Jautiesi, kaip didelis pralaimėtojas“, – situaciją, kaip jaučiasi sportininkas kovodamas su nešvariais atletais, nupasakojo olimpinė medalininkė Austra Skujytė.
39-erių septynkovininkė tik praėjusių metų gruodžio mėnesį atgavo 2012 metais Londono olimpinės žaidynėse iškovotą bronzos medalį.
Tokia situacija susiklostė, nes 2012 metais Londono žaidynėse A.Skujytė septynkovės rungtyje užėmė 5-ąją vietą, tačiau dėl dopingo vartojimo iš pradžių buvo diskvalifikuota ukrainietė Liudmyla Josypenko (4-oji vieta), o paskui ir rusė Tatjana Černova (3-ioji vieta).
Deja, bet lietuviai papuola ir į atvirkštines situacijas.
Šią savaitę buvo pranešta, kad sunkiaatletis Aurimas Didžbalis sulaukė bausmės. Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija (IWF) nepasigailėjo 27-erių sportininko ir šį diskvalifikavo aštuoneriems metams. Lemtingas dopingo mėginys buvo paimtas 2017 metų pasaulio čempionato metu, kuriame A.Didžbalis iškovojo sidabro ir bronzos medalius.
Kadangi ir A, ir B mėginiai buvo teigiami, o sportininkas buvo diskvalifikuotas, jam teks gražinti apdovanojimus ir premijas. Dabar jau gali džiūgauti lietuvių varžovas, kuris gaus medalį diskvalifikavus A.Didžbalį.
Kiek anksčiau nuskambėjo dar didesnis skandalas. Mat čia jau 2012 metų Londono olimpinių žaidynių sidabro gali netekti kanojininkas Jevgenijus Šuklinas. Naujais metodais patikrinus jo mėginį, šis buvo teigiamas.
Dabar trenere dirbanti, sidabro ir bronzos medalius olimpinėse žaidynėse iškovojusi, A.Skujytė pasidalino mintimis su lrytas.lt apie dopingo problemas Lietuvoje.
– Jūsų sportinės karjeros metu ar pakako tos informacijos apie draudžiamas medžiagas, jų galimą poveikį, grėsiančius nemalonumus?
– Aš nežinau, kaip aš tą lygį pasiekiau, bet žinojau vieną dalyką – negaliu vartoti medikamentų ar šiaip kažko be gydytojo konsultacijos. Man tas buvo aišku. Nebuvau itin smarkiai apsišvietusi, kas yra galima, o kas ne. Tad labai džiaugiuosi, kad aš klausdavau apie papildus, medikamentus.
Tiesa, karts nuo karto užpuldavo tokios mintys, jog kažkas gali man pakišti ar įpilti tų draudžiamų medžiagų, kad ir į tavo geriamą vandenį. Niekada gyvenime negali žinoti. Kirbėdavo tokios mintys.
– Pastaruoju metu Lietuvoje netyla kalbos apie dopingo atvejus. Kas galėjo paskatinti sportininkus ryžtis tokiems veiksmams?
– Galėjo paprasčiausiai būti ir nežinojimas. Teko bendrauti su vienu australu tarptautinės antidopingo agentūros (WADA) konferencijoje, tai jis prisipažino, kad iki tol nieko nežinojo. Turbūt labiau pažeidžiama yra jaunesnių, mažiau patyrusių sportininkų grupė.
– Ar svarbus šiame reikale tampa trenerio vaidmuo? Galbūt turime bėdų su senesnio mąstymo treneriais, kurie gali ir per nežinojimą savo sportininkams pakišti draudžiamų medžiagų?
– Aš netgi sakyčiau, kad yra tam tikra sistema. Manau, kad yra tokių trenerių, kurie matė tuos sovietinius laikus, kuomet dopingas liejosi laisvai. Juk tuomet tai buvo ne toks ir retas reiškinys. Šiai dienai sunku kai kuriuos 9-ojo dešimtmečio rekordus kam nors pagerinti.
Visai gali būti, kad dabartiniai treneriai tuo metu sportuodami patys vartojo draudžiamas medžiagas ir dabar jie kitaip sporto neįsivaizduoja. Tiesiog tokia mano nuomonė, kažkurį konkrečiai badyti pirštais nenorėčiau.
