2013-siais „Siemens“ arenoje vyko planetos kiokušin karatė kovos pagal svorio kategorijas, kuriame mūsų šalies atstovai iškovojo du aukso medalius.
Kaip šeimininkai lietuviai šiose pirmenybėse dešimtyje svorio kategorijų turėjo teisę išstatyti kiekvienoje ne po du, o po tris atletus.
„Gali kažkas sakyti, kad galbūt mes avansu imame trečiąjį sportininką į svorio kategoriją. Mums buvo labai didelis iššūkis suformuoti 42 sportininkų rinktinę. Bet mes tai padarėme ir padarėme ne iš tų atletų, kurie tik būtų nacionalinėje komandoje,
bet yra visi yra tie atletai, kurie rimtai kovos ir sieks medalių. Tai dar kartą įrodo, kad aukšto meistriškumo kovotojų pas mus tikrai yra.
Tokių šalių, kurios gali atvežti į pirmenybes pilnas rinktines, yra gal kokios keturios“, – kalbėjo vienas iš keturių Lietuvos kiokušin karatė rinktinės trenerių Paulius Klapatauskas.
Lietuvai šeštadienio ir sekmadienio kovose Vilniuje atstovaus Ivona Koreckaja, Raminta Makackaitė, Erika Žeburtovič (visos – iki 50 kg), Emilija Korotkovaitė, Gerda Pekarskaitė, Simona Urbutytė (50-55 kg), Evelina Bidžanova, Inga Mikštaitė, Erika Rukšėnaitė (55-60 kg), Magdalena Gustaitytė, Vaiva Kairaitytė, Aneta Meškauskienė (60-65 kg), Diana Balsytė, Brigita Gustaitytė ir Nora Vaznelytė (virš 65 kg).
Vyrų varžybose medalius „Siemens“ arenoje sieks iškovoti Romualdas Auga, Mantas Chrapačas, Jonas Eimontas (iki 65 kg), Jevgenijus Jurutas, Justinas Kvietka, Domas Sutkus (65-75 kg), Vytautas Cėpla, Kęstutis Radvila, Juras Sokolovas (75-85 kg), Orestas Abazorius, Dominykas Juškevičius, Edgardas Sečinskis (85-95 kg), Eventas Gužauskas, Antanas Klibavičius ir Paulius Žimantas (virš 95 kg).
Be to, katos rungties varžybose dalyvaus R. Makackaitė, S. Urbutytė, Diana Mačiūtė, Justina Zykutė, Ugnė Daukšaitė, Rima Lisinskaitė, Monika Tydikaitė, Matas Jonauskas, Edvinas Kolmogorovas, Artūras Zavalnas, Artūras Samulis ir Tomas Zienius.
– 2020 metais Tokijo olimpiadoje debiutuos karatė. Tačiau tai bus vienkartinis blyksnis – jau numatyta, kad 2024 metais Paryžiaus olimpiadoje karatė pakeis breikas. Tokia įvykių eiga – smūgis karatė ar vis dėlto matote šioje situacijoje karatė konsoliduojantį grūdą?, – buvo per lrytas.lt feisbuko konferenciją paklaustas Lietuvos kiokušin karatė rinktinės treneris pasaulio čempionas 44-erių P. Klapatauskas.
– Manau, kad visų pirma reikia pasidžiaugti, kad karatė nuskambėjo per pasaulį, kad ji vis dėlto tapo olimpine sporto šaka – karatė ir prieš tai tikrai nebuvo mirusi, ir po Tokijo žaidynių nemirs. Tai yra auganti ir besiplečianti sporto šaka.
Nesu aš karatė sporto šakos funkcionierius ir negaliu pasakyti, kodėl buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas dėl jos įtraukimo į žaidynes ir atsisakymo jos kitose, tačiau aš matau begalę pliusų iš to, kad karatė gavo šansą būti olimpine sporto šaka.
Tas olimpinis judėjimas pasėjo naują shinkyokushin kovų grūdą: dabar formuojasi nauja federacija, kuri aplink save sieks konsoliduoti visus pilno kontakto atstovus ir visas federacijas.
Jau kitąmet planuojamas pirmasis pilno kontakto pasaulio čempionatas. O juk olimpinis karatė, kaip žinia, yra nekontaktinė sporto šaka.
