„Parodykite man nors vieną garsų sportininką, kuris nesirgtų depresija. Tokių nėra“, – nedviprasmiškai kalbėjo Maskvos olimpiados 200 metrų krūtine aukso medalininkė ir pasaulio rekordininkė.
Garsiosios L.Kačiušytės žvaigždė sužibo penkiolikos metų. Savo aukso kelią R.Meilutytė susirado taip pat būdama penkiolikos, tačiau kur kas vėliau – po 35 metų.
Nuo aštuonerių metų baseine grybšniais kilometrus Vilniuje matavusi L.Kačiušytė 1977-aisiais pasaulio čempionate Berlyne 200 metrų kvalifikacijoje visus nustebino ne tik pirmąja vieta, tačiau ir pasaulio rekordu.
Ir tuomet lietuvei prasidėjo auksinio derliaus rinkimo metas: pasaulio čempionatų auksas, Europos pirmenybių pirmosios vietos, galingiausi pasirodymai SSRS spartakiadoje ir universiadoje.
Viską vainikavo 1980-ųjų olimpiada Maskvoje, kur 17-metė L.Kačiušytė 200 metrų krūtine nuotolį nuplaukė per 2 min. 29,54 sek. ir tapo olimpine čempione su dar vienu geriausiu planetos rezultatu.
„Ar tai panaši gyvenimo istorija, kaip ir Rūtos? Tikrai ne. Skirtingi laikai. Jei tuo metu būtum norėjusi sau leisti nesitreniruoti ar dar ką nors veikti nedirbdama ir nesimokydama, tave ta sovietinė sistema greitai sutraiškiusi. Depresija po tokių pergalių būna visiems – tai yra panašumas. Tačiau galiu kalbėti tik apie save. Kokios problemos slegia Rūtą, aš tikrai nežinau“, – rinkdama žodžius kalbėjo dabar jau Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė L.Kačiušytė.
Garsenybė tik sukioja galvą, gaudydama žinias apie šių dienų Lietuvos plaukimo žvaigždę 22-ejų R.Meilutytę ir tikino, kad šioje istorijoje visiškai nieko nesupranta – pasigenda ir Lietuvos plaukimo federacijos svaraus žodžio.
„Kažkoks gandų lygis. Kaip apie geriausią savo sportininkę gali nieko nežinoti Plaukimo federacija? Rūta nesitreniruoja, nesusitinka su dopingo kontrolieriais, federacija jai už tai moka pinigus, ją išlaiko, o visas naujienas mes išgirstame tik iš žiniasklaidos, o ne pačios plaukimo organizacijos vadovų.
Man visiškai nesueina galai, nesuprantu, kaip taip gali būti. Kaip prielaidą galima tik pasvarstyti, kad federacija viską žino, tačiau nenori visko kelti į viešumą, nes jai tai nenaudinga“, – kalbėjo 1983-iaisiais sportininkės karjerą baigusi L.Kačiušytė.
Šią savaitę buvo paskelbta galutinė Lietuvos plaukimo rinktinės sudėtis liepos mėnesį Pietų Korėjoje vyksiančiame pasaulio čempionate ir tarp ekipos narių neliko 2012 metų olimpinės čempionės R.Meilutytės, kuriai gresia 1–2 metų diskvalifikacija dėl neteisingai nurodytos buvimo vietos antidopingo kontrolieriams.
Tai pirmas kartas per pastaruosius septynerius metus, kai Lietuvos rinktinėje svarbiausiuose turnyruose nėra garsiosios šalies plaukikės. Maža to, buvęs treneris amerikietis Dave'as Salo prasitarė, kad sportininkė nesportuoja nuo praėjusių metų gruodžio.
Kalifornijoje lietuvę treniravęs „USC Trojan Swim Club“ vyriausiasis treneris D.Salo taip teigė portalo swimswam.com žurnalistui.
Kaip pasikalbėjęs su plaukimo specialistu aiškino žurnalistas, 2012 metų Londono olimpinė čempionė, pasibaigus praėjusių metų gruodį Kinijoje vykusiam pasaulio plaukimo čempionatui trumpajame baseine, pasiėmė „atostogų nuo plaukimo“ ir nuo tada nesitreniravo.
Maža to, JAV specialistas save vadina nebe R.Meilutytės pagalbininku, o tik buvusiu Lietuvos sportininkės treneriu.
R.Meilutytės problemos į viešumą iškilo prieš savaitę, kai paaiškėjo, kad ji per metus praleido tris dopingo testus ir gali būti diskvalifikuota dvejiems metams.
Tarptautinė testavimo agentūra (ITA), ne varžybų metu nepriklausomai vykdanti FINA sportininkų dopingo kontrolę, greičiausiai suspenduos R.Meilutytę dėl trijų pasiekiamumo taisyklių pažeidimų per pastaruosius 12 mėnesių.
Sportininkė buvo nepasiekiama dopingo kontrolierių nurodytu adresu per privalomą vieną valandą trečią kartą per pastaruosius 12 mėnesių.
