Jis prieš laidą grąžino 2012 metų Londono žaidynių olimpinį sidabro medalį Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) ir rėžia savo tiesą.
„Važiuojant pas jus į Vilnių, paėmiau medalį grąžinti į olimpinį komitetą. Šitoje vietoje man tiesiog tikrai neskauda. Ir dėl pinigų tas pats. Čia tikrai neskauda man. Skaudžiau tai, kad netiki. Aš sąmoningai niekada draudžiamų preparatų nesu vartojęs. Man to nereikėjo, aš viską dariau savo darbu.
Mano istorijoje, aš esu 100 proc. įsitikinęs, kad yra kažkokių nešvarių dalykų. Dariau viską, kad pasiekčiau šį rezultatą. Ir aš tą pasiekiau. Ir tai iš manęs niekas neatims. Aš žinau tikrai, kad aš tą padariau. Sąžiningai“, – laidos vedėjui E.Žičkui sakė buvęs irkluotojas.
Siūlome Jūsų dėmesiui J.Šuklino interviu „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Kitoks pokalbis su Edvardu Žičkumi“.
– Iki metų pabaigos liko dar 3 mėnesiai. Metų pabaigoje atliekame darbų auditą. Kokie 2019-ieji buvo paties gyvenime?
– Galima pasakyti, kad labai sudėtingi išbandymai buvo šiais metais. Bet esu gyvenime optimistas. Jei man skirti tokie išbandymai, tai vis tiek yra patirtis.
Daugiausiai sužinojau apie gyvenimą ir kažkokias vertybes. Kažkaip sudėliojau visas savo mintis. Negaliu sakyti, kad noriu išbraukti iš savo gyvenimo šitus 2019 metus. Tikrai dėkingas už tuos įvykius, kurie nutiko šiais metais. Buvo išbandymų, buvo apie ką pagalvoti šiais metais.
– Kokias išvadas teko pasidaryti?
– Keletas etapų buvo 2019 metais, kada teko viską apsvarstyti dar kartą. Pagrindines išvadas, kurias padariau, tai tiesiog atrinkau žmones, tuos, kurie šalia ir tie, kurie yra tikri žmonės. 2019-uosius metus pavadinčiau gyvenimo filtru.
– O daug liko tų tikrų žmonių?
– Iš tikrųjų nemažai. Kai viskas tau gerai sekasi, visada šalia tavęs labau daug tokių „draugų“, gal netikrų, tokių „pažįstamų“. Bet kai patenki į tokį sudėtingesnį etapą, tai tada lieka tik geriausi (draugai). Taip gal ir liko.
Daug kas pasirodė nelabai gražiai. Iš tikrųjų iš tų, iš kurių nesitikėjau tokio palaikymo, jie suteikė labai daug palaikymo. Nebuvo taip, kad labai jau sumažėjo. Sudariau tokius prioritetus. Pavadinkime taip...
– Teko išgyventi tokį laikotarpį: kai J.Šuklinui sekasi ir jo pavardė spindi antraštėse, tai tikrai šalia šypsosi daug žmonių. O vieną dieną atsibundi ir susimąstai: „O kur yra jis, o kur yra anas?“
– Tie, kurie visada buvo šalia. Tie, kurie matė visą gyvenimo procesą, visas tas sudėtingas treniruotes. Tai jie ir liko šalia. Jiems nieko nereikia įrodinėti.
Iš pradžių visiems norėjosi įrodyti, kad jie klysta. Kitiems žmonėms net neverta skirti savo energijos, kad kažką įrodytum. Vis tiek neįrodysi.
O tie žmonės, kurie labiausiai norėjo nusifotografuoti šalia, kai viskas buvo gerai, valsybės mūsų atstovai delegauoti ir Seimo nariai, ir visi kiti, kurie atstovauja kažkokioms ministerijoms.