Tad pasaulis nestovi vietoje – galbūt būtų tikrai įdomu ir gerai, jei karatė tęstinumas olimpiadoje išliktų, tačiau ir šiuo atvejų dar galutiniai taškai nesudėti. Negirdėjau, kad tai jau visiškai galutinis sprendimas dėl olimpinio karatė.
Tad viskas juda į priekį ir aš nemanau, kad toks garsas apie karatė mums kenkia – juk prieš kokius dvidešimt metų niekas nenorėjo pripažinti, kad karatė yra sporto šaka.
– Tai daugiau galima įžvelgti pliusų?
– Vienareikšmiškai. Visi pamatys, kad toks karatė yra, tai yra sportas. Gal ir pasikartosiu, bet manau, jei nebūtų olimpinio karatė – nekontaktinės kovos, vargu ar karatistai konsoliduotųsi ir vienytųsi į pilno kontakto sporto federaciją.
– Ar galima rimtai tikėtis, kad penkios ar šešios pasaulio karatė organizacijos pagaliau susivienys į vieną federaciją?
– Na, greičiausiai, taip nebus kad visi vienysis į bendrą organizaciją, nes vis tiek galiausiai liks dvi sporto šakos rūšys – pilnas kontaktas ir nekontaktinis karatė. Tad takoskyra liks, tik kiokušin karatė atstovai susivienys į tą taip vadinamą pilno kontakto karatė federaciją.
Visi puikiai žinome, kad po shinkyokushin karatė įkūrėjo Masutatsu Oyama mirties net ir pačioje Japonijoje vyko susiskaldymas, tačiau visi jau atsikando būti valdovais savo kiemelyje.
Tad daugiau kaip 70 procentų viso pasaulinio shinkyokushin judėjimo, kurį sudaro kiokušin karatė, tikrai jungsis į vieną organizaciją.
– Vilnius, Kaunas, Klaipėda – tai trys banginiai, ant kurių laikosi šalies kiokušin karatė. Iš vienos pusės vilniečiai: Paulius Klapatauskas su „Saulės ženklu“, Donatas Imbras su „Budora“, Dmitrijus Aleksandrovas ir Margarita Čiuplytė su „Shin“, Darius Gudauskas su „Toshi“ klubu, iš kitos pusės – kaunietis Gediminas Varkala ir „Karių“ klubu, „Stoikas“ su Gediminu Tamkevičiumi ir visagalis Klaipėdos kiokušin karatė vedlys Lukas Kubilius su „Shodan“ organizacija. Žodis „kiokušinkai“ – tai absoliučios tiesos bendruomenė. Taigi, kuri iš visų Lietuvos klubinių bendruomenių turi absoliučią tiesą?
– Nelabai galima sakyti, kad kažkas yra teisingesnis ar geresnis. Juk per visą Lietuvą yra daugiau kaip 50 kiokušin karatė klubų. Vėlgi – vieni dirba su vaikais, kitiems labiau patinka dirbti su aukšto meistriškumo atstovais.
Man pačiam yra tikrai labai malonu treniruoti aukščiausio lygio kovotojus – tam ir skiriu savo didžiausią dėmesį.
Bet yra ir tų klubų, kurie dėmesį skiria masiškumui ir bet kuriam šalies klubui būtų sunku su jais konkuruoti – jie turi labai didelį sportininkų skaičių, daug rimtų trenerių.
Galbūt žiniasklaida daugiau dėmesio skiria aukšto meistriškumo klubams, nes ten dirba tie, kurie veža medalius į Lietuvą, tačiau masiškumas yra labai rimta jėga.
Būtent tas masiškumas sukuria tuos čempionus. Taip kad absoliučios tiesos ar gerumo nė vienas klubas neturi.
– Kartu su jums atėjo ir auklėtinis bei Europos vicečempionas bei pasaulio čempionato prizininkas Edgardas Sečinskis. Gerbiamas Edgardai, jūsų manymu, ar nėra taip, kad gerą dešimtmetį dominavę Donatas Imbras, Lukas Kubilius, Margarita Čiuplytė, Darius Gudauskas, Inga Mikštaitė, Rita Pivoriūnaitė atliko meškos paslaugą – visi buvo ramūs dėl medalių čempionatuose, o jiems pasitraukus mes neturime naujų ir įspūdingų pergalių.
