Garsiam plaukimo fiziologui bei aukštų pasiekimų direktoriaus pareigas einančiam JAV olimpinių treniruočių centre G.Sokolovui nebuvo netikėta, kad Londono olimpiados čempionė 22-ejų R.Meilutytė vis dėlto nutarė šį pavasarį paskelbti apie karjeros pabaigą.
Lietuvos sporto žvaigždė pranešė, kad baigia plaukikės karjerą, o po kelių mėnesių atėjo žinia iš Tarptautinės plaukimo federacijos, kurioje buvo konstatuota, jog dėl dopingo kontrolės taisyklių pažeidimo garsenybė diskvalifikuojama dar ir dvejiems metams.
R.Meilutytė blaškytis dėl trenerių ir treniruočių vietos pradėjo po 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiados, kai atsisveikino su savo ilgamečiu treneriu Jonu Rudu, po to vyko savęs išbandyti į Australiją, bendradarbiavo su treneriu Pauliumi Andrijausku, buvo persikėlusi į JAV ir pasiprašė į žinomo plaukimo specialisto Dave'o Salo treniruotes.
Tačiau šiemet vasarį tapo aišku, kad ji visiškai nesportuoja ir išsiskyrė su D.Salo.
Negana to, antidopingo kontrolieriai R.Meilutytės nerado sutartoje vietoje tris kartus iš eilės ir negalėjo patikrinti plaukikės tyrimų.
Sportininkės dopingo kontrolieriai negalėjo surasti 2018-ųjų balandžio 22 dieną, tų pačių metų rugpjūčio 19-ąją ir šių metų kovo 28-ąją.
Pati R.Meilutytė teigė, kad parašė pasiaiškinimą antidopingo agentūrai, kuriame prisiėmė kaltę dėl taisyklių pažeidimo, ir tikino, jog tai netyčinis elgesys, nesusijęs su dopingo vartojimu.
Tačiau tai jos neatleido nuo atsakomybės.
R.Meilutytės žvaigždė sužibėjo 2012-aisiais, kai būdama vos 15 metų ji iškovojo Londono olimpiados auksą 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje.
Tai ją padarė pačia jauniausia olimpine čempione Lietuvos istorijoje, mat ji buvo ir jauniausia olimpietė, kuri atstovavo šalies rinktinei žaidynėse.
Kolorado Springse gyvenantis ir dirbantis G.Sokolovas konsultavo ne tik R.Meilutytę. Tarp specialisto klientų buvo ir net 23 olimpinius aukso medalius laimėjęs legendinis amerikietis Michaelas Phelpsas.
Aštuonerius metus JAV plaukimo federacijos Fiziologijos ir sporto mokslo departamentui vadovavęs G.Sokolovas bandė patobulinti mūsų auksinės žuvelės plaukimo techniką, siūlė, kaip pakeisti jos treniruotes.
– Kaip įvertinti situaciją, kad vos 22-ejų R.Meilutytė nutarė gana staiga trauktis iš sporto? – lrytas.lt paklausė G.Sokolovo.
– Užteko tik pasižiūrėti į Rūtos rezultatus plaukiant 100 ir 200 metrų krūtine. Ir viskas buvo kaip ant delno – mūsų plaukikė prarado būtiną ištvermę.
Yra tam tikras optimalus laiko santykis, per kiek reikia plaukti šiuos nuotolius. Ir visi specialistai tai žino – Rūtos 200 metrų nuotolio plaukimo rezultatas buvo kažkur 2 min. 30 sek., o šimtą metrų ji plaukė apie 1 min. 4 sek.
Jei pasižiūrėsite į skaičius, iškart pamatysite, kad R.Meilutytei pastaruosius ketverius metus trūko paprasčiausios ištvermės. Jos tuometiniam treneriui J.Ruddui tą ir sakiau – mes su juo diskutavome R.Meilutytės treniruočių tematika.
– Kokia buvo J.Ruddo reakcija į jūsų patarimus?
– Jam aiškiai bedžiau pirštu į Rūtos ištvermės klausimą ir sakiau, kad ji būtinai turi plaukti 200 metrų distanciją. Jis man ramiai pasakė: „Ji nenori to daryti.“ Tada jam pasakiau, kad jis privalo paaiškinti plaukikei, kad tai būtina.
Kodėl Rūta taip gerai pasirodė Londone? Todėl, kad ji buvo labai jauna ir turėjo daug ištvermės. Jos ištvermė, įgyta Lietuvoje, buvo labai gera, su ja ji pasirodė J.Ruddo treniruotėse.
O trenerio metodika yra labai paprasta – sprintas ir jėga. Tuo metu, 2012-aisiais, tai labai gerai suveikė. O kai sportininkas ir toliau treniruojasi pas tą patį trenerį, viską tęsia ta pačia metodika, tuomet ir iškyla ištvermės problema.
Rūta su J.Ruddu niekada netreniravo ištvermės – ji tą darė būdama mergaitė Lietuvoje, o pas Johną šis elementas buvo nustumtas į šalį.
– Nebandėte keisti Rūtos treniruočių?
– Niekada nėra vėlu ugdyti ištvermę. Tačiau man J.Ruddas aiškino, kad, žiūrėk, kokius ji rezultatus rodė Londone, kituose turnyruose, o kuo toliau, tuo bus geriau. Ir ką – atėjo 2014-ieji, nuo tada viskas pradėjo blogėti.