R.Meilutytės dopingo kontrolieriai negalėjo surasti 2018-ųjų balandžio 22 dieną, tų pačių metų rugpjūčio 19-ąją ir šių metų kovo 28-ąją.
R.Meilutytė, kaip teigia federacijos atstovai, parašė pasiaiškinimą Antidopingo agentūrai ir prisiėmė kaltę dėl taisyklių pažeidimo, taip pat tikino, jog tai netyčinis elgesys, nesusijęs su dopingo vartojimu.
Vis dėlto toks pasiaiškinimas neatleis nuo atsakomybės. Pats portalas nedviprasmiškai leido suprasti, kad gali būti, jog plaukikė jaučia depresijos simptomus.
– Jūsų situacijoje po garsių pergalių buvo depresijos simptomų? – portalas lrytas.lt paklausė L.Kačiušytės.
– O kas tos depresijos iš žinomų sportininkų neturėjo? Visi po euforijos yra kritę į depresiją. Nė vienas to neišvengė. Galbūt dabar tokia pati situacija ir su Rūta. Bet sakau, kad nebendravau su ja ir nežinau visos tiesos.
– Kaip jūs tada bandėte kovoti su depresija? Gal toks pavyzdys padėtų mūsų auksinei žuvelei sugrįžti į didįjį sportą?
– Žinote, kai garsieji sportininkai serga depresija, yra du aiškūs momentai: vyrai pradeda stipriai gerti, o moterys – stipriai valgyti. Nenorėjau nieko matyti. Puikiai gaminu, todėl 1983-iaisiais baigusi karjerą tiesiog sėdėjau namie ir valgiau. Kiek priaugau svorio, nesakysiu, bet daug.
Tačiau aš turėjau išsigelbėjimą – savo šeimą, sesę. Ir labai gerų draugų. Jie visa tai pamatė ir suprato, kad man būtina veikla. Tuometinis docentas plaukikas Arvydas Juozaitis mane už ausų atitempė į Vilniaus pedagoginį institutą, sesė mano yra muzikantė, tampė po įvairius renginius, šeima įkinkė į žemės darbus.
Tik pasirodžiau tarp žmonių, be didesnių kalbų buvau priversta eiti dirbti trenere į „Žalgirio“ mokyklą – aplinka stengėsi daryti viską, kad būčiau kuo daugiau užimta.
Net mokslus baigiau ne kaip visi sportininkai – man, kaip ir kitiems studentams, prireikė tik penkerių metų, o ne dešimtmečio, kaip buvo įprasta sportininkams. Tokiu būdu kovojau su depresija. Užimtumas – tai pagrindinis vaistas. Viliuosi, jei tokia situacija su Rūta, ji turi į ką atsiremti ir turi tų, kurie jai padės.
– Jei R.Meilutytė turi tokių problemų, tuomet jau reikia kažkuo užsiimti?
– Taip. Ir nebūtinai tai turi būti plaukimas. Dabar ji turi daryti tai, ką tikrai norėtų daryti. Ji turi įsitraukti į veiklą. Bet tai tik mūsų prielaidos, pamąstymai.
Visų pirma Lietuvos plaukimo federacija turi susisiekti su Rūta ir aiškiai pasakyti visuomenei, kokia situacija. Nereikia smulkmenų, bet gandams pabaigti užtektų konstatavimo, kad kol kas sportininkė nesitreniruos. Tai ir atitrauktų nuo jos dėmesį, kurio, kaip suprantu, ji dabar visiškai nenori.
Nes dabar – sportuoja, nesportuoja, kažkas siūlo pereiti į kitą sporto šaką, puse lūpų visi kalba apie depresiją, ieško R.Meilutytės už vandenyno ir Lietuvoje. Visiškas jovalas.
– Jums nekeista, kad R.Meilutytė praleido tris susitikimus su dopingo kontrolieriais? Ar tai nėra tam tikras signalas, kad ji nori šiek tiek pailsėti nuo sporto?
– Taip, situacija su dopingo kontrolieriais visiškai nesuprantama. Žinoma, mano laikais, kai buvo SSSR, ta dopingo kontrolė buvo kitokia, bet šiuo klausimu galiu pasakyti tik viena: tai labai nesuprantamas dalykas.
Plaukimo federacija tais griežtais sovietiniais laikais žinojo viską: kur kas, ką aš. Tų laikų federacijos generalinis sekretorius Vladas Kupstys net ir pažadintas naktį galėjo pasakyti, kur mane galima rasti.
Dabar viskas liberaliau, viskas palikta sportininkui, todėl būna įvairių nesusipratimų. Bet trys kartai – jau kažkas ne taip.
Aš labai mėgau dopingo kontrolę – reikėdavo ar nereikdavo, bet eidavau duoti testo. Gal dabartinis jaunimas ir nesupras, tačiau SSRS laikais nebuvo galimybės lengvai išgerti gėrimo „Fanta“.
O dopingo kontrolėje – jo pilna. Tai ir eidavau. (Juokiasi.) Ir pasėdėdavau, būdavo nuo 22 valandos vakaro iki 5 ryto, kol testą atiduodavau. Bet užtat gėrimo atsigerdavau.