– Nemanyčiau. Kiekvienoje svorio kategorijoje mes turime po tikrai vieną gerą kovotoją. Taip, prieš dešimtmetį buvo tokių kovotojų vienoje svorio kategorijoje ne vienas, o du-trys.
Taip, gal konkurencija siekiant gauti kelialapį į rinktinę dabar ir sumažėjo, tačiau bet kuriuo atveju turime tikra rimtų kovotojų kategorijose, kurie užima aukštas vietas Europoje ir pasaulyje.
– Bet prieš dešimtmetį Lietuvos kiokušin karatė meistrai buvo tiesiog nenugalimi. Kodėl dabar to nėra, nors treneriais dirba tie patys kovotojai, kurie kūrė galingos Lietuvos kiokušin karatė mokyklos įvaizdį?
– Kiokušin karatė nestovi vietoje – ne tik mes tobulėjame, bet tobulėja ir priešininkai. Sakysime, kai mes turėjome galingą rinktinę, jie tik augino sportininkus, o dabar jau jie turi rimtą pamainą. Kai atsiranda rimta konkurencija, atsiranda ir sunkiau pasiekiamas tikslas.
– Jei kalbėsime apie čempionatus, Edgarai, kurie jums labiau patinka – pagal svorio kategorijas ar absoliučios svorio kategorijos kovos?
– Žinote, tai visiškai skirtingos varžybos – net ir pasirengimo ciklas kovoms skiriasi. Jei ruošiesi svorio kategorijoms, tai žinai, koks gali būti varžovas.
Kai rengiesi absoliučiai kategorijai, tai tu negali žinoti, ką gausi į varžovus – gali būti kovotojas trisdešimčia centimetrų mažesnis ir trisdešimčia kilogramų lengvesnis.
O gali būti ir atvirkščiai. Man labiau patinka kovoti su įvairesniais sportininkais – absoliučioje įskaitoje.
Kai išeini varžytis prieš panašų svorio kategorijos kovotoją, tai lyg santykius aiškintumeisi su veidrodžiu. O besivaržant su kito lygio kovotojais privalai dėliotis taktikas, strategijas.
– Treneri P.Klapatauskai: kalbėjote, kad turėjote teisę į varžybas svorio kategorijose deleguoti po vieną papildomą Lietuvos sportininką. Kaip galvojate, ar tie tretieji atletai galėtų sukurti sensaciją Europos čempionate Vilniuje?
– Galėtų, kodėl ir ne. Bet mes tikimės pradžioje iš tų pripažintų kovotojų. Kartais gali ir burtai padėti žengti toliau tiems „avansiniams“ kovotojams, tačiau akys kol kas vis tiek labiau krypsta į lyderius.
Mes, treneriai, nesame iš tų kurie labiau prognozuotų ar spėliotų – mūsų užduotis išsireikalauti iš atletų padaryti tai, ką jie gali geriausiai ir kad sportininkai kovotų iš paskutiniųjų jėgų.
Jei jie kovoja 50 procentų jėga, mes prašome, kad jie tai darytų šimtu dešimčia procentų jėga – jei jie taip darys, užims tą vietą, kurią galės ir norės užimti.
– Kokie rinktinės rezultatai jus tenkintų kaip trenerį ir kiokušin karatė gerbėją?
– Manau, kad mes visada kalbėjome ir kalbame apie aukso medalius – mūsų norai yra tik tokie, nes esame išlepę nuo auksinių apdovanojimų. Tam ir dirbame, kad galvotume tik apie auksą.
– Praėjusių metų Europos čempionate Lietuva susižėrė 11 medalių, iš jų tris aukso: Lenkijoje gegužę tauriausiu apdovanojimu pasidabino Skaistė Venckutė (svorio kategorija iki 55 kg), Inga Mikštaitė (iki 60 kg) ir Eventas Gužauskas (virš 95 kg). Kiek medalių galėtų būti Vilniuje?
– Tai buvo pastarųjų metų rekordas. Norisi, kad Vilniuje medalių būtų nemažiau.