Jie pirmiausiai bėgdavo į oro uostą padaryti nuotrauką, paspausti ranką, prisidėti prie to kažkokio rezultato... Viename renginyje vienas ministrų paprašė, kad aš nedalyvaučiau ir nedaryčiau gėdos.
Buvo 20 metų karjeros, kai aš laimėjau Lietuvai daugiau negu 50 medalių iš pasaulio ir Europos čempionatų, kur skambėdavo mūsų himnas, kur aš stovėjau su Lietuvos apranga.
Visi tada norėjo prie to prisidėti ir sakyti, kad mes taip pat kažkiek prisidėjome. Tai dabar nori perbraukti visą karjerą, pasakyti, kad nestovėčiau šalia, kad nepatekčiau kartu į vieną kadrą. Man tik juokinga.
– Gal nejuokinga? Juk iš tikrųjų turėtų būti skaudu?
– Gal ir skaudėtų, jei neturėčiau 20 metų profesionalios karjeros patirties. Pas mus sporte sakydavo: „Jeigu atsikeli ryte ir nieko neskauda, tai reiškia, kag galas tau.“
Mes priprantame prie teisėjų sprendimų, prie fizinio skausmo... Visur ieškau to pozityvo. Pažiūriu ir man darosi juokinga.
– Grįžtant į tą dieną, kai garsiai driokstelėjo tas, vadinkime, dopingo skandalas. Ar pačiam buvo kažkokių minčių ar informacijos, kad kažkas netrukus įvyks? Ar tiesiog buvo: nubundi vieną rytą ir...?
– Galiu pasakyti, kad buvau paruoštas, nes dalyvavau mero rinkimuose mūsų Visagino savivaldybėje, savo mieste.
Kai tik paskelbiau, kad būsiu vienas pretendentų, susidūriau su juodomis viešųjų ryšių technologijomis. Per paskutinius du mėnesius iki rinkimų, sulaukėmė apie 40 patikrinimų.
Kiekvieną dieną atsibundi rytą ir sužinai kažką naujo apie save. Tai tikrai tam buvau pasiruošęs. Iš pradžių buvo nemalonu. Vieną dieną buvau kažkokiu Kremliaus agentu, kitą dieną – dar kažas. Ir štai atrodydavo, kad tu esi kažkokiame sapne ar kine. Bet po to prie to pripranti.
Kada man paskambino ir pasakė... Ten buvo ne mano pavardė, ten buvo Armėnijos sportininkas. Pirma tokia reakcija ir buvo: „Dar čia sugalvojo“.
Aš per visą karjerą buvau tikrintas daugiau negu 50 kartų ir visada atstovaudamas Lietuvai labai palaikydavau antidopingo agentūras, nepralaidau nė vieno testo, visada tikrai kovojau už švarų sportą.
Kai man metė tokius kaltinimus, galvojau, kad tai vėl surišta su rinkimais. Prieš metus buvo toks incidentas mūsų mieste.
Norėjo pasinaudoti mūsų situacija po atominės elektrinės uždarymo. Norėjo į miestą suvežti atliekas iš kitų didelių miestų, tada teko užstoti, buvo daug susitikimų ir skambučių, kur buvo buvo paminėta, kad „mes tave už sportą dar nubausime“.
– Sulaukėte grasinimų?
– Na, taip. Galima pavadinti ir taip. Ką jūs man padarysite? Aš prieš trejus metus baigiau sportininko karjerą. Ir viskas, jau pamiršau, kad aš buvau profesionalus sportininkas. Po trejų metų po visų tų incidentų teko prisiminti, kad visą gyvenimą liksiu sportininku.
Aš galvojau, kad viskas, kas vyksta gyvenime, kažkam reikalinga ir kažkam reikia. Kažką mes iš to pasiimsime, kažkokios patirties. Atrodė, kad nieko čia neįrodysi. Dopingo sistema sukurta taip, kad būtų ginama pati sistema. Įsivaizdkuokime taip: aš įrodyčiau, kad aš to nedariau, dar 10 tokių (įrodytų) ir gal tada subyrėtų visa antidopingo sistema? O ten – milijonau eurų.
