Praėjusio penktadienio vakarą Minske startavusios antrosios Europos žaidynės nepritraukė minios Lietuvos sirgalių dėmesio – vos už kelių šimtų kilometrų vykstantis ir apie 150 milijonų JAV dolerių kainuojantis sporto renginys, greičiausiai, „skystus“ mūsų aistruolių būrius gali suvilioti tik pigiais baltarusiškais degalais, nebrangiu alkoholiu ir kai kada perdėtu svetingumu. Ir dar galimybe į Baltarusiją atvykti vos už 2,1 euro.
Norint pasižvalgyti po kaimyninės šalies sostinę, mūsų turistui bet kuriuo metų laiku už vizą tenka pakloti 52 eurus arba tenkintis nuostata, kad įmanoma įvažiuoti į Baltarusiją be vizos, tačiau toliausiai galima vykti tik iki Gardino.
Tačiau antrosios Europos žaidynės sporto aistruoliams suteikė idealią galimybę pasižvalgyti po Minską, sumokant vos 2,1 euro.
Tereikia žaidynių puslapyje nusipirkti pigiausią bilietą į šias varžybas ir tai taps tikrų tikriausia viza į šią šalį.
Pagelbės karatė
Palandžiojus po žaidynių puslapį ir užpildžius reikalaujamą taip vadinamą sirgaliaus anketą, pigiausi bilietai yra dar į šeštadienį vyksiančias karatė varžybas – pasižiūrėti kovų galima vos už kavos puodelio kainą Vilniaus kavinėje.
Brangiau už 2,1 euro bilietą tektų sumokėti stebint badmintonininkų, stendinio bei kulkinio šaudymų ir šaulių iš lanko varžybas – už galimybę atvykti į Minską net ir neinant į varžybas reikėtų pakloti 3 eurus.
Kitų 12-os sporto šakų varžybų, kurios vyksta Minske, bilietų kainos yra kiek aukštesnės – tektų sumokėti net iki 20 eurų už galimybę jas pasižiūrėti.
Įdomu, kad nusipirkus bilietą į Baltarusiją, galima be vizos būti net iki liepos 10 dienos – tai numato šios šalies prezidento Aliaksandro Lukašenkos, kuris pravardžiuojamas „batka“ ir šalį jau valdo 25 metus, potvarkis. Svarbu, kad su bilietu į žaidynes sirgalius sieną kirstų dar neprasidėjus numatytoms varžyboms, o ne po laiko.
Pasienis – lyg per sviestą
„Net nebandyk važiuoti mašina. Traukinys geriau, nes jis vyksta pagal tvarkaraštį, o tu turėsi pasienyje eilėje laukti mažiausia 3-4 valandas, o jei nepasiseks – net ir šešias“, – tokiomis istorijomis dalinasi visi, kas bent kiek turėjo reikalų su Baltarusijos pasieniu.
Ką gi, pabandome – patirtis atsiranda tuomet, kai žengi pirmąjį žingsnį, o ne stovi, tikina rytų išmintis.
Rankose akreditacija į Europos žaidynes, medicininiai draudimai ne mažesnei kai 10 tūkst. eurų sumos, taip vadinama žalioji korta mašinai – viskas yra, viskas tvarkoje, tad pirmyn.
Lietuvos pasienyje net neteko stovėti ilgiau penkių minučių – pasas, automobilio dokumentai ir palinkėjimas „gero kelio“.
Baltarusijos pusė pasitiko vidutine mašinų eile. „Įklimpau“, – pagalvojau. Tik kas čia dabar?
Pasienietė, išrašinėjanti įvažiavimo į baltarusių zoną popierėlius, be didesnio užsikirtimo išpyškina: „Ženkliukas „Minsk 2019“ ir atskira juosta yra skirta automobiliams, kuriais su bilietais ar oficialūs asmenys vyksta į žaidynes“. Jau šaunu...
Suku į visiškai tuščią juostą, privažiuoju. Gal čia teks gerokai laukti, juolab, kad prie pasienio ir muitinės aptarnavimo langelių – kokių 15 žmonių „sangrūda“.
„Jūs į šią juostą pataikėte? Turite bilietą? A, jus akredituotas – duokite visus dokumentus. Niekur neikite iš mašinos, mes viską padarysime“, – iš savosios darbo būdelės iškart prišoka pasienio pareigūnė ir susirenka privaloma dokumentaciją.
Dar penkios minutės ir jau muitininkė su mano akreditacija klausinėja, ar nevežu su savimi ginklų, narkotikų ir ar piniginėje neturiu įsidėjęs daugiau kaip 10 tūkst. JAV dolerių.
Nuo atvykimo į Baltarusijos pasienį iki atsisveikinimo su juo – ne daugiau kaip 12 minučių.
Tiesa, išvykimo iš pasienio lapelyje parašyta, kad mane aptarnavo per 5 minutes, bet bala nematė tų papildomų 7 minučių.
Tokia pati procedūra vyksta ir su bilietų į žaidynės turėtojais. Jei galvojate, kad toks „peilio per sviestą“ fenomenas suveikia vykstant į žaidynes Baltarusijoje, klystate. Savo teisę į atskirą koridorių pasienyje turėsite ir atsisveikinant su kaimynais.