– Šiai dienai iš trenerių ryškiausiai skamba sunkiosios atletikos rinktinės trenerio Broniaus Vyšniausko pavardė, kurio sportininkai diskvalifikuojami nebe pirmą kartą. Nors jo auklėtinis A.Didžbalis įkliuvo jau antrą kartą, sūnus Ramūnas taip pat buvo baustas du kartus, bet treneris tarsi lieka nuošalyje. Jei sportininkas diskvalifikacijos periodu yra nušalinamas nuo visų varžybų, tai treneris toliau gali dirbti ir vėl ruošti kitą sportininką, kuris vėliau irgi gali įkliūti.
– Manau, kad ateityje ši situacija keisis. Jeigu yra apvogtas sąžiningas sportininkas, tai jis nuo to labai kenčia. Elementariai, savo metu nelaimėjus tarkime medalio, tu prarandi ar tai rėmėjus, ar tai kažkokius reklaminius kontraktus ir nors vėliau atgauni tą medalį, tavo laikas jau būna praėjęs.
Tad manau, kad tik laiko klausimas, kada ir treneriams atsiras sankcijos. Aišku, sunku būtų įrodyti, juk sportininkai suaugę žmonės, patys priima sprendimus. Bet visko būna.
– Būna, kad jaunas sportininkas pagaunamas su tokia dopingu rūšimi, kuri atsitiktinai negali patekti į organizmą. Pagautas pirmą kartą jis po diskvalifikacijos sėkmingai grįžta ir toliau varžosi su kitais. Ar nėra šiai dienai per švelnios bausmės už dopingo vartojimą?
– Buvo tokia viena konkurentė. Po pirmojo karto sakė, kad klydo, padarė išvadas. Grįžo sportuoti ir vėliau vėl įkliuvo bei buvo diskvalifikuota ilgam. Tokiu atveju, tikrai atrodo nesmagiai. Bet kartais manau, kad tikrai būna atsitiktinai suklydusių. Sunku vertinti šią situaciją.
– Pastaruoju metu skambėjo A.Didžbalio, J.Šuklino dopingo skandalų atvejai. Ar Lietuvoje tai yra masinė problema ar labiau pavieniai nuklydimai?
– Būtume labai visi švarūs ir gražūs, jeigu neturėtume tokių atvejų. Negalėčiau pasakyti, kad masiškai yra pagaunami mūsų sportininkai, bet yra tų atvejų. Šiuo metu išties nemažai yra tikrinami Lietuvos sportininkai ir tas procentas pagautų nėra didelis.
Aišku, pasaulyje turime pavyzdžių, kaipo nereikėtų daryti. Lengvojoje atletikoje tai – Rusija.
Bet apskritai kalbant, visose srityse turime tokią bėdą, kad vieni eina sąžiningu keliu, kiti sukčiauja. Sportas čia nėra išimtis.
– Jūsų nuomone, kodėl kai kurie sportininkai pradeda sukčiauti? Lemia noras nugalėti?
– Neatmesčiau tokio dalyko, kaip aplinka. Trenerio autoritetas daug ką lemti gali. Susiformuoja nuomonė, kad kitaip medalio neiškovosi, juk visi taip daro. Jei jauni sportininkai turi tokį pavyzdį, jie augdami supranta, kad yra vienintelis kelias.
Pačiam sportininkui rasti draudžiamų medžiagų nėra taip lengva, vistiek turi matyti, kad kažkas taip daro, jomis dalinasi. Nežinau, kas turėtų nutikti sportininkui, kuris sportavo sąžiningai, o vėliau staiga sumąsto ieškoti kitokio kelio.
– Jūs šiuo metu dirbate trenere. Kiek skiriate dėmesio savo auklėtiniams bendraujant dopingo tema?
– Kol kas per daug galvos jiems neapkraunu, bet tie, kurie jau lenda į tarptautinius vandenis, daugiau dėmesio gauna. Aišku, dabar uždavus jums šį klausimą, susimąsčiau, kad gal reikėtų ir dažniau apie tai pasikalbėti.