– Patekai į tą vorantinklį ir tada išsikapstyti sveikam nėra jokių galimybių?
– Taip ir buvo.
– Metė šešėlį ir viskas?
– Sistema taip sukurta, kad labai trumpi terminai yra priimti kažkokį sprendimą. Parašo, kad savaitė laiko yra apsvarstyti, ar ginsi savo garbę Arbitražo teisme ar Disciplinos komisijoje. Turi priimti sprendimą.
O nežinai, kaip viskas vyksta. Pasako, kada yra Arbitražo teismo data ir turi pervesti 30 tūkst. eurų už vieną posėdį ir už arbitro išlaidas.
Tai reikia pagalvoti, iš kur paimti tuos pinigus. Mes esame irkluotojai, o ne krepšininkai, kurie turi kažkokį sukauptą biudžetą ar sukauptas lėšas. Mūsų sporto šaka yra nekomercinė ir nesame per sportinę karjerą surinkę kažkiek daug pinigų.
Pasirenki Disciplinos komisiją. Ji nieko nekainuoja. Žmonės, kurie sprendžia tavo likimą susėda už apvalaus stalo ir net nesupranta, kas vyskta.
Jie sako: „Na, čia yra daug niuansų ir klausimų...“ O aš sakau: „O kodėl pavardė ne mano įrašyta?“ Atsako: „Pas mus tokia sistema, kad yra neįmanoma įsivelti klaidai.“
Bet man oficialus dokumentas atsiųstas su pavarde Armėnijos sportininkės, kuri buvo diskvalifikuota. „Na, tai čia klaida.“
Aš sakau: „Jūs ką tik pasakėte, kad neįmanoma, jog būtų klaida.“ Jie: „Kreipkitės į Arbitražo teismą.“ Ir vėl viskas...
– Sumokėkite?
– Taip. Man buvo paskayta taip: be 150 tūkst. eurų net neverta pradėti visus tuos ginčus. Viskas. 150 tai... O prie to paties, nuo tos dienos, kai buvo oficialus Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas, atsiuntė laišką mūsų Kūno kultūros (ir sporto) departamentas, kur jau reikalavo grąžinti premiją.
Laiškas gautas gal rugpjūčio 8 d., o buvo parašyta, kad iki rugsėjo 1 d. aš turiu 60 tūkst. premiją grąžinti į tokią sąskaitą. Trys savaitės.
Tau reikia ten priimti sprendimą, čia reikia priimti... Galvoji, kad tu visur įsivelsi ir po to gali nieko neįrodyti ir liksi milijonus skoloje dar valstybei.
Tai po to visą gyvenimą dirbti tam, kad gražintum tuos pinigus? Tokiam sprendimui duoda labai trumpą terminą. Kai terminas buvo praleistas, tai bandžiau susitaikyti su tuo.
Tada mano sesuo, kuri gyvena Amerikoje dabar, pasidalino šiuo „post'u“ feisbuke. Tai pamatė kita draugė, kuri draugavo su žurnaliste iš Naujosios Zelandijos. Ta žurnalistė pažįsta geriausią pasaulio advokatą, kuris užsiima tokiais sportiniais reikalais, persiuntė jam, jis labai susidomėįo.
Mes susiskambinome. Jei savi nepadeda, tai dabar geriausias Amerikos advokatas padės. Reiškia, kažkur yra tiesa. Vis tiek įrodysime.
Man buvo toks didelis įkvėpimas. Kai persiunčiau visus dokumentus, paaiškėjo, kad pateikti apeliaciją Arbitražo teismui baigėsi terminas. Juridiškai nieko negalime padaryti.
– Aš tiesiai paklausiu. Iš kur dopingo pėdsakai tuose tyrimuose? Ar tai gali būti paimta ir sukurta? Ar gali būti kažkoks neatsargumas? Nes sporto pasaulyje tų istorijų įvairių būna. Kažkas specialiai į maistą įdeda, pats sportininkas vartodamas maisto papildus neįsigilina į jų sudėtį... Kaip atsirado organizme kažkokie draudžiami preparatai?
