„Prievartos būdu Lietuvos sportas ne tuo keliu žengia“, – lakoniškai kalbėjo LTOK prezidentė 53-ejų D.Gudzinevičiūtė žvelgdama į pasibaigusių antrųjų Europos žaidynių rezultatus.
Į varžybas pas kaimynus Lietuva delegavo net 73 mūsų atstovus, tačiau namo beveik visi sugrįžo panarinę galvas: jei ne gimnasto Roberto Tvorogalo ir dviratininkės Simonos Krupeckaitės aukso medaliai bei pastarosios antroji vieta komandinėse varžybose kartu su Migle Marozaite, galima būtų kalbėti apie visišką fiasko.
Medalių įskaitoje Lietuva šiaip ne taip užėmė 29-ąją vietą tarp 50 valstybių, o šis pasirodymas jau pavadintas vienu iš nesėkmingiausių mūsiškių pasirodymu per pastaruosius penketą metų.
LTOK prezidentė turi aiškų atsakymą, kodėl taip įvyko: tai pasekmė nevykusios „sporto reformos“, po kurios 2018 metais buvo reorganizuotas Lietuvos olimpinis sporto centras, o už medicininį aptarnavimą tapo atsakingos tik pačios sporto federacijos.
„Minskas tik dar kartą parodė, kad Lietuvos olimpinio sporto centro sunaikinimas ir kitų jo funkcijų išdraskymas jau turi pragaištingų šalies sportui pasekmių.
Viena iš sunaikintų funkcijų – centralizuotas medicininis aptarnavimas, kuris leido prižiūrėti sportininkų pasirengimą ir įtakoti jų treniruočių metodiką.
Be to reikia kalbėti, kad sporto medicinos centras centralizuotai pirko inventorių, kuris buvo reikalingas atletams. Antroji bėda, kuri dabar persekioja visą mūsų sportą – naikinant olimpinį sporto centrą buvo atleisti visi medikai, kinezeterapeutai, masažuotojai.
Ir ką turime? O turime aiškią situaciją – net ir didžiosios bei galingomis laikomos sporto federacijos liko be tokio kokybiško medicininio atletų aptarnavimo, kurį turėjo iki tol“, – kalbėjo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovė Daina Gudzinevičiūtė.
Prieš dvejus metus buvusio Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo Edžio Urbanavičiaus buldozeriu stumta sporto reforma jau atsirūgsta ne tik tik tiems, kurie tylėjo ir nenorėjo veltis į pykčius su sporto valdininku, tačiau ir tiems, kurie šaukė, kad tai sveikintinas Lietuvai žingsnis.
„Mes jau neturime ilgalaikio medicininio sportininkų aptarnavimo. Viskas. Niekas dabar nedirba su sportininkų sveikata, niekas kryptingai nežiūri į to atleto bėdas ir sopulius, nepataria, ką daryti vienu ar kitu atveju, galiausiai, liepia operuotis ar nesportuoti.
Reikėjo tik metų, kad ta didžioji departamento direktoriaus reforma sugriautų šalies sportą – mes jau matome to pasekmes ir jei nebus sustabdyta ta krizė, ji kirs visam Lietuvos sportui ne tolimoje ateityje, o jau 2020 metais. Nenoriu nieko sakyti, tačiau šalies sportui kitų metų olimpiada gali būti siaubingiausia“, – D. Gudzinevičiūtė.
– Koks būtų siūlymas: ką reikėtų daryti jau turint sugriautą sistemą ir sporto medicinos centrą?, – lrytas.lt paklausė LTOK prezidentės D.Gudzinevičiūtės.
– Manau, tai kas jau sugriauta, prie to neverta grįžti. Reikia naujo požiūrio į situaciją, tačiau pasiimant tik geriausia, kas buvo.
Kai kalbame apie reformas, visada yra tie du žodeliai – „re“ ir „forma“. Tai tie žodžiai patys pasako, kad yra kažko modernizavimas, naujų idėjų išpildymas, siekiant pagerinti turimą produktą.
Ką mes turėjome su Lietuvos olimpinio sporto centro „griaunamąja reforma“? Įvyko paprasčiausias sunaikinimas, kur tik vieno žmogaus iniciatyva buvo sumaitota tai, ką visi statė dvidešimt metų.
