Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su LRT sporto žurnaliste Gintare Grikštaite, Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu Emiliu Vaitkaičiu bei buvusiu olimpiečiu plaukiku Vytautu Janušaičiu.
– Emili, ar jums teko gyvai bendrauti su Rūta? Gal bandėte ją atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?
– (E.Vaitkaitis) Vakar mes buvome susitikę gyvai, po to keletą kartų kalbėjome telefonu, bandėme suderinti kai kurias pranešimo citatas tekste. Nuo to sprendimo atkalbėti net nebuvo prasmės, nes žinant visas aplinkybes, pakankamai ilgai brendo.
Svarbiausia, kad jis yra. Nes situacija, kai lyg ir aiški, bet sprendimo nėra, šiek tiek įneša painiavos ir į federacijos gyvenimą, ir į žiniasklaidos gyvenimą, atsiranda spekuliacijų. Sprendimas yra, koks jis yra, mes jį privalome gerbti ir vykdyti.
– Atsirado įvairiausių nuomonių, pasisakymų ir vienas iš jų yra tai, kad galbūt tą sprendimą lėmė problemos dėl antidopingo taisyklių pažeidimų. Ar čia buvo lemiamas veiksnys?
– (E.Vaitkaitis) Mes daug gandų ir spekuliacijų girdime, kad jeigu R.Meilutytė pažeidė antidopingo reikalavimus, vadinasi, ji slepiasi ir kažką vartoja. Paprastas faktas: ji, grįžusi į atgal į Ameriką, buvo tikrinta ketvirtą kartą. Negana to, kad trečią kartą užfiksavo ir kontrolieriai žinojo, kad jos nerado Lietuvoje Kaune, tai nuvykus į JAV dar kartą buvo atvažiavę, rado ir kol kas mes informacijos, kad tas mėginys būtų teigiamas, neturime.
Mes tik sužinotume, jeigu jis būtų teigiamas. Jeigu jis būtų neigiamas, jokios informacijos kaip ir nėra. Tos spekuliacijos, kad ji sąmoningai vengė, ignoravo, kažką vartojo – aš tikrai norėčiau uždaryti kelią spekuliacijoms, tikrai taip nėra. Tai yra grubi administracinė klaida, pildymo klaida, galbūt kažkokios koncentracijos trūkumas, bet tai tikrai nėra tyčinis dalykas.
– Ir rusų spauda, aišku, pasigavo šitą dalyką ir jie platina, kad neva Julijos Jefimovos pagrindinė varžovė pasitraukė, nes galėjo būti diskvalifikuota.
– (E.Vaitkaitis) Turbūt nereikia žiūrėti į Rusijos spaudą, reikia žiūrėti į mūsų spaudą. Irgi daug spekuliacijų, ekspertų, nuomonių. Matome, kad tauta kraujo trokšta ir nori vis kažkokią sensaciją ištraukti.
– Vytautai, jūsų karjera irgi apie 10 metų truko, panašiai kaip ir R.Meilutytės. Jūs sakėte, kad visiškai pateisinate jos sprendimą.
– (V.Janušaitis) Dažniausiai kai anksti pradedi, anksti ir baigi. Man į elitą prasimušti pavyko vėliau, kai buvo 20 metų, tai aš vėliau ir baigiau. Aš turėjau noro, mano akys degė, bet kai mačiau, kad aš, kaip sportininkas, senstu, tikslų, kad ir kokius kelčiau, man nepavyks įgyvendinti, tai tiesiog Londono olimpinės žaidynės buvo mano paskutinis startas ir aš sau pirmiausia pasakiau, kad man gana.
– Sunku buvo nuspręsti?
– (V.Janušaitis) Ne. Manau, tai nevienadienis sprendimas buvo. Tai turi bręsti tavyje ir tas brendimas vyksta dėl to, kad dažniausiai tu dvejoji. Jeigu tu atsikėlei ir tvirtai nuspręstum, tu gali tą pačią sekundę sugalvojęs pasakyti, kad viskas, išeinu ir baigiu.