– Labai sudėtinga čia kažkokios pozicijos laikytis. Profesionalūs sportininkai tikrai suvartoja labai daug papildų. Todėl tų tablečių vartoja nemažai. Aš sąmoningai niekada draudžiamų preparatų nesu vartojęs. Nebuvo, kad eičiau į turgų pirkti kažkokių steroidinių preparatų. Man to nereikėjo, aš viską dariau savo darbu.
Preparatus, aišku, vartodavau, bet tik tuos, kuriuos duodavo olimpinis komitetas, olimpinis centras. Visą laiką turėjome Pedagoginiame universitete profesorių, kuris prieš stovyklas parinkdavo kažkokį rinkinį tų papildų. Viską gaudavome iš olimpinio centro ir olimpinio komiteto. Visi tie preparatai turi turėti kažkokias licencijas. Ten tikimybės nėra.
Aišku, dabar daug kas įrodinėja, kad kažkokiame preparate gali būti medžiaga. Man rodė, aš studijavau, kas čia per medžiaga. Jei vienoje gamykloje galėjo būti gaminami ir tokie preparatai, ir kitokie, galėjo likti pėdsakų. O nebuvo įrašyta į sudėtį. O ta medžiaga buvo. Dabar po 7 metų patikrinti, ką tu vartojai yra labai sudėtinga.
Tikimybė gauti su maistu? Aišku, yra rizika. Prevencija tikrai buvo aukštame lygyje. Likus porai mėnesių iki olimpiados, tu nevalgai nieko.
Aš net likus dviem mėnesiams iki olimpiados, nustojau valgyti mėsą, nes skaičiau, kad Amerikos rinktinėje viena (sportininkė) valgydavo kažkokią jautieną, kuri buvo badyta steroidais ir liko pėdsakų. Tam, kad to išvengtum, beveik nieko nevalgai. Tik tą (maistą), kuris tikrai patikrintas.
Jei paimi vandens buteliuką, tai jis turi būti užsuktas. Jei išeini kur nors, priklijuoji kažką, kad niekas tai nepribarstytų kažkokių preparatų.
Prie to paties... Buvau tikrintas kelis kartus ir prieš olimpiadą, nes kiekvienas sportininkas turi sau taikyti tokią „Adams“ antidopingo sistemą, kurią dabar R.Meilutytė pažeidė.
Tu turi ketvirčiui į priekį užpildyti anketą, kur tu būsi. Tą ir tą valandą privalai būti tuo adresu. Tas irgi buvo. Buvau tikrintas nežinau kiek kartų. Daugiau negu 50 kartų. Ir niekada nebuvo problemų.
Tas pats buvo ir po olimpiados. Paėmė visus prizininkus iš karto, paėmė šlapimo mėginį ir kraujo tyrimą. Mes laukėme gal pora mėnesių. Viskas (buvo) švaru.
Dabar sako: „Mes sugalovojome dar kartą patikrinti.“ Parašėme laišką (ir klausėme), kur buvo laikytas mėginys, kaip atsidūrė? Jis buvo paimtas Londone prieš 7 metus. Dabar jis Šveicarijoje buvo laikomas. Kaip buvo vežamas? Kokios temperatūros? Taip ir nesulaukėme (atsakymo). Iš karto buvo kreiptasi į Arbitražo teismą. O ten vėl tie pinigai. Uždaras ratas.
– Kodėl būtent dabar? 2019 metais atsigręžiama į 2012-ųjų olimpiadą? Čia tokia praktika daryti pakartotinį tikrinimą?
Mes radome Kanadoje labai gerą specialistą. Tą, kuris dirbęs toje sistemoje. Bet jis paprašė 50 tūkst. eurų. Tokių specialistų pasaulyje labai mažai, kurie aukštame lygyje dirba ir gali sistemą griauti. Tas advokatas situacijoje, panašioje kaip su R.Meilutyte, Amerikoje įrodė (nekaltumą) ir nediskvalifikavo sportininko.
