Šio vyruko dienotvarkė įtempta: 8 kilometrų krosas, valanda teniso, pusė valandos krepšinio ir mažiausiai pusvalandis intensyvaus plaukimo baseino takelyje.
Kai jis bėgioja kalnuotais keliukais, atrodo kaip futbolininkas: tvirtai sudėtas, raumeningos blauzdos. Bet Fabiano Caruana nėra futbolininkas. Jis – Amerikos šachmatų didmeistris.
27-erių vyro treniruočių partneris Ioanas Cristianas Chirila – Rumunijos didmeistris.
Jie treniruojasi, kad pasiruoštų fiziniam krūviui – kad ir kaip neįprastai tai skambėtų – žaidžiant šachmatais.
Skamba absurdiškai. Kokie dar fiziniai išbandymai žmonėms, kurie valandų valandas sėdi ir kartkartėmis ištiesia ranką? Bet faktai gali nustebinti.
Degina kalorijas kaip tenise
1984 metų pasaulio šachmatų čempionatas buvo nutrauktas po penkių mėnesių ir 48 partijų, nes titulą gynęs A.Karpovas numetė 10 kg.
„Jis atrodė tarytum šmėkla“, – sakė komentatorius ir didmeistris Maurice’as Ashley.
2004-aisiais laimėjęs Rustamas Kasimdžanovas šešių partijų pasaulio čempionatą baigė aštuoniais kilogramais lengvesnis.
2018-ųjų spalį viename turnyre amerikiečių kompanija „Polar“ stebėjo žaidėjų širdies ritmą ir nustatė, kad 21 metų rusas Michailas Antipovas per dviejų valandų partiją sudegino 560 kalorijų tiesiog sėdėdamas ir žaisdamas šachmatais. Panašiai tiek, kiek Rogeris Federeris sudegina per valandą teniso mače.
Prilygsta maratonų bėgikams
Stanfordo universiteto mokslininkas Robertas Sapolsky, studijuojantis primatų streso lygius, sakė, kad šachmatininkas turnyre gali sudeginti iki 6 tūkst. kalorijų per dieną, o tai yra triskart daugiau nei eilinis žmogus.
Per svarbius turnyrus ir po jų kvėpavimo dažnumas patrigubėja, pakyla kraujospūdis, raumenų susitraukimas padažnėja.
Pasak R.Sapolsky, didmeistrių reakcija į stresą prilygsta elitinių atletų patirčiai: „Didmeistrių kraujospūdis išlieka pakilęs valandų valandas – panašiai kaip maratono bėgikų.“
Visa tai skaičiais atrodo taip: per dieną šachmatininkai numeta vidutiniškai beveik kilogramą, o per 10 dienų turnyrą, kuriame kiekvienas sužaidžia 5–6 partijas, – apie 5 kilogramus.
Žaidėjams tai gali kelti nerimą, bet šie dalykai paaiškinami. F.Caruana įprastai sveria 61 kg, o po turnyrų – apie 56 kg.
„Kartais po turnyrų pasisveriu, ir svoris būna mažesnis nei 54 kilogramai. Tada tikrai lengvai išsigąstu“, – pasakojo F.Caruana.
Bet amerikiečiui nereikėtų bijoti nieko kito, tik pačios baimės. Tiesą sakant, pagrindiniai šio fenomeno veiksniai yra būtent stresas ir nerimas.
Naktinių linksmybių neliko
Per varžybas didmeistriai patiria nuolatinį psichologinį stresą. Tas stresas didina širdies ritmą, dėl to organizmas gamina daugiau energijos. Taip užsisuka užburtas žalingas ratas.
Be to, per turnyrus šachmatininkai mažiau valgo, nes tiesiog neturi laiko arba apetito.
Dėl streso pasikeičia ir sutrinka ir miego ciklas, o tai lemia nuovargį ir dėl to gali dar labiau kristi svoris. Vos valanda trumpesnis miegas, ir šachmatų partijos metu reikia gaminti daugiau energijos, kad smegenys liktų budrios.
Kai kurie didmeistriai pasakoja, kad naktimis nemiega ir kankinasi galvodami apie tai, ką žaisdami galėjo daryti kitaip, todėl atsikelia išvargę.
Kad sėkmingiau kovotų su visais šiais iššūkiais, šachmatininkai šiais laikais laikosi griežtos dietos ir sportinio režimo.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais per šachmatų turnyrus būdavo švenčiama per naktis, rūkoma ir geriama, o dabar nieko panašaus nebevyksta.
„Fizinė forma ir smegenų veikla yra susijusios, todėl nieko nuostabaus, kad didmeistriai stengiasi atrodyti kaip futbolininkai“, – sakė M.Ashley.
Patarė negerti sulčių
M.Ashley pasakojo, kad Indijos pirmasis didmeistris Viswanathanas Anandas kiekvieną vakarą dvi valandas praleidžia kardiotreniruotėse, kad išvargtų ir nesapnuotų šachmatų.
R.Kasimdžanovas kasdien žaidžia tenisą ir krepšinį, o arbatą geria tiktai per turnyrus. Rumunas I.C.Chirila prieš turnyrus mažiausiai valandą praleidžia kardiotreniruotėje ir dar valandą dirba su svoriais.
