Niūri Prancūzijos rankinio žiema: rinktinėms spardo užpakalius buvę autsaideriai

Tokio siužeto posūkio nesitikėjo niekas. Europos čempionatas vyko dar tik ketvirtą dieną, bet vieni turnyro favoritų Prancūzijos rankininkai jau krovėsi lagaminus.

Prancūzai antrajame ture pralaimėjo Norvegijos rinktinei ir galimybę patekti į antrąjį etapą prarado net anksčiau nei aiškios autsaiderės Latvijos ar Nyderlandų komandos. Nepageidaujamą kelialapį namo prancūzai apskritai gavo pirmieji tarp 24 į čempionatą atvykusių komandų.

Pralaimėjimas norvegams buvo pusė bėdos. Bet „mėlynieji“ prieš tai pralaimėjo ir Portugalijos rinktinei, kuri į Europos čempionatą pateko po 14 metų pertraukos.

Portugalų užberta druska žaizdas degino ypač skaudžiai, nes Prancūzijos rankininkai tiems patiems varžovams jau buvo nusileidę atrankos turnyre. Atrodytų, tokia patyrusi komanda po pirmosios sensacingos nesėkmės turėjo padaryti išvadas, bet portugalai smogė prancūzams dar kartą.

Paaiškinti, kas atsitiko, buvo sudėtinga. Labiausiai patyręs prancūzų žaidėjas 37-erių Michaelis Guigou net po pralaimėjimų neabejojo, kad jo komanda galėjo kovoti dėl aukščiausių vietų: „Praėjusiais metais žaidėme gražiai, bet pabaigoje mums vis kažko pritrūkdavo. Laimei, laimėdavome bent bronzos medalius. Šios komandos galimybės yra labai didelės. Ir dabar jaučiu, kad šiame čempionate galėjome pasiekti daug daugiau“.

„Esame labai nusivylę. Įpratome laimėti medalius ir net trečioji vieta mums būdavo nesėkmė. O dabar atsidūrėme didelėje juodoje skylėje“, – kalbėjo geriausias šio amžiaus Prancūzijos rankininkas Nikola Karabatičius.

Prancūzijos rinktinė Europos čempionate kėlė aukščiausią užduotį. Prie aukso medalių bus pridėti dar du prizai – kelialapis į Tokijo olimpines žaidynes ir kelialapis į kitų metų pasaulio čempionatą, ir prancūzai tikėjosi jau šį mėnesį sutvarkyti visus reikalus, kad išvengtų papildomų atrankos vargų.

Tiesa, komandai trūko kelių svarbių žaidėjų (vartininko Cyrilio Dumoulino, Kentino Mahe ir Timothey N‘Guessano), bet „mėlynųjų“ atsarginių suolas yra labai ilgas, o sudėtyje mirgėjo ryškiausių Europos rankinio žvaigždžių pavardės: tiek visko mačiusių veteranų (N.Karabatičius, Lucas Abalo, Cedricas Sorhaindo, M.Guigou), tiek sunkiose kovose užsigrūdinusių vidurinės kartos žaidėjų (Valentinas Porte‘as, Mathieu Grebille‘is), tiek jaunų, bet elitiniuose klubuose jau spindinčių jaunų rankininkų (Melvynas Richardsonas, Dika Memas, Ludovicas Fabregas, Nedimas Remili).

Vis dėlto akylesnė akis pastebėjo, kad šiame žvaigždžių kolektyve ne viskas gerai. Prancūzijos rankinio specialistai įžvelgė trintį tiek tarp kai kurių žaidėjų, tiek tarp rankininkų ir trenerio Didier Dinart‘o.

Kad atmosfera komandoje nėra ideali, nepaneigė ir M.Guigou: „Tai, kas vyksta komandoje, turi likti jos viduje. Ar buvo trintis? Tai tik mūsų reikalas. Vieno dalyko negalima paneigti – visi žaidėjai atidavė visas jėgas“.

Kitas prancūzų veteranas L.Abalo pabrėžė, kad jo komanda privalo peržiūrėti požiūrį į save ir varžovus: „Privalome suvokti, kad Prancūzija nebėra tokia ryški favoritė, kokia buvo anksčiau. Turime į čempionatus vykti labiau susikaupę ir per kiekvienas rungtynes įrodinėti, kad esame stipresni“.

Bet kuriai favoritų komandai patyrus didelę nesėkmę, tučtuojau prasideda kalbos apie trenerio likimą. Nieko stebėtino, kad ir Prancūzijos rankinio bendruomenė ėmėsi aptarinėti „mėlynųjų“ stratego D.Dinart‘o ateitį. Juo labiau kad šis uždaro charakterio vyras sunkiai bendrauja su žurnalistais, nesistengia visiems įtikti ir tėvynėje nėra labai mėgiamas.