O pas mus diskvalifikuotas. Čia ir skiriasi tuo. Yra advokatai, kurie gali iki pabaigos kovoti. Mano istorijoje, aš esu 100 proc. įsitikinęs, kad yra kažkokių nešvarių dalykų.
– Kaip atrodo tas apdovanojimų grąžinimas? Aš suprantu, kad tą premiją paimi ir pervedi atgal. O medalį įdedi į dėžutę ir išsiunti? Taip pat išdidžiai ir atiduodi kaip ir gavai?
– Pats tas medalis visuomenei yra kažkoks daiktas, kažkoks simbolis. Jį paleisti iš rankų, kaip... Kiti sportininkai parašo, kad pametė kažkur, neatiduoda ir laiko. Aš galiu pasakyti, kad aš per 7 metus rankoje tą medalį laikiau gal porą kartų. Man čia geležies gabalas ir jis neturi savo kažkokios vertės.
Yra tie dalykai, kad aš savo jėgomis tikrai pasiekiau, dariau viską, kad pasiekčiau šį rezultatą. Ir aš tą pasiekiau. Ir tai iš manęs niekas neatims. Aš žinau tikrai, kad aš tą padariau. Sąžiningai. Tiems, kurie netiki, kad aš tai padariau sąžiningai, labai sunku įrodyti.
Gaila garbės šitos, bet ne medalio. Aš galiu sąžiningai pasakyti, prie progos važiuojant į Vilnių pas jus, pamėmiau medalį grąžinti į olimpinį komitetą.
Šioje vietoje man tikrai neskauda. Ir dėl pinigų tas pats. Čia tikrai neskauda man. Skaudžiau tai, kad netiki. Aš sportininkas, aš kovotojas, aš vis tiek uždirbsiu ir grąžinsiu tuos pinigus. Jeigu jie taip nori ten. Mašiną prašė grąžinti. Gerai, imkite. Imkite viską. Uždirbsiu – grąžinsiu. Motyvcija dirbti bus didesnė.
– Žmonės mėgsta istorijas apie didvyrius. Bet ar žmonės žino visą tą kelią, kol nueini iki medalio? Jaunystėje treniruotės neatrodė nieko panašaus kaip dabar. Jos vyko apleistoje patalpoje po daug valandų tada, kai draugai ko gero kieme spardė kamuolį. Pats užsidarydavai ir ruošdavaisi tikėdamas, kad vieną dieną bus ta olimpiada? Svajodamas, kad gal būt atsivers kelias į olimpiadą? Kaip atrodė ta pradžia?
– Pradėjau irkluoti, kai man buvo 10 metų. Kai buvo 12-os pasakiau, kad turėsiu olimpinį medalį. Ir nuo tos dienos prasidėjo sunkios treniruotės. Aš prieš mokyklą eidavau sportuoti 6 val. ryto. Ėjau irkluoti iš karto po mokyklos. Kartais praleisdavau mokyklą. Jau tada stengiausi daryti po tris treniruotes per dieną ir tikrai tai buvo labai sudėtingas darbas.
Neturėjome jokio finansavimo. Važiuodavome prie atominės elektrinės irkluoti žiemą prie -20. Taupydavome kurą. Po treniruotės visas šlapias lipi į mašiną, pasėdi 40 min., pailsi ir vėl eini į treniruotę. Nes atgal važinėti, pailsėti ir pavalgyti nebuvo galimybės tokios. Taupėme pinigus. Treneris viską darė iš savo pinigų, iš savo kišenės.