Dabar jau aiškiai galima deklaruoti, kad prieš du dešimtmečius statytas sporto namas buvo teisingas – mažoje šalyje mažiausiomis sąnaudomis buvo galima pasiekti geriausius sportinius rezultatus.
Dabar federacijos neturi nei materialinių nei vadybinių resursų priartėti prie buvusių rezultatų. Nuo to reikia ir atsispirti: turi sugrįžti centralizuota sportininkų rengimo sistema ir medicina.
– Pristatydamas „sporto reformą“ tuometinis Kūno kultūros ir sporto direktorius E.Urbanavičius dėliojo akcentus, kad panaikinus olimpinį sporto centrą federacijoms bus išdalintas šios įstaigos biudžetas ir už tuos tūkstančius jos galės ramiai samdytis tiek gydytojus, tiek ir masažuotojus.
– Paimkime kokią nedidelę sporto federaciją, kuri turi vieną ar kelis olimpiečius. Jie su dar keliasdešimt sportininkų būdavo priskirti tiek centro gydytojui, tiek ir kinezeterapeutui.
Tas atletas-olimpietis galėjo Lietuvoje bet kada gauti medicininį aptarnavimą, o į užsienio stovykloms ar varžyboms oficialiai užsisakydavo medikus, kurie važiuodavo su juo ir padėdavo jam rengtis kovoms.
Kas dabar? Norite pasakyti, kad federacija turi pinigų išvykstančiam į varžybas vienam sportininkui pasamdyti mediką ar masažuotoją?
Tai labai dideli pinigai. Ir dar baisesnis klausimas – iš kur jį pasisamdyti. Juk išardžius sporto centrą didžioji dalis buvusių specialistų perėjo į privatų sektorių, jie turi savo praktiką, savo gyvenimus ir tikrai nevažiuos už centus dirbti dvi savaites su vienu atletu.
O federacijos tikrai negavo tiek lėšų, kad galėtų skirti juos specialistams – mokėti tiek pat, kiek pastarieji gauna versdamiesi privačia praktika.
– Liūdna sakyti, tačiau šiuo atveju reforma buvo dėkingiausia sporto medicinos centro darbuotojams?
– Aš manau, kad per prievartą išdraskius ir išprašius iš centro profesionalus jie neliko neįvertinti – tokios didelės patirties turintys medikai ar masažuotojai labai visur paklausūs.
Tikėtis, kad bandant vėl kurti turėtą sistemą mes prisikviesime juos atgal – naivu. Todėl teks ieškoti naujų jaunų specialistų, kurie mėgsta ir nori dirbti sporte.
– Nors buvo labai skubinama parduoti ar griauti sporto centro pastatą, jis vis dar yra.
– Taip, sporto centras kaip ir yra, tačiau ten vykdomas bazinis sportininkų ir sportuojančiųjų aptarnavimas – paprasčiausias sporto dispanceris. Tačiau per „reformą“ sugebėta sunaikinti ir prie olimpinio sporto centro buvusį bendrabutį.
Man tik belieka pakartoti Andriaus Gudžiaus trenerio Vaclovo Kidyko žodžius: „Radau labai perspektyvų vaiką rajone, bet kas iš to. Nėra kur jį atvežti, apgyvendinti, kad jis galėtų treniruotis. Juk olimpinio sporto centro bendrabutis lyg ir specialiai uždarytas, kad neatsirastų naujų sporto žvaigždžių“.
Reikia suprasti, jog esame labai maža šalis ir mes niekada neišauginsime sportininko taip vadinama natūraliąja atranka – tai yra turėsime tūkstančius vaikų, tarp kurių bus tas perlas.
Nesame Kinija ar Rusija ar JAV... Mes turime visą laiką galvoti, kaip suradus talentingą vaikutį, kuris dar ir nori sportuoti, jį išlaikyti.
Taip buvo išauginta ir ta pati Rūta Meilutytė – juk ją pastebėjo ir ji buvo tiesiog išauginta.
– Kūno kultūros ir sporto departamentas reformos metu ne kartą platino pranešimus, kuriuose teigė, kad valstybė reformuoja olimpinį sporto centrą. Ir buvo siūlymas Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui – norite centro, perimkite visą finansavimą ir turėkite, o valstybė nežada daugiau to daryti.
