Per šį laikotarpį tenisininkui teko iškęsti net tris sudėtingas dešinės rankos operacijas. Jos buvo būtinos, kad 26 gimtadienį šiemet švęsiančio vilniečio, aukščiausiai pakilusio iki 390 ATP reitingo vietos, svajonės vieną dieną įžengti į didžiausius pasaulio kortus nepabirtų į šipulius.
„Ranka man pirmuosius signalus ėmė siųsti 2016 metų pabaigoje, turnyre Tunise. Kurį laiką stengiausi nekreipti į juos dėmesio, tačiau problema gilėjo. Bandžiau žaisti, pavyzdžiui, Daviso taurės susitikime prieš Gruzijos rinktinę, viename ar kitame ATP Challengeryje. Tačiau tai jau buvo ne žaidimas, o savęs kankinimas: skausmas tapo nepakeliamas. Todėl 2017 metais nutariau operuoti dešinės rankos riešą“, – prisimena L.Mugevičius.
Visgi pirmoji operacija, kurios metu buvo tvarkomis riešo raiščiai, nebuvo sėkminga.
„Iš pradžių atrodė, kad viskas tvarkoje. Atlikau reabilitaciją, daug dirbau fizinio pasirengimo salėje, tačiau paėmęs į rankas raketę supratau, kad niekas per daug nepasikeitė. Skausmas niekur neišgaravo. Kadangi buvau pilnai įkrovęs save fiziškai, pabandžiau sužaisti kelis turnyrus, tačiau ir vėl greitai supratau, kad tai yra beviltiška“, – pasakoja tenisininkas.
Todėl praėjusiais metais L.Mugevičiui teko dar du sykius gultis ant operacinio stalo: iš pradžių operaciją Lietuvoje atliko profesorius Rimtautas Gudas, o kiek vėliau, prieš keturis mėnesius, dar viena buvo atlikta Vokietija.
„Noriu labai padėkoti profesoriui Gudui ir Vokietijos specialistams. Sunku net prisiminti, kas man buvo padaryta. Tvarkyti riešo kaulai, kremzlės, raiščiai, net toje vietoje esantys nervai. Labai tikiuosi, kad pagaliau viskas yra tvarkoje“, – sako L.Mugevičius, vis intensyviau besidarbuojantis ne tik fizinio pasirengimo salėje, bet ir teniso korte.
„Treniruojuosi su savo tėčiu (Lietuvos rinktinės kapitonu Rimvydu Mugevičiumi), taip pat geriausiais Vilniaus teniso akademijos aštuoniolikmečiais. Pamažu grįžtu į ritmą, vis geriau jaučiu žaidimą, nors, aišku, iki kažkada buvusios formos dar labai toli. Dabar tiesiog džiaugiuosi, kad vėl esu aikštyne ir žaidžiu be skausmo. Na, tiksliau, su labai nedideliu skausmu“, — sako tenisininkas ir priduria, jog paskutiniais metais būta visko, net ir minčių apie karjeros pabaigą.
Anot vaikino, jis su nekantrumu laukia oficialaus savo grįžimo į kortus, o įvykti tai gali per kovo 6-7 dienomis Šiauliuose vyksiantį Daviso taurės mačą prieš portugalus.
„Labai to laukiu. Žinoma, yra šiek tiek nerimo, jaudulio. Tačiau tikiu, kad viskas bus gerai. Kol kas galvoju, kad galėčiau būti naudingas komandai tik dvejetų susitikime. Kartu su Laurynu Grigeliu Daviso taurėje esame sužaidę neblogų mačų. Nors varžovą šį kartą gavome patį grėsmingiausią. Galvoju, kad portugalai bus favoritai nepriklausomai nuo to, kokia sudėtimi jie atvyks į Lietuvą. Kita vertus, mes ne kartą esame įkandę stipresnėms komandoms, tad kodėl to nepadaryti ir šį kartą“, – svarsto L.Mugevičius.
Paklaustas kokie galėtų būti Lietuvos rinktinės pranašumai prieš varžovus, tenisininkas išskiria tris dalykus. „Pirma, aišku, namų sienos ir savi sirgaliai. Palaikymas visuomet labai padeda, todėl aš labai norėčiau, kad fanų būtų kuo daugiau. Antra, žaidimas ant hard dangos.
Aišku, Šiauliuose ji gana lėta, bet tai vis tiek tūkstantį kartų geriau už grunto kortus, kuriuose prieš tokį varžovą neturėtumėme jokių galimybių. Ir trečia, pasikeitęs Daviso taurės formatas. Sutrumpėję mačai, kuomet žaidžiama iki 2 laimėtų setų, o ne iki 3, yra parankesni potencialiai silpnesnėms komandoms“, – teigia tenisininkas.
Daviso taurės mačas tarp Lietuvos ir Portugalijos rinktinių kovo 6-7 d. vyks Šiaulių teniso akademijoje.