Aišku, tas procesas buvo labai sunkus. Pirmąjį kartą įrodžiau, kada laimėjau pasaulio jaunių čempionatą Japonijoje. Tada visi pamatė, kad (esu) perspektyvus sportininkas. Ir tada pradėjo mane stebėti. Net ir tie, kurie sakė: „Ai, jis čia kūdas, jis čia mažas. Nebus iš ko nieko.“ Tada visi iš karto pribėgo ir įtraukė į olimpinę rinktinę Lietuvos.
Tada pirmąjį kartą gavome finansavimą 2004 metais nuvažiuoti į stovyklą Kroatiją. Gavome labai nedaug, gyvenome garaže, turėjome po 7 eurus dienai maistui, bet tai buvo viena smagiausių stovyklų. Tada, po tiek metų, aš kažkur išvažiavu.
Tada prasidėjo sunkus darbas – 11 mėnesių per metus, per visą sezoną. Po tris svaites žiemą būni užsienyje, sportuoji po 3-4-5 treniruotes per dieną. Vieną turi laisvą dieną per savaitę. Grįžti savaitei į Lietuvą, reikia padaryti tyrimus, laboratorijoje pasitikrinti sveikatą. Ir vėl išvažiuojame. Tokiame ritme gyvenau paskutinius 15 metų.
– Dažnai buvo tokių momentų, kai nieko nesinorėjo? Kai atsitrauki, pažiūri: „Man viso to nereikia“?
– Buvo. Sportininkai savo gyvenimą matuoja etapais po ketverius metus – olimpiniais ciklais. Tai ir aš taip. Kada 2003 metais lamėjau pasaulio jaunių čempionatą, pats tada dar nesitikėjau, kad būsiu pirmas. Ir rezultatą gerą parodžiau, ir man dar 17 metų tik buvo. O aš jau pasaulio čempionas. Vis tiek titulas! Tada panorau kitais metais olimpinėse žaidynėse dalyvauti.
Visą žiemą atidirbau, praleidau 12 klasę, nes sportuodavome kiekvieną dieną, jau nekalbant apie stovyklas. Ėjau irkluoti žiemą, rudenį, pavasarį. Pasiekiau olimpines žaidynes, buvo atranka, bet gal perspaudžiau. Kada reikėjo truputį pristabdyti, bet aš stengiausi daryti iki pabaigos.
Tada pavasarį buvo šalta ir aš susirgau angina. Nuvažiavau į Europos čempionatą, o temperatūra buvo 40. Vis tiek „variau“ finale. Šeši pateko, o aš buvau pirmasis tarp tų, kurie nepateko. Man pritrūko. Kova vyko tarp manęs ir sportininko iš Rumunijos, o ten kraštu slovakas įkišo (valties) vieną centimetrą. Aš jo net nemačiau. Aš laimėjau prieš rumuną. Tada pagalvojau: "Man tik 18 metų, tikrai dar viską pasieksiu."
Nuo kitos dienos vėl pradėjau stipriai ruoštis. Tada jau beveik nebuvo nė vieno sezono, kad grįžčiau į Lietuvą be medalių. Nuo 2007 metų buvo medaliai iš visų pasaulio čempionatų, iš pasaulio taurės etapų. Keturis kartus Europos čempionas buvau.
Tada prasideda: gauni medalį ir tiesiog įmeti į stalčių. Nes tikslas yra vienas – olimpiada. Tada vėl ketverius metus atidirbau ir buvau vienas pagrindinių pretendentų į olimpinius medalius. Buvo distancija 500 metrų – mano mėgstamiausia.
Vėl vyko atranka, laimėjau plaukimą, bet užtekdavo patekti į finalą ir tu jau turi kelialpaį į olimpines žaidynes. Jau galvojau kaip pradėti pasiruošimą olimpinėms žaidynėms, o varžovas baltarusis sako: „Tave diskvalifikavo.“
Teisėjas tiesiog sugalvojo, kad aš ne per vidurį takelio plaukiau. Jei taip ir būdavo, visada sportininkai gaudavo kažkokį įspėjimą. Čia pagrindinės varžybos prieš olimpiadą, aš plaukiau priekyje visą distanciją.