Tačiau tiems, kurie norėjo reikalauti D.Dinart‘o skalpo, už akių užbėgo Prancūzijos rankinio federacijos rinktinių direktorius Philippe‘as Bana. Jis jau kitą dieną po pralaimėjimo norvegams surengė spaudos konferenciją ir oficialiai paskelbė, kad treneris nebus keičiamas.

Beje, prancūzai apskritai pasižymi tuo, kad vyrų rankinio rinktinės trenerį keičia labai retai. Dar nuo praėjusios amžiaus devintojo dešimtmečio „mėlynuosius“ net 16 metų treniravo Danielis Constantini (1985-2001 m.), kitus 16 metų – Claude‘as Onesta (2001-2016 m.). 2016 metais treneriu buvo paskirtas D.Dinart‘as.

„Šis pralaimėjimas yra mūsų visų. Būtų lengva visą atsakomybę suversti vien treneriui, – sakė Ph.Bana. – Prancūzijos rinktinė nėra viską nuo savo kelio verčiantis Terminatorius. Persvara, kurią anksčiau turėjome dėl ilgo atsarginių suolo, pastaraisiais metais sumažėjo. Patyrėme skaudų smūgį, bet ko iš tiesų esame verti, parodys olimpinis Tokijas“.

Į olimpinį Tokiją dar reikės patekti. Prancūzijos rinktinė turės dalyvauti balandžio mėnesį vyksiančiame olimpiniame atrankos turnyre. Tiesa, atrankos sąlygos nebus drakoniškos. Dvylika komandų kovos net dėl šešių kelialapių, o vienas iš trijų atrankos turnyrų vyks Paryžiuje. Tai prancūzų rankinio visuomenę nuteikia optimistiškai. „Nors Prancūzijos rinktinė Europos čempionate patyrė precedento neturinčią nesėkmę, nėra priežasčių ja netikėti“, – rašė „Le Figaro“ sporto apžvalgininkas Cedricas Callier.

Prancūzai skambinti pavojaus varpais neskuba ir dėl to, kad gerai prisimena 2012 metų įvykius. Tuomet „mėlynieji“ irgi patyrė fiasko Europos pirmenybėse, bet po kelių mėnesių iškovojo Londono olimpinių žaidynių aukso medalius.

Prancūzijos vyrai nuo 1992 metų dalyvavo septyneriose olimpinėse žaidynėse, 14 pasaulio čempionatų ir visuose 14 Europos čempionatų (skaičiuojant šįmetį). „Mėlynieji“ per 35 didžiuosius turnyrus iškovojo 20 medalių komplektų, 11 kartų tapo čempionais ir šiais metais tik antrą kartą nepateko tarp aštuonių stipriausių komandų.

Praėjusi didelė nesėkmė prancūzus ištiko per 2012 metų Europos čempionatą. Vis dėlto anuomet rezultatas buvo geresnis – Prancūzijos ekipa pateko į antrąjį etapą ir galutinėje lentelėje užėmė 11-ąją vietą.

Jei dėl vyrų rinktinės trenerio D.Dinart‘o kilo diskusijų, tai moterų rinktinės trenerio Olivier Krumbholzo pozicijos po gruodį patirtos nesėkmės nė trupučio nesusvyravo.

Visų pirma, prancūzai su moterų rinktine sieja kur kas mažesnes viltis. Jei „mėlynųjų“ vyrų komanda yra ilgametė planetos lyderė, tai moterų ekipa skambiomis pergalėmis džiugindavo nedažnai ir prie elito vėl priartėjo tik tada, kai 2016 metais rankininkes pradėjo treniruoti O.Krumbholzas. Su šiuo treneriu prancūzės laimėjo 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių sidabro medalius (beje, pirmuosius istorijoje), tapo 2017 metų pasaulio čempionėmis (antrą kartą) ir 2018 metų Europos čempionėmis (pirmą kartą).

XXI amžiaus antrojo dešimtmečio antroji pusė yra neabejotinai sėkmingiausias laikotarpis per visą Prancūzijos moterų rankinio istoriją, o už pergales pirmiausiai dėkojama naują rankininkių kartą teisingu keliu nukreipusiam 61 metų O.Krumbholzui.

Po pasaulio čempionato Prancūzijos interneto svetainė „Franceinfo“ pradėjo svarstyti, kas galėtų pakeisti O.Krumbholzą, bet iškart toliaregiškai patikslino, kad įpėdinio ieškoti reikės tik po 2024 metų olimpinių žaidynių. 2024-aisiais Prancūzijos sportas laiko ypatingu atskaitos tašku, nes tais metais olimpinės žaidynės vyks Paryžiuje.