepaaiškėjo tik du kartus. Šiaurės Amerikos profesionalų ledo ritulininkų turnyro nesustabdė net du Pasauliniai karai, tačiau sportas buvo bejėgis susidūręs su kitomis aplinkybėmis.
Gana neseniai, 2004-2005 metų sezone, visas NHL čempionatas buvo atšauktas dėl finansinių nesutarimų tarp ledo ritulininkų profsąjungos ir lygos vadovybės.
Tuo tarpu prieš šimtmetį, 1919 metų kovo mėnesį, „Montreal Canadiens“ ir „Seattle Metropolitans“ komandos pradėjo svarbiausią sezono seriją seriją, bet ji buvo nutraukta dėl ispaniško gripo epidemijos.
Ispaniškas gripas beveik visame pasaulyje siautė 1918-1920 metais. Pirmoji epidemijos banga kilo 1918 metų kovą JAV, greitai išplito šioje šalyje bei Vakarų Europoje ir tęsėsi apie pusę metų. Jos ypatybės buvo didelis sergamumas, bet nedidelis mirtingumas.
1918 metų vasaros pabaigoje Prancūzijoje ir JAV prasidėjusi antroji banga truko iki lapkričio ir pasižymėjo dideliu mirtingumu, ypač tarp jaunų ir vidutinio amžiaus suaugusiųjų (25-45 metų). Trečioji ispaniško gripo banga nuvilnijo 1919 metų pradžioje.
Skaičiuojant pagal skirtingas metodikas, nurodoma, kad nuo ispaniško gripo mirė nuo 17 iki 50 mln., o gal net ir 100 mln. žmonių. Visame pasaulyje pavojinga gripo atmaina susirgo apie 500 mln. žmonių (tuo metu planetoje gyveno apie 1,8-1,9 mlrd. žmonių). Manoma, kad vien JAV nuo ispaniško gripo mirė 500-650 tūkst. žmonių, Kanadoje – apie 50 tūkst. žmonių.
Ispaniškas gripas pasiglemžė daugiau gyvybių negu Pirmasis pasaulinis karas. Užgesinus karo liepsnas, žmonės buvo pernelyg išsiilgę ramaus gyvenimo ir pramogų, todėl net suvokdami epidemijos pavojų jo neįvertino. Be to, ligos mastai buvo slepiami. Epidemija prasidėjo dar vykstant karui ir vyriausybės bijojo, kad blogos žinios gali pakirsti tiek karių, tiek namie likusių civilių moralę.
Stanley taurė nebuvo įteikta
XX amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje priešingose Šiaurės Amerikoje dalyse veikė dvi pagrindinės profesionalų ledo ritulio lygos: Kanados rytuose – Nacionalinė ledo ritulio lyga (NHL), Kanados ir JAV vakaruose – Ramiojo vandenyno pakrantės ledo ritulio asociacija (PCHA). Iš pradžių varžybos vykdavo atskirai abiejose lygose, o sezono pabaigoje šių lygų čempionai susitikdavo mače dėl Stanley taurės. 1919 metais abiejose lygose žaidė po tris komandas: NHL – Monrealio, Otavos ir Toronto, PCHA – Vankuverio, Viktorijos ir Sietlo.
1919 metais mačas dėl Stanley taurės vyko Sietle – mieste, kuriame tą žiemą nuo ispaniško gripo mirė apie 5 tūkstančius žmonių. Kovo 19 dieną prasidėjusioje serijoje buvo kovojama iki trijų pergalių ir turėjo trukti daugiausiai penkerias rungtynes, tačiau užsitęsė ilgiau. Per penkerias rungtynes abi komandos iškovojo po dvi pergales, o ketvirtosiose rungtynėse nugalėtojai nepaaiškėjo. Nors ledo ritulininkai tą dieną sužaidė du pratęsimus, įmušti įvarčio nepavyko nė vienai komandai.
Kadangi serijos rezultatas buvo lygus 2:2, buvo paskirtos papildomos šeštosios rungtynės, kurios turėjo įvykti balandžio 1 dieną. Tačiau komandos ant ledo nei tą, nei kurią nors kitą dieną neiščiuožė. Dar per praėjusias rungtynes nemažai ledo ritulininkų žaidė karščiuodami, o prieš lemiamą šeštąjį mačą keli žaidėjai ir „Canadiens“ savininkas George‘as Kennedy, jų temperatūrai šoktelėjus virš 40 laipsnių, buvo paguldyti į ligoninę.