Kaip ten nusprendė teisėjas, bet buvau diskvalifikuotas. Turėjome per 25 min. pateikti apeliaciją, skundą, bet pateikėme gal po 2 val. Ir, aišku, niekas jau nepriėmė.
Tada tikrai buvo sunkus periodas. Šeimoje buvo sunkus periodas – mamai padarė operaciją. Labai sudėtingas sezonas buvo, o aš tikrai buvau gerai pasiruošęs.
Ką daryti? Nuo kitos dienos tau nubraukia olimpinę stipendiją ir tu lieki be pinigų. Galima viską mesti ir išeiti kur nors dirbti. Tuo momentu neturėjau šeimos, tai kažkiek tėvai išgelbėjo. Pas tėvus gyvenau, nes tik trumpam grįždavau į Lietuvą. Įveikiau tą periodą, nesportavau gal tris savaites. Mes bandėme gauti papildomą kelialapį, nes buvau diskvalifikuotas be pagrindo.
Praėjo kažkiek laiko ir supratome, kad į olimpiadą nevažiuosime. Buvo tik birželis, sezonas priešaky. Man tada nepirko net bilietų į rinktinę niekas. Gerai, kad atsirado pas mus tokių gerų verslininkų, kurie nupirko bilietus važiuoti į jaunimo čempionatą. Aš nuvažiavau ir laimėjau ten. Ir laimėjau prieš olimpinį prizininką daugiau negu puse (valties) korpuso.
Tikrai buvau pasiruošęs labai gerai. Tais metais dar laimėjau pasaulio studentų čempionatą. Įrodžiau, kad galiu ir įsibėgėjau kažkaip.
Kol įrodinėjau mamai, kad man viskas gerai, nes ji išgyvendavo, pats pagalvojau sau: „Vėl reikia daryti.“ Ir vėl nuo kitos dienos pradėjau ruoštis dar ketverių metų ciklui. Bet jau tada klaidai neturėjau jokių... Tikrindavo ir sveikatą, ir maitinimą, kad nebūtų jokių...
– Turi būti beprotiškai psichologiškai sunku. Tu žinai, kad padarei viską ir kažkieno klaida ar sprendimas, ar ir paties klaida paima ir nubraukia pastaruosius ketverius metus. Kas tokiu momentu padeda? Reikia psichologo pagabos? Gal vaistų? Išsiverkti?
– Kartais gal ir reikia viso to. Gerai, kad šalia yra žmonės. Pas mus atmosfera pačioje rinktinėje visada buvo draugiška ir mes palaikydavome vieni kitus. Turime gerą kineziterapeutą, kuris yra ir psichologas komandos. Jis visada tokiais sunkiais etapais padėdavo, buvo šalia, su juo būdavo galima pabendrauti, padiskutuoti apie kažkokius dalykus.
Tai draugai, kurie visada laukia ir seka tavo rezultatus. Artimieji visi. Geriausias man vaistas – ta kompanija, kuri visada yra šalia. Kai su jais padiskutuoji, viskas kitaip atrodo.
Yra rokių momentų, kai tikrai prispaudžia. Stipriems tenka stipresni išbandymai. Jei gaunu išbandymą, tai yra galimybė kilti dar aukščiau. Jei pažiūrėti mano visą biografiją, visą tą karjerą, tai pirmasis lūžis buvo Japonijoje, kai supratau, kad galiu tikrai savo jėgomis kažką pasiekti.
Iki Japonijos neturėjome nei papildų, nei vitaminų. Naktimis traukdavo raumenis, nes tada negalėjome nei balansuoti mitybos, nei kažką valgyti, nei minimalių B, C vitaminų. Magnio trūkumas naktį. Nuolat būdavo adata prie lovos, dūri į raumenis, kad nespazmuotų. Bet įrodžiau ir laimėjau pasaulio čempionatą jaunių be jokių vitaminų. Jeigu tu dirbi ir eini į priekį, ką nors pasieksi.