Maistas skrandžiui ir automobiliui
Skaičiuojama, kad Europos žaidynes Minske jau aplankė apie tūkstantis Lietuvos sporto aistruolių – bent jau tokią neoficialią informaciją pateikė pasieniečiai. Tuo galima tikėti?
Galbūt. Praėjusį savaitgalį Minske buvo galima išgirsti ne vieną kartą šnekant lietuviškai, varžybose plevėsavo trispalvė, arenose aidėjo „Lie-tu-va“, o savo produkciją improvizuotose mugėse aplink žaidynių stadioną „Dinamo“ ir mieste pardavinėjo lietuvių amatininkai ir maisto gaminimo specialistai.
Restoranas „Marceliutės klėtis“ minskiečius ir svečius vaišino dešrelėmis po 12 rublių (5,2 euro), blynais su mėsa po 7 rublius (3 eurai) ir vėdarais po 6 rublius (apie 2,6 euro).
Tai kur kas mažesnės kainos nei Minsko kavinėse, kur įvairių „dranikų“ arba paprasčiausiai bulvinių blynų su mėsa, grybais ar ikrais porcija kainuoja nuo 12 rublių (5,2 euro), o baltarusišką „kišką“ – tie patys vėdarai kainuoja 8,5 rublio (3,7 euro). Pavalgyti Minske galima sriubą užsisakius už 6,5 rublio (2,8 euro), o karštus patiekalus – nuo 12 iki 30 rublių (5,2-13 eurų).
Net ir paprasčiausi kebabai kainuoja ne taip ir pigiai – po 2 eurus už mažą porciją.
Vis dėlto, labiausiai į Baltarusiją savo transportu atvykstančius mūsų šalies turistus ar sirgalius „šildo“ ne maistas, o degalų kainos.
Po šią šalį dar galima važinėti neišjungiant variklio, nutarus papietauti restorane – už litrą benzino ar dyzelio vairuotojas privalo sumokėti tik tą pačią sumą pinigų – 1,67 rublio arba 72 euro centus.
Lietuviškas maistas parduotuvėse – retenybė
Tai, kad lietuviai gali šio bei to pigiau įsigyti Baltarusijos parduotuvėse, lyg ir nieko nestebina. Vaistai, alkoholis ir pieno produktai – pigesni kaimyninėje šalyje, kur uždarbio vidurkis siekia 325 dolerius.
Kur kas įdomiau buvo pasižiūrėti, kokį lietuvišką maisto ar alkoholio asortimentą baltarusiams siūlo mūsų šalies verslas.
Ir ar apskritai, vos už 200 kilometrų nuo Vilniaus esantis Minskas žino, kas yra lietuviška produkcija.
Pasivaikščiojus po daugelyje Baltarusijos vietų esančias „Pro Store“ tinklo parduotuves aiškėja, kad baltarusiai labiausiai neatsisako „Viči“ produkcijos ir nenusisuka nuo mūsų sūrių, kuriuos į baltarusių prekybos centrus teikia kompanijos „Džiugas“, „Svalia“ ir „Pieno žvaigždės“.
Tiesa, lietuviškos produkcijos kainos šiek tiek kandžiojasi baltarusiams: 150 gramų „Svalios“ pjaustyto sūrio pakuotė kainuoja 1,8 euro, „Džiugo“ sūrio pakuotės – nuo 2,55 iki 3,10 euro, „Pik-Nik“ lazdelės – 1,32 euro, „Viči“ krabų lazdelės – nuo 1,73 euro iki 1,89 euro. Vietinių gamintojų analogai kainuoja apie 15 procentų pigiau nei lietuviški.
Į pieno, kefyro ar mėsos gaminių rinką baltarusiai lietuvių ne itin įleidžia arba mūsiškių gaminiai yra labai „užkišti“ lentynose, nes surasti jų neteko. Juolab, kad už litrą baltarusiško pieno vietiniai moka po 60 centų, o kiaulienos kilogramas kainuoja 3,9 euro.
Baltarusijoje yra begalė alkoholio gamintojų, tad į šią rinką sunku prasimušti, juolab, kad joje karaliauja ir rusai. Vis dėlto, mūsų verslas siekia atsiriekti šiokį tokį gabalą šios valstybės rinkos.
„Pro Store“ parduotuvėse galima įsigyti lietuviško alaus, tačiau tai ne populiariausios mūsų aludarių kompanijos – tarp vietinių ir rusiškų alaus rūšių galima nusipirkti ir butelius su „Rinkuškių alaus“ etiketėmis, kurio kaina yra ta pati visoms parduodamoms rūšims – 1,69 euro.
Taip pat viena kaina yra ir visai alkoholio gamintojo „Stumbro“ produkcijai – pusės litro trauktinės ar degtinės galima įsigyti už 3,9 euro.
Net keista buvo pagalvoti, kad tas pats butelis Lietuvoje kainuoja apie 7 eurus. Nors pirk ir vežk namo. „Stumbro“ butelis kainavo šiek tiek brangiau už populiariausią vietinę „Bulbaš“ degtinę, už kurią reikėtų sumokėti 3,76. Tačiau, jei norisi dar pigesnės degtinės, tai „Triumf“ kaina tikrai nesikandžioja – 3,08 euro.
