Tokijuje su stipriausiais bendraamžiais varžysis trys mūsų šalies įgulos: rungtyse porinėmis dvivietėmis valtimis startuos Tito Mašanausko ir Virgilijaus Prušinsko bei Ugnės Juzėnaitės ir Dovilės Rimkutės įgulos, paviene dviviete valtimi – Ramintos Morkūnaitės ir Martynos Kazlauskaitės įgula.
Laiko užteko
„Treniruotės prieš čempionatą buvo sudėtingos, reikalaujančios daug koncentracijos ir ištvermės, – teigė M. Kazlauskaitė, šiais metais su porininke persėdusi į pavienę dvivietę valtį. – Dirbome pagal trenerių sudarytą planą“.
„Tai, tikriausiai, sudėtingiausia valčių klasė, – apie karjeros permainas antrino R. Morkūnaitė. – Treniruotės buvo įdomios, nes pavienėje viskas yra visiškai kitaip negu porinėje valtyje – visai kitoks balansas, jėgų paskirstymas į valtį. Tikime, kad mums pakako laiko tinkamai pasiruošti pasaulio čempionatui. Visada tikimės geriausio, bet keliaujame į kitą pasaulio pusę, kur laukia kitoks klimatas. Svarbiausia, kad pavyktų aklimatizuotis. Tikiu, kad su Martyna galėsime parodyti, ką sugebame geriausiai“.
Trenerio Virgaudo Leknicko auklėtinės pripažįsta, kad į čempionatą vyksta nejausdamos didelio spaudimo.
„Kartu nesame iškovojusios titulo, kurį turėtume ginti, todėl didelio spaudimo tikrai nejaučiame, tačiau esame pasiruošusios atiduoti visas savo jėgas startams“, – sakė R. Morkūnaitė.
Netrūko „duobių“
Europos jaunių čempionate auksą šiais metais iškovojusios porinę dvivietę valtį irkluojančios U. Juzėnaitė ir D. Rimkutė startui pasaulio pirmenybėms rengėsi pustrečio mėnesio.
„Pasirengimas buvo žymiai sunkesnis, daugiau kartų pykomės tarpusavyje, nes viena iš kitos reikalavome treniruotėse atiduoti 110 proc. savęs, – išdavė U. Juzėnaitė. – Anksčiau viena kitos taip nespaudėme, nes nežinojome, kaip greitai galime irkluoti. Stovyklos metu netrūko „duobių“ – tiek emocinių, tiek fizinių“.
Pasak D. Rimkutės, irkluojant poroje svarbu jausti partnerį. „Svarbu yra vienodai jausti valtį, kurioje du žmonės tampa vienu galingu varikliu, galinčiu pasiekti rezultatą, kuriuo galima būtų didžiuotis, – kalbėjo irkluotoja. – Lūkesčiai pasaulio čempionate? Labai daug tikėtis bijome.
Laiko mažėja, o baimė vis didėja. Planuojame padaryti viską, ką galime, kad kirtusios finišo liniją nesigailėtume, jog nepadarėme to, ką galėjome atlikti geriausiai. Tiesą pasakius, jau netgi laukiu, kada prieš startą vėl su Ugne sumušime rankomis ir viena kitai pasakysime „Atidirbam ir parodome, ką galime“.
Kepurių ritualas
„Kiekvienas sportininkas svajoja apie olimpinį medalį, – nusišypsojo T. Mašanauskas. – Ir aš apie tai leidžiu sau pasvajoti. Tačiau dabar norėčiau laimėti medalį pasaulio ar Europos čempionate. Mums su Virgilijumi tikrai netrūksta motyvacijos, pasirengimą pradėjome jau pernai, todėl esame puikiai pasiruošę“.
V. Prušinskas pabrėžė, kad irkluoti komandoje nėra lengva. „Nes esi priklausomas vienas nuo kito, – sakė jis. – Tačiau tai yra kažkas nerealaus – kai startuoji ir jauti savo porininko palaikymą, žinai, kad privalai atiduoti visas jėgas. Tokia yra atsakomybė. Ne tik už save, bet ir už kitą, kuris taip pat atiduoda viską dėl bendro rezultato. Kai distancijoje jau viską skauda, o smegenys siunčia signalus, kad jau gana, bet jauti porininko palaikymą, tiesiog kenti toliau. Juk tuo metu supranti, kad jam taip pat nėra lengva“.
„Ir tai mus vienija – noras tapti čempionais“, – antrino T. Mašanauskas.
Vaikinai tik nusijuokė išgirdę klausimą apie ritualus prieš startą. „Virgilijus visada užsideda kepurę snapeliu į priekį, o aš – snapeliu atgal, – nusijuokia T. Mašanauskas. – Prie starto linijos aš dar bent dešimt kartų pasitaisau kepurę, kad būtų patogu. Jei viskas pavyksta, startas būna sėkmingas“.
Pasaulio jaunių irklavimo čempionatas Japonijos sostinėje Tokijuje vyks rugpjūčio 7-11 dienomis.