– Taip, iš spaudos ir mes esame girdėję buvusio departamento šūkių „tegul olimpinis komitetas perima centrą“. Tačiau realiai apie tai su direktoriumi E.Urbanavičiumi net kalbėta nebuvo.
Tai būdavo toks argumentas, kai norima atsimušti nuo sporto visuomenės kritikos – ne mes blogi su savo reforma, pasižiūrėkite, net olimpinis komitetas nenori to sporto centro.
Gal ir peržiūrėjus mūsų olimpinio komiteto įstatus, kažkokią medicininę finansavimo dalį ir galėtume perimti, bet iš esmės tai neatitinka olimpinės chartijos.
Ir tai būtų labai didelė finansinė našta Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui – jis tikrai tuomet nedėliotų sportininkų pasirengimo planų, o tik dirbtų vardan medicinos finansavimo.
Kitą vertus, olimpinėse žaidynėse juk kyla ne LTOK ar kurios nors federacijos vėliava – pagerbiama yra valstybės vėliava.
Man vis dar yra keista buvusio sporto departamento vadovo poziciją, kurią jis rėmėsi: neva, sportininkų rengimas nėra valstybės funkcija ir apskritai sportas nėra valstybės funkcija.
Tada ir dabar vis bandau apeliuoti į kitą visuomenės sritį – kultūrą: jei yra nacionalinis operos ir baleto teatras, nacionalinė filharmonija, o kodėl negali būti nacionalinio sportininkų rengimo centro. Kur tą takoskyra, kur skirtumas?
Visas pasaulis veržiasi į olimpinės žaidynes, nori jose būti, būti matomais ir tai ne federacijos, o valstybės reikalas. Juk sportininkas turi teisę į medicininį aptarnavimą: jei valstybė investuoja į sportininką, jo dalyvavimą varžybose, tai ji privalo pasirūpinti ir jo sveikata.
– LTOK ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bandys spręsti sporto centro atgaivinimo klausimą?
– Žinote, tai ką matau, supažindinusi su situacija valdžios vyrus, mane džiugina: tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus, tiek Seime už sportą atsakingo Kęstučio Smirnovo, tiek ir Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio požiūris yra teigiamas.
Mes jau kalbamės, bandome planuotis, kad tokia nesėkmė nenutiktų Tokijuje, kokia atsitiko žaidynėse Minske.
Aš nenoriu gąsdinti, tačiau aiškiai sakau, kad 2020 metais dėl sportininkų medicininio aptarnavimo stokos mes tikrai turėsime šiokią tokią duobę ir tikrai nepasieksime buvusių olimpinių žaidynių rezultatų. Manau, jei mes išvengtume duobės, tai jau būtų labai geras pasiekimas, bet žala jau padaryta.
Lieka suremti visiems pečius ir atstatinėti sugriautą sporto namą bei žinoti, kad asmeniniai vieno valdininko norai gali sugriauti visą sistemą. Tik kartu ir po vienu stogu galima parengti geriausius sportininkus svarbiausioms kovoms ir tikėtis grąžos.
Belieka tik pasinaudoti vieno didžiausių sporto analitikos atstovo Ukrainos profesoriaus Vladimiro Platonovo darbu, kuriame aiškiai išdėstyta, kaip kito medalių kraičiai olimpiadose pagal sportininkų rengimo kriterijus.
Vakarų valstybės puikiai išanalizavo sporto centrų būtinumą ir tai tiesiog įdiegė į savo sportininkų parengimo sistemas – ir dabar taip vadinamas Rytų Europos blokas negali pasivyti jų, nes atsisakė tokio modelio. Taip, JAV, Vokietija ar kitos šalys labiau centrus specializavo pagal sporto šakas, tačiau jie yra ir dirba. Lietuva galėtų turėti vieną centralizuotą sporto centrą.
– Jį finansuoti turėtų valstybė?
– Mes nenusigręžiame nuo to, kad norėtume ir galėtume bendradarbiauti, nes Lietuvos olimpinis komitetas yra vienintelis, kuris deleguoja šalies sportininkus į olimpiadas.
Todėl savo programą „Tokijas 2020“, kuriai skiriame didžiąją dalį savo lėšų, mes norėtume sujungti su valstybės lėšomis, kad gautume gerą ir būtiną produktą šalies sportui – tiek olimpinį sporto centrą, tiek ir jame esantį gerą sportininkų medicininį aptarnavimą. Kito kelio nėra.