Aš su juo kalbėjausi dar 2015-aisiais ir sakiau: keisk treniruočių procesą. Nieko. Jis viešai pasakojo, kad viskas bus labai gerai, ji nuplauks. Dar 2014-aisiais mačiau, kad taip treniruodamasi Rūta jokių rezultatų nepasieks.
– Po 2016-ųjų Rio olimpiados ji išsiskyrė su J.Ruddu ir po klajonių po Australiją apsistojo treniruotis su JAV specialistu D.Salo. Rūta gerai padarė? Tai buvo geras sprendimas?
– Aš nemanau, kad tai geriausias treneris ir geriausias variantas. Tuomet neteko kalbėtis su Rūta, tačiau Lietuvos plaukimo federacijai patariau, kokio trenerio reikia R.Meilutytei. Bet pati Rūta nusprendė taip, kaip nusprendė: gal suveikė psichologinė aplinka, pažįstami plaukikai, komfortiška aplinka.
Bėda, kad D.Salo metodika yra labai panaši į J.Ruddo. Aš gerai pažįstu abu specialistus. Gal amerikietis šiek tiek skiria dėmesio ištvermei, tačiau to tikrai nepakanka. Ir jei Rūta nutartų sugrįžti, jai tektų labai daug dirbti baseine didinant ištvermę.
– Prakalbote apie garsiausios Lietuvos plaukikės sugrįžimą. Ji galėtų sugrįžti į didįjį sportą?
– Žinoma. Aišku, dabar ji turbūt apimta depresijos ir nenori plaukti, bet jei atsirastų vidinės motyvacijos, ji dar galėtų plaukti. Rūta dar labai jauna – sprinterės geriausius savo rezultatus pasiekia būdamos 25–26 metų. Rūta dar vieną ar du olimpinius ciklus galėtų atidirbti.
– Ar turite tokių pavyzdžių, kai karjerą baigusi plaukikė sugrįžo?
– Aš dirbau su plaukike, kuri 2008 metų Pekino olimpiadoje būdama 41 metų laimėjo sidabrą, finale pralaimėjusi tik viena šimtąja sekundės. Viskas priklauso nuo motyvacijos.
– Kas galėtų motyvuoti Rūtą?
– Geras klausimas. Daug kas. Jei sportininkė matys, kad gali sugrįžti, kad gali laimėti medalį, tai ir bus motyvacijos. Gal ji netiki, kad gali sugrįžti ir laimėti, nes reikės atlikti daug darbų. Ir šiuo atveju reikės labai gero trenerio, kuris pirmiausia ugdytų Rūtos ištvermę.
Ugdyti greitį galima tiek Amerikoje, tiek kitur. Mano praktika rodo, kad studentus gavę treneriai juos spaudžia ir šie parodo rezultatą, tačiau pagerinti rezultatą – kitas klausimas.
Rūtai tikrai būtų naudingas garsaus plaukiko Ryano Lochte treneris Greggas Troy.
Jei Rūta norės grįžti į didįjį sportą, jai teks per savaitę nuplaukti ne mažiau kaip 60 kilometrų. Tai tikrai daug – bijau, kad ji nėra pasirengusi tokiam krūviui. Jei ji patektų į G.Troy grupę, esu įsitikinęs, kad ji plauktų ir tai darytų gerai.
– Tai ji turėtų daryti Amerikoje?
– Nebūtinai. Gerų trenerių yra ir Australijoje. Taip, Lietuvoje taip pat yra gerų trenerių, tačiau ar Rūta sutiks treniruotis namie? Juk pašonėje šeima, yra žiniasklaidos dėmesys.
Geri sportininkai visada bando išvažiuoti iš gimtinės ir treniruotis užsienyje, kad jų niekas nepažintų, niekas neįkyrėtų, kad galėtų laisvai jaustis, laisvai vaikščioti gatvėmis.
– Ar galima sakyti, kad tas pats J.Ruddas tapo R.Meilutytės karjeros saulėlydžio kalviu?
– Pradžioje jis buvo tinkamas treneris, nes sportininkė labai gerai dirbo, buvo darbšti. Tačiau J.Ruddas nesikeitė, nekeitė jokių treniruočių planų, nes manė esąs geriausias specialistas.
Sakysime, tinkamu laiku jis buvo geras treneris: gerai paspaudė Rūtą, sugebėjo ją padaryti olimpine čempione. Bet vėliau jis privalėjo keisti treniruočių metodiką, kad ji pasiektų dar didesnes aukštumas. To nebuvo padaryta.
– Jei R.Meilutytė sugrįžtų, ją įsivaizduotumėte plaukiančią savo mėgstamas 50 ir 100 metrų distancijas krūtine ar kitus nuotolius?
– Aš neįsivaizduoju jos plaukiančios kitas distancijas, tik 50 ir 100 metrų krūtine. Nepaisant to, jai reikėtų plaukti ir ilgesnius nuotolius, kad būtų geresnis 100 metrų distancijos laikas.
Rūta niekada nelaimės 200 metrų rungties medalio, nes nėra tokio tipo sportininkė, bet ji gali tokiu būdu padėti sau parodyti geriausią rezultatą plaukiant 100 metrų.