Bet tu dažniausiai kaip žmogus turi dvejonių, galbūt ne viskas, gal rasiu motyvacijos, gal čia dar tą noriu padaryti. Bet nuo to tikriausiai nepabėgsi ir vieniems žmonėms greičiau ateina, kitiems žmonėms lėčiau susidėlioja viskas. Galų gale, galbūt ir patarėjų buvo, gal ne vien tik jos čia sprendimas, gal su kažkuo pasitarė. Bet manau, kad tai ilgai brendo ir svarbiausia, kad sprendimas yra ir galima toliau žiūrėti į ateitį.
– Gintare, jūs esate minėjusi, kad labai supykote ant Linos Kačiušytės, kuri dar Londone pasakė, kad Rūta matysime kelerius metus.
– (G.Grikštaitė) Taip, po Rūtos triumfo mes kalbinome iš karto L.Kačiušytę, kitą olimpinę čempionę, ir ji sako: „Pavargsta žmogus toks jaunas, greitai pavargsta ypač sprinteriai ir ta jėga bus keletą metų“.
Mes taip su kolegomis susižvalgėme, niekaip negalėjome patikėti. Sako: „Aš pati baigiau 18-os metų karjerą ir pavargo ne kūnas, o galva“. Ir dabar, žiūrėdama į R.Meilutytės atvejį, galvoju, kad galbūt taip pat.
– Nemanote, kad mes visi prisidėjome prie jos sprendimo?
– (G.Grikštaitė) Manau, kad tas spaudimas buvo begalinis, pradedant kai ji Londone laimėjo medalį, kai visiems reikia paliesti, pakelti, apkabinti, nusifotografuoti. Vaikui atlaikyti tokį dėmesį yra beprotiškai sunku.
– Turbūt ne tik vaikui atlaikyti tokį dėmesį ir prisiimti tokią atsakomybę sunku.
– (G.Grikštaitė) Taip, kai tau 15 metų – aš neįsivaizduoju. Juo labiau, kai tau nepasiseka, tada visi puola smerkti.
– Jūs su Rūtos tėčiu nemažai esate bendravusi. Kokį vaidmenį jos karjeroje, asmeniniame gyvenime vaidino tėvas?
– (G.Grikštaitė) Manyčiau, kad labai didelį vaidmenį močiutė vaidino jos gyvenime. Kai teko tėveliui išvykti dirbti į Ameriką, po to į Angliją išlaikyti šeimą, Rūta gyveno su močiute. Tėtis, žinoma, visada buvo šalia, kai ji išvažiavo į Didžiąją Britaniją, treniravosi, buvo šalia.
Bet labai įdomi situacija: per Londono olimpines žaidynes, po pusfinalio, kur ji pagerino Europos rekordą ir visi laukėm rezultato, tėtis net bilieto neturėjo patekti į salę. Buvo duotas vienas bilietas ir ėjo močiutė. Už tai tėtis ėjo į mūsų improvizuotą LRT studiją ir kartu su mumis žiūrėjo savo vaiko plaukimą.
– Suprantu, kad tėčio tuo metu nelabai ir pavyko prakalbinti iš tų didelių emocijų.
– (G.Grikštaitė) Kad ir aš nelabai sugebėjau kalbinti. Tėtis didelėmis akimis žiūrėjo ir sakė: „Nieko neklauskit, nieko nepasakysiu“. Kažkoks pokalbis praktiškai buvo neįmanomas, tai buvo begalinis džiaugsmas.
Turbūt drąsiai galiu sakyti, per beveik 30 metų mano darbo karjerą, nors teko komentuoti ir kai krepšininkai laimi medalius, ir krepšininkės Europos čempionėmis tampa – tai vis tiek didžiausias įspūdis buvo per mano gyvenimą. Kai laimi 15-os metų vaikas – džiaugsmas begalinis.