Tačiau nė vienas iš jų nesilaiko tokio nugludinto režimo kaip dabartinis pasaulio čempionas Magnusas Carlsenas.
2017-aisiais M.Carlsenas suvokė turįs problemą. Ketverius metus jis buvo viršūnėje, bet pajuto, kad titulas slysta iš rankų.
Jis vis dar laimėdavo daugumą turnyrų, bet partijos trukdavo vis ilgiau, o pergalės neatrodė tokios įtikinamos. Paskutinėmis partijos valandomis jis pradėdavo silpti. Pastebėjo, kad jaunesni žaidėjai pradėjo vytis.
Taigi tada M.Carlsenas kartu su tėvu Henriku apsilankė Oslo olimpiniame treniruočių centre ir paprašė specialistų pagalbos. Jų patarimas buvo apgaulingai paprastas: „Per turnyrus reikėtų sumažinti apelsinų sulčių kiekį.“
Norėdamas pasisemti energijos norvegas nuo vaikystės pasikliovė gėrimu iš apelsinų sulčių, per pusę sumaišytu su vandeniu. Bet dabar, artėjant trisdešimtmečiui, jo organizmas nebe taip staigiai skaidė cukrų, o tai sukeldavo hipoglikemiją.
Dietologai patarė, kad vietoj sulčių šachmatininkas gertų šokoladinio ir paprasto pieno kokteilį, kuriame cukraus gerokai mažiau ir kuris organizmą papildys kalciu, kaliu ir baltymais.
„Pakeitus gėrimą cukraus kiekis kraujyje išsilaikydavo normalaus lygio ir nešokinėdavo, todėl svarbiausiais turnyrų momentais Magnusas nebūdavo toks pavargęs“, – sakė jo tėvas Henrikas.
Atrado net sėdėjimo techniką
Tačiau tai buvo tik daugybės permainų pradžia. M.Carlsenas pradėjo kruopščiai rengti savo kūną žaisti šachmatais.
Prieš turnyrus jis valandų valandas treniruojasi – ant bėgiojimo takelio, atlikdamas asanas ant jogos kilimėlio, su draugais žaisdamas futbolą, tinklinį.
Prieš praėjusių metų pasaulio čempionatą M.Carlsenas kiekvieną dieną slidinėjo ir socialiniuose tinkluose rašė, kad tai sustiprino jo kojas ir valią pasiekti finišą.
Jis pasisamdė asmeninį virėją Magnusą Forssellį, kuris kartu keliauja ir prižiūri, kad šachmatininkas su valgiu gautų tinkamą baltymų, angliavandenių ir kalcio derinį.
Dabar per turnyrus M.Carlsenas stengiasi atsipalaiduoti ir tausoti energiją. Partijų metu jis kramto gumą, taip gerindamas smegenų veiklą ir neeikvodamas energijos. Tarp ėjimų jis ritmiškai judina kojas, kad smegenys ir kūnas neprarastų budrumo.
Jis nugludino net sėdėjimo techniką. M.Carlsenas įsitikinęs, kad daugybė šachmatininkų per daug ištempia kaklą, dėl to trečdaliu gali sumažėti plaučių talpa.
Be to, palinkus 30 laipsnių į priekį krūvis kaklui padidėja beveik 30 kg, dėl to įsitempia nugaros ir kaklo raumenys. Tai sukelia galvos skausmus, nelygų kvėpavimą, sumažėja deguonies kiekis smegenyse.
O M.Carlseno nugara ilsisi atremta į atlošą ir išlaiko natūralų linkį. Jo keliai šiek tiek praskėsti ant kėdės krašto, pėdos tvirtai įremtos į grindis, jis palinkęs apie 75 laipsnius. Šioje pozoje, kurią jis atrado nagrinėdamas įvairius tyrimus ir pats išbandęs įvairiausius variantus, šachmatininkas yra nei per toli, nei per arti, todėl nepraranda budrumo ir neeikvoja energijos.
Varžosi rečiau nei kiti
„Labai dažnai Magnusas laimi penktąją partijos valandą, – pasakojo dešimtmetį M.Carlseno partijas komentuojantis M.Ashley. – Į jį pažiūrėjus atrodo, kad jis ką tik pradėjo žaisti, o jo oponentas jau baigia išsekti.“
Vidutinis elito šachmatininkas per metus dalyvauja 12–14 turnyrų, kad išlaikytų savo reitingą ir užsidirbtų.
Tačiau po to, kai 2013-aisiais M.Carlsenas tapo pasaulio čempionu, savo tvarkaraštyje pasiliko tik 6–8 turnyrus. Tarp jų keletą mėnesių jis skiria organizmui atsigauti.
„Magnusas anksti suprato, kad po kiekvieno turnyro jo nervų sistema būna pertempta. Atkurti pusiausvyrą reikia ne vienos savaitės, – sakė jo tėvas. – Jis taip gerai jaučia savo kūną, kad žino, kada vėl pasiekia pusiausvyrą ir galima stoti į kovą dėl dar vieno titulo.“ (ESPN, LR)