Rungtynės likus kelioms valandoms iki jų pradžios buvo atšauktos. Jos taip ir liko nesužaistos. G.Kennedy pasiūlė atiduoti prizą Sietlo komandai, tačiau „Metropolitans“ žaidėjai atsisakė jį priimti, todėl Stanley taurė tais metais nebuvo įteikta.
Dauguma ledo ritulininkų po kelių dienų pasveiko, tačiau „Canadiens“ žaidėjas, su kitomis komandomis triskart Stanley taurės laimėjęs Joe Hallas dėl gripo komplikacijų susirgo plaučių uždegimu. Jis mirė Sietlo ligoninėje balandžio 5 dieną.
Gripo sukeltos komplikacijos nepraėjo ir G.Kennedy. Nors sveikatai pagerėjus, jis buvo išleistas iš ligoninės ir grįžo namo į Monrealį, „Canadiens“ savininkas visiškai nepasveiko ir mirė 1921 metų rudenį, būdamas 39-erių.
Kaandos ledo ritulio bendruomenė per epidemiją palaidojo dar vieną žymų sportininką. 1918 metų spalį nuo ispaniško gripo mirė buvęs Stanley taurės laimėtojas, „Otaawa Senators“ žaidėjas Hamby Shore‘as.
Mirė garsūs sportininkai
Prieš šimtmetį ispaniškas gripas paveikė ne tik ledo ritulio, bet ir tuo metu populiariausio JAV žaidimo beisbolo varžybas. Kilusi epidemija buvo viena priežasčių, dėl kurių 1918 metais klubų savininkai buvo priversti sutrumpinti Aukščiausios beisbolo lygos (MLB) čempionatą. Tiesa, oficialioje istoriografijoje labiau pabrėžiama „patriotiškesnė“ priežastis – Didysis karas (Pirmasis pasaulinis karas), į kurio veiksmus JAV kariuomenė aktyviai įsitraukė tik 1918 metų vasarą.
Nemažai profesionalų komandose žaidusių beisbolininkų buvo pašaukti tarnauti į JAV armiją. Nors klubų savininkai stengėsi išsukti beisbolininkus nuo karinės prievolės, komandoms vis labiau trūko žaidėjų, o prie to prisidėjo ir ispaniško gripo epidemija. Galiausiai MLB reguliarusis sezonas buvo sutrumpintas ir lygos čempionai 1918 metais paaiškėjo ne spalio mėnesį, bet rugsėjo viduryje.
1918 ir 1919 metais nuo ispaniško gripo mirė keli garsūs to meto beisbolininkai (beje kai kurie iš jų nuo gripo mirė tarnaudami armijoje). Liga taip pat pasiglemžė „Detroit Tigers“ klubo savininko Billo Yawkey ir charizmatiško beisbolo teisėjo, ilgus dešimtmečius vadinto kartu ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu MLB teisėju Silko O‘Laughlino gyvybes.
Europoje nuo ispaniško gripo irgi mirė nemažai žymių sportininkų ir sporto žmonių. Pavojingos ligos neįveikė Edinburgo „Hibernian“ futbolo klubo savininkas Danas McMichaelas, Škotijos futbolo rinktinės ir „Newcastle United“ kraštinis puolėjas Angusas Douglasas, Prancūzijos rinktinės ir „Parisienne“ klubo futbolininkas Marius Royet. Per karą į vokiečių nelaisvę patekusio M.Royet gyvybė 1918 metų lapkričio mėnesį Manheimo ligoninėje užgeso likus trims dienoms iki Vokietijos kapituliacijos.
Tuo tarpu 1918 metais kelias dienas su mirtimi kovojęs italas dviratininkas Constante Girardengo išsiveržė iš giltinės gniaužtų ir tapo ryškiausia pirmųjų pokario metų Europos dviračių sporto žvaigžde. C.Girardengo dukart laimėjo „Giro d‘Italia“ lenktynes (tarp jų 1919 metais surengtas pirmąsias pokario lenktynes), šešis kartus pirmas kirto finišo liniją per Milano – San Remo lenktynes ir net devynis kartus tapo Italijos čempionu.