– Vytautai, kalbėjom apie atsakomybę ir spaudimą, kuris tenka sportininkui ir jam pačiam asmeniškai, kai pradedami skaičiuoti aukščiausi pasiekimai, ir atsakomybė, kurią gauna iš tos šalies, kurią jis atstovauja. Įsivaizduoju, kad yra labai sunku susidoroti su šia situacija ir turbūt didžiąja dalimi tai ir būna lemiamas momentas, dėl ko sportininkas nusprendžia trauktis iš sporto?
– (V.Janušaitis) Vienas iš variantų. Kita dalis, kad čia yra individuali sporto šaka. Tu visą atsakomybę pats neši. Kai komanda yra, tai visi vienas kitą palaiko ir pralaimėjimo atveju, ir laimėjimo atveju tu nesi vienas, yra daug žmonių. O čia, kai tu laimi, visa šlovė tau, kai tu praloši, tai nešlovė ar dėmesys irgi tau.
– Nemanote, kad Rūta šiek tiek buvo palikta pati viena su savo šlove?
– (V.Janušaitis) Nebuvo palikta, aš buvau šalia jos po Londono laimėjimo aukso. Kitą dieną žiniasklaida pradėjo labai domėtis, pakalbinti ją. Susėdom su jos treneriu valgykloje, tai ką dabar darom – eik į grožio saloną, yra nemokamos paslaugos, apsirenk kažkokius atributinius Lietuvos rūbus. Tuos pirmuosius žingsnius netikėtai bandėme dėlioti.
Visa tai buvo netikėta ir neprognozuojama, tai kažkaip ir sukomės iš tos padėties. Po to galbūt dar daugiau dėmesio buvo, po metų pasaulio rekordas pagerintas – save prisiminus, sunkiai įsivaizduoju, ką aš veikiau 15-os metų, juo labiau, kai tave kalbina suaugę žmonės, turi jiems atsakyti.
– Emili, grįžtant prie antidopingo klausimų. Jūs minėjote, kad jeigu sportininkas pasitraukia, tai nereiškia, kad jis nebus nubaustas, pažeidęs taisykles.
– (E.Vaitkaitis) Pirmą kartą mes susiduriame su antidopingo taisyklių pažeidimu, tikrai per visą nepriklausomybės laikotarpį neturėjom nė vieno atvejo. Patirties tose procedūrose kaip ir nežinome. Bet logiškai galvojant, tu šiandien gali baigti sportą, po pusės metų gali grįžti į sportą, tai tas sprendimas turbūt nepriklauso nuo to ar tu baigi, ar nebaigi. Yra faktas, trys praleidimai – manau, kad sprendimas bet kuriuo atveju bus.
– Suprantu, kad jūs lyg ir tikitės, kad Rūta kažkada sugrįš?
– (E.Vaitkaitis) Rūta yra labai jauna, 22 metai. Žinant jos plaukimo būdą, plaukimo rungtį, sakyčiau, kad ji nėra išnaudojusi viso savo potencialo, kurį gali padaryti. Manau, kad į olimpinio normatyvo lygmenį jai reikėtų pusmečio sugrįžti – tas normatyvų lygmuo nėra pakankamas su mūsų dideliais lūkesčiais, turbūt aukštesniam rezultatui reikėtų daugiau laiko.
Nenoriu sakyti, kad tikimės, bet jeigu ji kada nors gyvenime sugalvos padaryti tokį žingsnį, tai jeigu galėsim, tikrai padėsim.
– Turime pasaulio plaukimo istorijoje tokių atvejų, kai išėjo, sugrįžo ir vėl labai neblogai sekėsi, yra ir geresnių rezultatų, ir blogesnių. Svarstyti tokią galimybę?
– (V.Janušaitis) Pirmiausias pavyzdys galvoje šovė tai Michaelas Phelpsas, jeigu artimesnis Rūtai pavyzdys – amerikiečių plaukikė Amanda Beard. Atlantos olimpinėse žaidynėse, 15-os metų, laimėjo aukso medalį. Anksčiau net baigė karjerą ir po to sugrįžo, prasibrovė į olimpinę rinktinę ir ten su komanda irgi kažkokį medalį yra laimėjusi.