– Galvoju: „O velniams jis ėjo į tą politiką?“ Viskas būtų likę taip, kaip buvo. Jei nebūtų kišęs nagų į tą žiauriai nešvarų žaidimą.
– Gali būti. Esu toks žmogus, kuris stengiasi eiti prieš sistemą. Žmonės, kurie gyvena stereotipais sako: "Sportininkas reiškia yra kvailas." Aš dažnai tą girdžiu. Apgyniau magistro darbą viešųjų ryšių administravimo ir valsybės valdymo fakultete. Man sako: „Tu gi sportininkas“. Mane tie stereotipai truputį (juokiasi)...
– O koks atsakymas į tą: „Tu juk esi sportininkas?“
– Aš ir esu sportininkas. Einu ir eisiu. Ketinu į doktorantūrą stoti. Tam reikia laiko, o dabar ne tas momentas. Manau, kad ateityje eisiu toliau ir apginsiu. Tam, kad įrodyčiau jauniems sportininkams. Nereikia gyventi stereotipais. Reikia mokytis. Kiekvienam. Nesvarbu, kas tu – sportininkas ar dar kas nors. Tu privalai tobulėti, privalai mokytis, studijuoti.
Politika – lygiai tas pats. „Politika“ tiek sugadintas žodis, nes iš karto: „vagis“, „blogas žmogus“, „nieko nedarantis“. Aš atvirkščiai gal todėl ir nuėjau į tą politiką. Sporte, jei tu eini, turi eiti iki olimpinio medalio. Jei darai politinę karjerą, taip pat turi turėti ilgalaikį planą. Gai iki prezidento.
– Yra toks planas?
– Aš neturiu tokio plano. Aš nematau savęs politikoje. Bet aš galiu atiduoti viską už savo miestą. Tėvai, ta karta, kuri dabar gyvena mieste, pastatė šį miestą, atvažiavo, pasiekė dugną, bet dabar po truputį keliasi į viršų.
Prisidėti, padėti, kad liktų gyventi. Per olimpiadą, per sportinę karjerą labai daug palaikymo turėjau iš visaginiečių. Man tai buvo labai svarbu. Kada baigiau sportinę karjerą, nusprendžiau, kad aš šitam miestui grąžinsiu tą savo pozityvą ir šilumą.
– Kai pas žmogų nesiklosto asmeninis gyvenimas, jam susiklosto karjera. Ir atvirkščiai. Kai padėjai tašką profesionaliai karjerai sporte ir atsitraukei nuo politikos, labiau atsigręši į asmeninės gerovės kūrimą?
– Negaliu pasakyti, kad atsitraukiau nuo politikos, nes taip pat aktyviai dalyvaujame. Esu pirmininkas opozicijos. Mes matome savo naudą savo miestui, ieškome kaip pritraukti investicijas. Dabar daug įmonių iš Lietuvos važiuoja pas mus į miestą. Po serialo „Černobylis“ labai didelis srautas žmonių. Reklamuojame miestą. Kviečiame į miestą, parodome. Taip irgi reklamuojame.
Negaliu sakyti, kad ir nuo sporto atsitraukiau, nes esu Drakonų valčių irklavimo fedracijos prezidentas. Per sportą bandau vaikus pritraukti. Organizuojame treniruotes, nors ir šalta.
– Kokia norėtum, kad būtų 2019 metų pabaiga ir nuo kokio lapo prasidėtų 2020-ieji?
– Tegul 2019-ieji metai būna mano išbandymo metai. Mano, kaip asmenybės, kaip charakterio, psichologinis išbandymas. Metas kažkokių išvadų ir visa kita.
Norėtusi, kad 2020-aisiais būtų kažkoks postūmis į priekį. Tą patirtį, kurią įgijau... Ir man reikia duoti atsikvėpti. Yra tokia frazė: „Sportininkas stiprėja per poilsį.“ Užtenka tų išbandymų. Gal sustiprėsiu dar.