Kitas pavyzdys – australų žvaigždė savo laiku Ian Thorpe. Padarė pertrauką 5-6 metus, bet sugebėjo grįžti, sportuoti, motyvuoti save, dalyvavo atrankinėse į Londono olimpines žaidynes, bet į finalą nepateko Australijos čempionate. Nesėkmingas bandymas buvo, bet esu minėjęs, kad priklauso, kiek tu noro turi pats grįžti, kokios yra tavo galimybės.
Į dieną po 5 valandas būti su savimi ir žiūrėti po vandeniu į dugną, yra ką veikti. Čia reikia pirmiausia didelio noro, o po to bandyti, galbūt ir pavyks.
– Jei kalbėtume apie Rūtos ateitį, gal jūs, Emili, ką nors daugiau žinote? Ką ji planuoja veikti?
– (E.Vaitkaitis) Mes tikrai viso gyvenimo nesuplanavome, tas gyvenimas ilgas nusimato. Kol kas nebuvo labai daug laiko, tai aptarėme artimiausius žingsnius. Kol kas norime duoti laiko pailsėti, pradėti įprasto žmogaus gyvenimą, gal kažkokią rutiną, buitimi pasirūpinti. Tikrai jos sprendimą mes kaip ir gerbiame.
– Ji žino, ką nori veikti? Gal trenere dirbti ar kažką panašaus?
– (E.Vaitkaitis) Anksčiau mes esame kalbėję apie tuos dalykus, ji norėtų savo sukauptą kapitalą plaukimo srityje kažkur realizuoti, galbūt kažkas su psichologija galėtų būti, galbūt mitybos programomis. Jeigu ji netgi taptų koučere, tai ji „Žalgirio“ areną lengvai surinktų, visus pamokytų, kaip reikia gyventi ir iš to galėtų dar kelis metus gyventi drąsiai.
– Jūsų žiniomis, Lietuvoje ji tai planuoja daryti?
– (E.Vaitkaitis) Mes konkrečių planų tikrai neturim, dabar ji yra Lietuvoje, kiek suprantu, kurį laiką tikrai bus Lietuvoje, nes nori skirti dėmesio šeimai, močiutei, broliams. O kiek ilgai, sunku pasakyti.
– Gintare, jei kalbėtume apie R.Meilutytės indėlį į Lietuvos plaukimo istoriją, koks jis?
– (G.Grikštaitė) Milžiniškas. Net ne plaukimo istorijoje, viso sporto ir Lietuvos istorijoje.
– Su Rūtos atėjimu garbinama sporto šaka atsirado ne tik krepšinis, atsirado konkretūs pažadai dėl baseinų. Didžiąja dalimi gal ir nepavyko, bet bent jau buvo pradėta šnekėti. Galbūt daugiau vaikų pradėjo vaikščioti į plaukimo treniruotes. Kalbant apskritai, Vytautas R.Meilutytę palygino su Arvydu Saboniu, sakė, kad tai kažkas panašaus ir tokie žmonės retai gimsta.
– (V.Janušaitis) Taip, įsivaizduokite, pataikyti į tą sporto šaką, kur tu galbūt geriausiai gali kažką padaryti. Galbūt kiekvienas iš mūsų kažkur esame labai talentingi, bet mes neatrandame to.
Tai Rūta pataikė laiku, vietoje ir sėkmė čia buvo. Visos žvaigždės buvo palankios ir turim tokį rezultatą. Reikia tiesiog džiaugtis ir neužbaigti šiandien, kad baigė Rūta sportinę karjerą, į vadovėlius įdedam ir viskas. Čia galima panaudoti vos ne kiekvieną dieną kaip pavyzdį.
– Kaip Rūtos patirtis gali būti išnaudojama?
– (G.Grikštaitė) Tiesiog reikia parodyti, kad jeigu turi svajonę ir jos dideliu darbu sieki, tai viskas yra įmanoma. Vaikas, išvažiavęs į Angliją, į tinkamas rankas, pas tinkamą trenerį, 15-os metų apstulbina visą pasaulį, ne tik Lietuvą.
